– Ministre, kiek, Jūsų manymu, yra svarbu diskutuoti apie skurdą ir socialinę atskirtį?
– Apie skurdą ir nelygybę diskutuoti yra esminga, nes tai, kad dalis žmonių gyvena skurde arba atskirtyje, kad patiria nelygybę, kad visuomenė jų nepriima, atstumia, izoliuoja, nemato savo kasdieniame veikime, yra tiek socialinio, tiek moralinio neteisingumo situacijos, kurios visuomenėje ilgainiui sprogsta.
Visame pasaulyje matome, kad žmonės neatlaiko atskirties ir nelygybės – tai rodo ir įvairios viešos akcijos, ir alkoholio vartojimas, savižudybės, kriminalinė veika, patyčios ir panašus destruktyvus elgesys. Jeigu mes norime oresnės, socialiai teisingesnės, solidaresnės visuomenės, mažiau smurtinio elgesio, turime labai rimtai kalbėti tiek apie skurdą, tiek apie socialinę atskirtį, tiek ir apie nelygybę, kadangi pagal nelygybės rodiklius Lietuva vis dar yra viena iš labiausiai atsiliekančių šalių Europoje.
– Ar valdžia turi galią įsikišti ir viską sutvarkyti taip, kad neliktų skurdo, socialinės atskirties ir nelygybės? O galbūt tai, kad kai kurie žmonės gyvena atskirtyje, yra visuomenės problema?
– Tai yra visų mūsų problema. Tai, kaip mes elgiamės su kitokiu savo kaimynu, artimuoju, giminaičiu, yra labai svarbūs mikro veiksniai, sudarantys visumą. Tačiau valstybės vaidmuo šiuo atveju taip pat nepakeičiamas. Jeigu lygintume pastarųjų dešimtmečių valdžios vaidmenis, matytume, kad vienoks ar kitoks valdžios elgesys gali padidinti arba sumažinti skurdą ir nelygybę. Nebūna taip, kad skurdas savaime mažėtų – jis mažėja tik esant labai aiškioms ir valingoms valdžios pastangoms.
Tai, kaip mes elgiamės su kitokiu savo kaimynu, artimuoju, giminaičiu, yra labai svarbūs mikro veiksniai, sudarantys visumą.
Tai, kaip mes elgiamės su kitokiu savo kaimynu, artimuoju, giminaičiu, yra labai svarbūs mikro veiksniai, sudarantys visumą.
Ekonomikos augimas, kurį stebime pastarąjį dešimtmetį, neužtikrina skurstančiųjų mažėjimo. Priešingai: įprastai, jeigu nesiimama papildomų veiksmų, ekonominis augimas skurdą ir nelygybę tik didina, nes ekonominę vertę susirenka daugiausiai turtingieji, o kitos visuomenės grupės lieka skurde. Deja, tenka konstatuoti, kad per šį dešimtmetį augant ekonomikai iki šiol buvusios valdžios nesugebėjo užtikrinti, kad ekonomikos augimas būtų paskirstytas tolygiai. „Eurostatas“ kasmet parengia socialinių rodiklių švieslentę ir palygina visas šalis pagal spalvas, tai iki 2017 metų Lietuvoje tiek nelygybė, tiek skurdo augimas buvo didelis ir mes „nusispalvinome“ raudonai.
– Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo parengta ataskaita rodo, kad pastaraisiais metais skurdas ir socialinė atskirtis šalyje mažėja. Kaip vertinate, kokios priemonės tam padarė didžiausią įtaką?
– Tai, kaip 2018 m. (tokius naujausius duomenis turime) sumažėjo skurdas ir nelygybė, yra, mano galva, istorinis momentas, nes pirmąkart augant ekonomikai skurdo ir nelygybės rodikliai pradėjo kristi. Tai lėmė keletas dalykų. Vienas jų – minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas ir biudžetinio sektoriaus darbo užmokesčio didinimas. O iš socialinės apsaugos srities įvardinčiau tris svarbiausias priemones. Pirmoji – bazinės pensijos dalies padidinimas ir pensijos indeksavimas. Pensijos indeksavimo mechanizmas per socialinį modelį buvo suplanuotas dar praėjusios valdžios, bet veikti pradėjo 2018-ųjų sausį. Prieš tai, lapkričio–gruodžio mėnesiais, buvo padidinta pensija, kad indeksavimas būtų spartesnis. Dėl šių instrumentų skurdas tarp senjorų, lyginant su 2017 m., sumažėjo apie 5 proc.
Ilgą laiką Lietuvoje vaikai buvo vieni iš labiausiai skurstančių Europoje, o šiemet, pagal mūsų skaičiavimus, jau esame pirmoje Europos Sąjungos šalių sąrašo pusėje.
Antroji priemonė – vaiko pinigų įvedimas, kurie 2018 m. tesudarė 30 eurų, o dabar ši suma dvigubai didesnė. Iki 2018 m. šie pinigai dirbančias šeimas pasiekdavo per gyventojų pajamų mokesčio lengvatą. Vietoje lengvatos įvedus universalią išmoką, ji pasiekė dar 200 tūkstančių vaikų ir dabar vaiko pinigai mokami daugiau nei 500 tūkstančių vaikų. Ir tie 200 tūkstančių vaikų tikrai nėra iš, kaip visuomenė kartais pavadina, – „pašalpinių“ šeimų: jie yra iš šeimų, kuriose auga keli vaikai, tėvai uždirba minimalų atlyginimą ir dėl to, kad pasiekia tam tikras gyventojų pajamų mokesčio ribas, negalėdavo pasinaudoti lengvata. Vaiko pinigai sudaro 1 proc. kritimą santykiniame skurde.
Ilgą laiką Lietuvoje vaikai buvo vieni iš labiausiai skurstančių Europoje, o šiemet, pagal mūsų skaičiavimus, jau esame pirmoje Europos Sąjungos šalių sąrašo pusėje. Dėmesį į tai atkreipė ir Europos Komisija: Europos Sąjunga kartu su UNICEF pradeda vaikų skurdo tyrimą Europoje ir išsirinko tris šalis, kurių pokytis juos domina, tarp jų – ir Lietuvą. Bus bandoma įvertinti, kas įvyko, kad per keletą metų skurdas taip ryškiai sumažėjo.
Trečioji priemonė – pirmą kartą nuo 2008–2009 m. solidžiai padidinti socialinės paramos išmokos dydžiai. Tai yra socialinė pašalpa, šalpos išmoka neįgaliesiems, daug kitų išmokų. Padidėjusios išmokos pasiekė skurdžiausiai gyvenančių žmonių grupę, kuriai šios išmokos yra ganėtinai didelė namų ūkio pajamų dalis.
Po 2018 m. atsirado dar daug įvairių priemonių, ir mūsų rodikliai rodo, kad tiek 2019 m., tiek 2020 m. santykinis skurdas ir nelygybė toliau krenta.
– Užsiminėte, kad pastaraisiais metais sparčiai didėjo įvairios socialinės išmokos. Nemanote, kad tokios kovos su skurdu priemonės atneša ne tik naudos, bet ir žalos? Galvoje turiu tai, kad paramos gavėjai tampa priklausomi nuo paramos sistemos, o jų motyvacija veikti nėra skatinama.
– Iš tiesų ir taip, ir ne. Konstitucija garantuoja, kad žmonės, gyvenantys skurde, turi gauti bent minimalią paramą iš valstybės, kad galėtų sudurti galą su galu. Kalbant apie socialines išmokas plačiau, išskiriamos dvi pagrindinės problemos: pirma – socialinės išmokos arba socialinės pašalpos dydis yra labai mažas. Kai mes pradėjome kadenciją, jis buvo 100 eurų, dabar siekia 137,5 eurus vienam asmeniui. Išgyventi iš tokių lėšų neįmanoma net gyvenant regione.
Didesnė problema yra ne per didelės socialinės išmokos, o maži darbo užmokesčiai.
Antroji problema – socialinių pašalpų gavėjų skaičius irgi yra labai mažas. Europoje socialines išmokas gauna 6–7 proc. žmonių, tarp jų – ir nemažai į kitas šalis išvykusių lietuvių. Lietuvoje iki pandemijos buvo 2,7 proc. socialinės pašalpos gavėjų, o šiuo metu ją gauna 1,7–1,8 proc. gyventojų. Neretai politiniame diskurse kalbama, kad Lietuva jau yra pašalpinių šalis arba kad tokia visuomenė formuojasi, tačiau statistiniai duomenys rodo, jog iš tiesų socialinei paramai skiriame per mažai pinigų ir per mažai žmonių ją gauna. Būtent dėl to skurdo lygis vis dar yra ganėtinai aukštas.
Didesnė problema yra ne per didelės socialinės išmokos, o maži darbo užmokesčiai. Žmogus – racionali būtybė: jis įvertina, kas labiau apsimoka – ar gauti mažas socialines išmokas ir gyventi skurde, ar gauti minimalų mėnesinį atlygį ir vis tiek skursti. Jeigu minimalus mėnesinis atlygis būtų didesnis, šio klausimo nereikėtų kelti. Vienas iš mūsų darbų – socialines išmokas susiejome su pastanga dirbti: jei žmogus dirba, jam lieka galimybė dar kurį laiką gauti socialines išmokas.
Žmogus – racionali būtybė: jis įvertina, kas labiau apsimoka – ar gauti mažas socialines išmokas ir gyventi skurde, ar gauti minimalų mėnesinį atlygį ir vis tiek skursti.
– Užsiminėte, kad pandemijos laikotarpiu socialinių išmokų gavėjų skaičius sumažėjo. Kaip tai nutiko?
– Taip nutiko todėl, kad įvedėme iki tol neegzistavusią darbo paieškos išmoką, kurią Užimtumo tarnyba moka visiems, kurie čia užsiregistruoja. Suprantu, kodėl visuomenėje keliamas klausimas, ar šie pinigai nėra pertekliniai, ypač turint galvoje tai, kad nemažai verslo subjektų neranda darbuotojų, tačiau ši diskusija yra trumpalaikė, nes ir darbo paieškos išmoka numatyta kaip trumpalaikė pagalbos priemonė. Ši išmoka įvesta siekiant, pirma, kad žmonės, turintys mažiausias pajamas, tai yra tie, kurie nedirba, turėtų kažkokių lėšų ir jas leistų į vartojimą.
Antra – kad tie žmonės nesukristų į socialinės pašalpos sistemą, kaip nutiko 2008–2010 m., kai socialinių pašalpų gavėjų skaičius išaugo šešis kartus – nuo 40 tūkstančių iki 240 tūkstančių. Ištraukti žmones iš šios sistemos labai sudėtinga, kur kas geriau imtis prevencinių priemonių ir nuo to apsaugoti.
Trečia – siekėme surasti ir pritraukti į Užimtumo tarnybą žmones, kurie nedirba, bet nėra oficialiai registruoti bedarbiai. Galbūt jie atitiks darbo rinkos poreikius. Tų 200 eurų dėka sukvietėme žmones į Užimtumo tarnybą ir pasiūlėme jiems perkvalifikavimo, mokymo, susiejimo su verslu paslaugas.
Anksčiau socialines išmokas gaudavo apie 70 tūkstančių žmonių, dabar – tik apie 30 tūkstančių.
Darbo neturintys asmenys prašymus Užimtumo tarnybai skirti darbo paieškos išmoką pradėjo teikti birželio 12 d. Darbo paieškos išmoka sumokėta 255 088 asmenims, tam panaudota beveik 75 mnl. Eur. Birželio–spalio mėn. tarpininkaujant Užimtumo tarnybos specialistams įdarbinta 116,5 tūkst. asmenų, iš jų 56,3 tūkst. (arba 48,3 proc.) buvo skirta darbo paieškos išmoka.
Anksčiau socialines išmokas gaudavo apie 70 tūkstančių žmonių, dabar – tik apie 30 tūkstančių. Žinoma, tikėtina, kad pasibaigus šiai išmokai dalis žmonių sugrįš į socialinių pašalpų sistemą, bet mums pavyko pasiekti, kad šiuo laikotarpiu į ją neįkristų dar daugiau žmonių.
– Dažnai tenka girdėti, kad yra grupė žmonių, kurie stengiasi pasinaudoti kaip įmanoma daugiau skirtingų socialinių išmokų ir nė nemano ieškoti darbo. Kaip manote, kiek giliai įsišaknijęs mąstymas, jog reikia paimti viską, kas duodama nemokamai? Ar tai nėra didesnė problema už finansinį nepriteklių?
– Tai, kad susiformavo trečia karta, gyvenanti iš pašalpų, yra neintegralios socialinės politikos pasekmė. Paramos sistema mūsų šalyje susiformavo pakankamai greitai, o socialinių paslaugų arba socialinės pagalbos sistema (tai yra socialinis darbas, pagalba formuojant įgūdžius, motyvacija grįžti į darbo rinką ir t. t.) vystėsi daug vėliau, labai netolygiai ir skirtingose savivaldybėse.
Susigrąžinti tą trečios kartos atstovą, kuris matė, kaip gyvena jo tėvai ir seneliai ir iš to ima pavyzdį, yra sudėtinga, bet į pagalbą pasitelkus įvairių sričių specialistus, dedant dideles pastangas, įmanoma iš lėto suformuoti naujus įgūdžius ir integruoti žmogų į darbo rinką. Kad tai vyktų, kartu su Užimtumo tarnyba ir 20-imčia savivaldybių, išsiskiriančių didžiausiu nedarbo lygiu, paleidome pilotinį ilgalaikių bedarbių integracijos projektą.
Tai, kad susiformavo trečia karta, gyvenanti iš pašalpų, yra neintegralios socialinės politikos pasekmė.
Kol kas jis dar nėra tokio masto, kad būtų galima įtraukti visus ilgalaikius bedarbius, bet analizuojame, kaip patobulinti priemones ir ilgainiui įtraukti kuo daugiau žmonių. Tos priemonės – tai savivaldybių, verslo, nevyriausybinių organizacijų ir Užimtumo tarnybos įtraukimas. Iki šiol kiekvieno iš šių dėmenų pastangos padėti žmogui integruotis baigdavosi ties kito dėmens durimis. Šiuo metu bandoma įdiegti integracinį modelį, kai visus keturis dėmenis koordinuoja vienas atvejo vadybininkas.
Dar viena naujovė – dalis savivaldybių yra padariusios labai detalią ilgalaikių bedarbių profilio analizę pagal seniūnijas. Kai žinosime, kokios priežastys lemia, kodėl žmogus yra ilgalaikis bedarbis, galėsime jam padėti. Galbūt taip yra dėl to, kad šeimoje yra daug vaikų ir nėra kam juos pasaugoti, galbūt todėl, kad nėra transporto nuvažiuoti į darbą, galbūt tai lemia psichikos negalia, priklausomybė. Tas problemas, kurios sprendžiamos greitai, stengsimės išspręsti.
Pavyzdžiui, suorganizuoti vaikų nuvežimą į darželius, vaikų dienos centrus ar apskritai tokį centrą įkurti yra lengviau nei spręsti priklausomybės problemas. Arba jeigu problema – tik transportas, suorganizuosime, apmokėsime jį. Sutvarkius šiuos dalykus, žmogus, padedamas atvejo vadybininko ir kitų specialistų, grįžtų į darbo rinką, o galbūt pradės darbuotis pirmą kartą po 20-ies metų nuo tos dienos, kai pradėjo gyventi suaugusiojo gyvenimą.
Kai žinosime, kokios priežastys lemia, kodėl žmogus yra ilgalaikis bedarbis, galėsime jam padėti.
Mes dešimtmečiais nesprendėme šios problemos iš esmės, todėl dabar reikia labai detalaus, nuoseklaus ir ištikimo darbo, kad žmogus taptų savarankiškas ir galėtų stovėti ant savo kojų su tiek pagalbos, kiek jam reikia.
– Norėčiau šiek tiek pakeisti pokalbio kryptį, – pakalbėkime apie bene prieštaringiausiai vertinamų pastarųjų metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbų – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Dalis visuomenės piktinasi, esą perlenkta lazda, Vaiko teisių apsaugos tarnybai suteikta per daug galių, kurios pažeidžia tėvų teises. Jūsų vertinimu, ar šiuo metu įstatymas funkcionuoja tinkamai?
– Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reforma Seime gulėjo jau dešimt metų. Šios kadencijos pradžioje ją pagaliau išjudino dramatiški įvykiai, susiję su vaikų mirtimis. Mano galva, dabartinis įstatymas atitinka šių dienų realijas. Suprantu, kad yra probleminių klausimų, probleminių situacijų, ir tam tikro rezonanso visada bus.
Kompleksinės pagalbos šeimai priemonės veikia kaip prevencija.
Vienas pagrindinių kaltinimų ir nuogąstavimų, su kuriais susidūrėme, buvo, kad valstybė grubiai kišis į šeimą, paiminės vaikus ir nežinia ką su jais darys. Tačiau vaikų paėmimų į globą, kai globa paskiriama arba giminaičiams, arba įstaigoms, nuo vaiko teisių apsaugos reformos sumažėjo dvigubai. Tai rodo, kad kompleksinės pagalbos šeimai priemonės veikia kaip prevencija.
– Kitas itin reikšmingas darbas – Institucinės globos pertvarkos projektas. Išskirkite esminius projekto punktus, kurių dėka į projektą patekusių grupių gyvenimas labiausiai pasikeitė teigiama linkme.
– Institucinės globos pertvarka iš esmės susijusi su atskirties mažinimu. Deja, nemaža dalis visuomenės iki šiol gyvena ne tik socialinėje, psichologinėje, bet ir fizinėje atskirtyje. Tai yra didelėse institucijose, kurios buvo sistemingai kuriamos už miestų, netgi toliau nuo regionų centrų, šalia įkuriant butų sistemą, kurioje galėtų gyventi šių įstaigų darbuotojai. Šioje sistemoje sukurtos visos paslaugos, būtinos žmogui su negalia, kad tik jie nejudėtų po apylinkes. Vis dar turim didelių globos namų, kurie yra tobulos atskirties vietos. Deja.
Deja, nemaža dalis visuomenės iki šiol gyvena ne tik socialinėje, psichologinėje, bet ir fizinėje atskirtyje.
Dabar, visuomenei keičiantis, tai atpažįstama ir suvokiama vis geriau. Nuo 2008 metų veikia Žmonių su negalia teisių konvencija, kuri vienareikšmiai sako, kad kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokią negalią jis turi, turi teisę gyventi tarp mūsų, o visuomenė turi pareigą jį priimti.
Pradėti pokyčiai, kad būtų galima žmones iš globos namų perkelti į mūsų bendruomenes, bet tai labai nelengvi pokyčiai, nes jie mena dešimtmečio, o kartais ir penkiasdešimtmečio istorijas. Kai daug metų buvo kalbama, kad neįgaliesiems geriausia gyventi uždaruose, atskirtuose namuose, tai dabar patikėti, kad žmogui su negalia geriausia gyventi šalia mūsų, yra sudėtinga. Kitas svarbus aspektas – kad žmonės, kurie gimė su negalia ir auga šeimose, nepatektų į įstaigas. Tai reiškia, kad reikia sudaryti sąlygas, jog šie žmonės gautų kaip įmanoma daugiau jiems reikalingų paslaugų savo bendruomenėje.
Turi įvykti didelis pokytis mūsų visų galvose, kad suprastume, jog dabar vykstantys pokyčiai yra teisingi. Šalyje nuskambėjo įvairių istorijų, bet jos turi tam tikrą dėsningumą. Iš pradžių vietos bendruomenės priešinasi neįgaliųjų apsigyvenimui šalia, bet paskui atranda naują tokios bendruomenės vertę.
Svarbus aspektas – kad žmonės, kurie gimė su negalia ir auga šeimose, nepatektų į įstaigas. Tai reiškia, kad reikia sudaryti sąlygas, jog šie žmonės gautų kaip įmanoma daugiau jiems reikalingų paslaugų savo bendruomenėje.
O kita deinstitucionalizacijos dalis yra beveik įvykdyta – didžioji dalis vaikų globos institucijų skaičiuoja paskutines savo dienas. Iki 2023-ųjų liks tik keletas, kuriuose gyvens daugiau nei 8 vaikai. Yra suformuota kelių dalių sistema, kad vaikas nepatektų į instituciją: pagalba šeimai, artimieji, kaimynai, krizių centrai, budintys globotojai, į kuriuos galima atsiremti, globėjai, šeimos, ir tik tada bendruomeniniai vaikų globos namai. Ši pertvarka yra vienas iš kertinių akmenų, kad karta iš kartos netęstų gyvenimo iš socialinių išmokų ir turėtų šeimas, kurios būtų kaip atramos jų ateities perspektyvoms.
– Kalbėdamas įvardijote svarbiausius nuveiktus darbus, o ar yra dalykų, kurių, eidamas ministro pareigas, padaryti nespėjote?
– Prie kertinių darbų norėčiau įvardyti dar vieną. Tai yra pilietinės visuomenės suaktyvinimas ir nevyriausybinių organizacijų įgalinimas veikti. Įkurtas nevyriausybinių organizacijų registras, nevyriausybinių organizacijų fondas ir, kas svarbiausia, mes pakeitėme socialinių paslaugų finansavimo schemą ir nevyriausybinės organizacijos dabar gali lygiaverčiai dalyvauti socialinių paslaugų teikime.
Esu realistas ir suprantu, kad padaryta tikrai ne viskas.
Anksčiau jos galėdavo gauti lėšas per projektinius konkursus arba viešuosius pirkimus, tačiau nė vienas iš tų būdų neužtikrina socialinės paslaugos tęstinumo, nes finansavimas yra terminuotas. Nuo 2021-ųjų vaikų dienos centrai, kurie gavo akreditaciją (o ją gauti nėra sudėtinga), gaus bazinį finansavimą veiklai iš valstybės biudžeto, o už kiekvieną vaiką – papildomas lėšas iš savivaldybės.
O kalbant apie tai, ko nepadarėme… Esu realistas ir suprantu, kad padaryta tikrai ne viskas. Nebaigėme negalios nustatymo reformos. Šiuo metu turime situaciją, kai kuo didesnis neįgalumas arba nedarbingumas žmogui nustatomas, tuo didesnę išmoką jis gauna. Tai reiškia, kad negalią turintis žmogus darys viską, kad įrodytų, jog yra maksimaliai neįgalus. Tada kyla klausimas, kaip jį integruoti į visuomenę. Juk norime, kad neįgalieji Lietuvoje turėtų galimybę dirbti.
Bet kaip turint maksimalų neįgalumą ir nedarbingumą įtikinti darbdavį, kad sugebėsi atlikti darbą? Tokia situacija lemia, kad esame tarp pirmųjų pagal neįgaliųjų nedarbo lygį Europoje. Taigi šiuo metu peržiūrime neįgalumui nustatyti skirtą klausimyną ir vertiname, kiek jis orientuotas į sveikatą, o kiek – į socialines kompetencijas.
Ateityje, kai žmogui bus nustatomas neįgalumas, iškart bus įtraukiamos įvairios įstaigos, padedančios žmogui likti visuomenėje.
Apklausiame kelis tūkstančius neįgaliųjų naudodami tiek seną, tiek ir naująjį Pasaulio sveikatos organizacijos pasiūlytą klausimyną ir žiūrime, ar naujasis klausimynas padės nustatyti, kokių socialinių paslaugų žmogui reikia, kad jis galėtų būti visavertis visuomenės narys, ir kokių užimtumo priemonių reikia, kad jis neiškristų iš darbo rinkos. Ateityje, kai žmogui bus nustatomas neįgalumas, iškart bus įtraukiamos įvairios įstaigos, padedančios žmogui likti visuomenėje.
Kitas klausimas – kaip motyvuoti žmogų dalyvauti socialiniame gyvenime ir darbo rinkoje. Estai turi labai pasiteisinusį modelį: nesvarbu, kokia negalia žmogui nustatoma, visi gauna panašaus dydžio universalias išmokas, o už aktyvų dalyvavimą socialiniame gyvenime mokamos papildomos lėšos. Ši reforma Estijoje vyko ilgai, bet kai ji įsitvirtino, per keletą metų dalyvaujančių darbo rinkoje neįgaliųjų skaičius išaugo dešimčia procentų.
Tokio pobūdžio sistemos norime ir mes. Tai nėra lengva reforma, bet tikiuosi, kad ateities valdžia ja tęs. Tai dar vienas iš esminių darbų siekiant mažinti skurdą, atskirtį ir skatinant žmones gyventi ne iš pašalpų, o dirbti.
Antras dalykas, kurio nepadarėme, – nesujungėme slaugos ir globos sistemų. Šiuo metu žmonės šokinėja iš vienos sistemos į kitą, bet tai nėra patogu nei žmogui, nei sistemoms, nes jos viena kitą dubliuoja. Kartu su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga esame parengę ilgalaikės priežiūros koncepciją, tikimės gauti Europos Sąjungos lėšų šiai reformai įvykdyti. Tai – irgi jau kitos valdžios darbas. Ši reforma leistų sukurti ilgalaikės priežiūros fondą, į kurį būtų mokami mūsų visų pinigai ir ilgainiui kiekvienas galėtume gauti reikalingas slaugos ir globos paslaugas.
Mano tikslas yra maksimaliai prisidėti prie to, kad būtų tęsiama solidari socialinė politika.
– Pabaigai norėčiau pasmalsauti: kokie Jūsų, kaip savo srities profesionalo, ateities planai?
– Artimoji perspektyva – pabaigti ministro kadenciją: darbus, kuriuos įmanoma pabaigti – pabaigti, o kurie yra ilgalaikiai ir baigti nespėsiu – perduoti naujajam ministrui. Norisi, kad pradėti darbai nesustotų, tad ruošiu išsamų paketą, kuris, tikiuosi, padės naujajam ministrui kaip galima greičiau įsigilinti į darbus ir iššūkius, kurie laukia dėl pandemijos, neaiškios užimtumo ir darbo rinkos situacijos. Laukia tikrai nelengvas laikotarpis.
Kita perspektyva – pradėti darbą Seime. Mano tikslas yra maksimaliai prisidėti prie to, kad būtų tęsiama solidari socialinė politika.
Paraleliai planuoju prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų, veikiančių socialinės gerovės srityje, vystymo. Manau, kad mano kompetencija bus reikalinga toms pilietinėms organizacijoms, kurios veikia nacionaliniu lygmeniu ir rūpinasi labiausiai vargstančiais asmenimis. Tai sritis, iš kurios aš atėjau, ir esu pasiruošęs toliau darbuotis jos vystyme.
