– Vakar Seimo nariai rinkosi į pirmąjį posėdį dėl to, kaip galėtų atrodyti susitarimas dėl Lietuvos užsienio politikos. Tai bus atskiras dokumentas nuo susitarimo dėl gynybos, taip pat aišku, kad pagrindu bus imamas Liberalų sąjūdžio parengtas juodraštinis dokumentas ir redaguojamas, pritaikomas. Koks punktas susitarime dėl Lietuvos užsienio politikos bus esminis?
– Aš gal norėčiau pradėti nuo to, kad iki šiolei mes turėjome bendrą politinių partijų susitarimą dėl saugumo ir gynybos ir užsienio politikos – vieną dokumentą, kuris baigė galioti 2020 metų pabaigoje.
Galvojome, jog ir būsimas susitarimas turėtų būtų bendras, nes labai yra sunku atskirti saugumą nuo užsienio politikos. Kaip bevertintume užsienio politiką, tai yra instrumentas, siekiant Lietuvos interesų realizavimo ir siekiant saugumo – būtent to, kas mums yra svarbiausia. Tačiau vis tiktai susitarimas šiuo metu yra toks, kad rengiame du skirtingus dokumentus. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kuruoja saugumo ir gynybos susitarimą, o Užsienio reikalų komitetas – kolegoms pasitarus iš įvairių partijų, iš įvairių frakcijų – ėmėsi kuruoti susitarimą dėl užsienio politikos.
– Kodėl atskyrimas turi būti? Kodėl jūs manote, kad geriau atskirti susitarimus? Pavyzdžiui, kiek žinau, Danijoje dėl vienos ir kitos temos yra bendras susitarimas, o kodėl čia reikia atskirti?
Toji idėja turėti du skirtingus susitarimus, bent jau kiek man yra žinoma, atėjo iš Prezidentūros. Lai būna taip.
– Aš nemanyčiau, kad juos reikia atskirti, bet tiesiog prezidentas, sakydamas kalbą Seime, kai mes pradėjome šią pavasario sesiją, jis kalbėjo apie tokios susitarimo reikalingumą. Ir toji idėja turėti du skirtingus susitarimus, bent jau kiek man yra žinoma, atėjo iš Prezidentūros. Lai būna taip.