Tačiau, kol gyvenimas sparčiai gerėjo vieniems, kitiems jis visiškai nekito, ar net tendencingai blogėjo. Vos pora kilometrų į miesto pakraštį ir pamatysime visai kitokį Lietuvos žanrą. Apleistos senos trobos, byrančios senos uždarytos gamyklos. Drabužiai iš „antrų rankų“ parduotuvių ir maistas iš „maisto banko“. Jau kelinta karta auga Lietuvos kaime, kuriame vienintelis sėkmės scenarijus – iš jo ištrūkti. Istorijos panašesnės į Hugo „Vargdienius“ nei į Holivudo serialus. Gal todėl nieko taip labai ir nestebina, jog Lietuvos regionuose vienintelis populiarumu „prezidentiniams“ plakatams prilygstantis ir per socialinius tinklus jau sarkastiškai nuvilnijęs plakatas yra tas, kur siūloma pirkti plaukus.
Skurde ir varge gyvenantys, padoraus darbo negaunantys, regiono gyventojai verčiasi viskuo, kuo tik gali: padieniais darbais, daržovių auginimu, grybų rinkimu, palikdami paskutinius pusverčius daiktus lombarduose. Vyrai sezoniniams darbams traukia į užsienį, o moterys lyg Hugo fantinos pardavinėja plaukus. O kai neužtenka ir to – tiesiog emigruoja.
Socialinė atskirtis Lietuvoje yra viena didžiausių visose ES šalyse. 20 % turtingiausiųjų vidutiniškai uždirba net 7 kartus daugiau nei 20 % mažiausiai uždirbančių (ES vidurkis – 5 kartai). Skurdo lygis čia taip pat vienas didžiausių. Jame gyvena kas trečias Lietuvis (30 %) ir dar dažnesnis pensininkas (36 %). Apie skurdo grėsmę Lietuvai varpais jau skambina ir Europos Komisija, ir Pasaulio bankas.
Ilgus metus Lietuvą valdžiusios laukinio kapitalizmo idėjos ir stambųjį verslą propagavusios vyriausybės turėjo tik porą planų Lietuvai: kaip konkuruoti žemu apmokestinimu ir kaip konkuruoti žemais atlyginimais. Rezultatą puikiai matome Lietuvoje: vieni mažiausių darbo užmokesčių visoje ES, vienas didžiausių socialinės atskirties lygių, ant bankroto ribos balansuojanti Sodra, bado dieta gyvenantys mokytojai, dėstytojai, gydytojai. Tai – vieni blogiausių skurdo rodiklių visoje Europoje. Ir, žinoma, visame tame savo atsakomybės neįžvelgiantys, kertinius sprendimus priėmę ir diržus mums visiems taip noriai veržę ankstesniųjų vyriausybių nariai.
Paradoksalu, bet skursti yra brangu. Ekonomiškiausi sprendimai reikalauja bent minimalaus piniginio rezervo. Juk kur kas labiau apsimoka pirkti nuolatinį autobuso bilietą nei vienkartinį, pirkti didelę pakuotę ryžių ar skalbimo miltelių. Skurde gyvenantys kur kas dažniau įklimpsta ir į skolas (už nuomą, komunalinius mokesčius ir t. t.), kurios, priskaičiavus delspinigius, dar labiau išauga – „pabrangsta“.
Galiausiai, ne tokias akivaizdžias skurdo pasekmes vardina ir medikai, ir mokslininkai – štai Stanfordo universiteto profesorius R.Sapolskis (Why Zebras Don't Get Ulcers?) atkreipia dėmesį, jog su kiekvienu socialiniu laipteliu žemyn žmonių sveikata prastėja. Ten, kur pajamų nelygybė aukšta, rizika susirgti kai kuriomis ligomis vargingiausiems yra iki 10 kartų didesnė nei turtingiems. Ir tai ne vien dėl prastų gyvenimo sąlygų ar prastos kokybės maisto. Tyrimai rodo, kad buvimas skurde yra viena pagrindinių chroniško streso priežasčių (Ką padėti ant stalo? Kaip pavyks išgyventi iki mėnesio pabaigos, ar pavyks išsaugoti darbą?). Tai ilgainiui virsta širdies ligomis, diabetu, vėžiu ir t. t.
Vienintelė paguoda yra tai, jog kovoje su skurdo ir atskirties problemomis mes jau nebe vieni. Ilgą laiką sąlyginę gerovę savo viduje kūrusi Europos Sąjunga taip pat atsimušė į atskirties ir žmonių nerimo sieną. Globalizacija, rinkų atvėrimas, liberalų mėgstama konkurencija žemais atlyginimais ir mokesčiais, jau amžių sandūroje pradėjo klibinti europinio gerovės modelio pamatus. Europos gerovės pagrindu grįstą schemą „aukštos pajamos – aukšta kokybė – aukštos išlaidos – aukštas socialinės apsaugos lygmuo“ tebeardo mėgėjai siūlyti mažą darbo užmokestį.
Koks kelias Lietuvai ir Europai?
Pradėkime nuo pradžių. Europos Sąjungos pagrindas – keturios laisvės – tai žmonių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo laisvės. Šia vadovėline tiesa pradedamos visos knygos apie Europos Sąjungą. Kaip tokią pat aksiomą priimame teiginį, jog būtent sėkmingas šių laisvių veikimas ir padėjo sukurti pokario Europos stebuklą – jau daugiau nei septynis dešimtmečius trunkantį taikos ir gerovės laikotarpį – ko gero, ilgiausią taikos ir stabilumo laikotarpį nuo tų laikų, kai buvo pradėti užrašinėti istoriniai įvykiai.
Tačiau akylesni politikos stebėtojai žiūri į Europą plačiau ir mato link Brexito keliaujančią Jungtinę Karalystę bei geltonomis liemenėmis apsišarvavusius ir į gatves išėjusius prancūzus. Tampa akivaizdu, jog vien žmonių ir prekių laisvės europiečiams nebeužtenka. Europai metas imtis atsakomybės. Atsakomybės užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę gauti tinkamą išsilavinimą. O jį įgijus – padoriai apmokamą darbą. Šiam laikui pasibaigus – orią senatvę. Atsakomybės, kad žmogus iš kaimo turėtų tokias pat galimybes kaip žmogus iš didmiesčio. Tai jau nebėra vien politiniai šūkiai ar utopiniai idealai. Žmogiška, teisinga, rinkos ekonomika grįsta sistema, kurioje paprastas žmogus nesijustų lyg nešiotų akmenį po kaklu – tai absoliučiai elementaru, privalome tai įgyvendinti visos Europos mastu. Privalome tai įgyvendinti, kad apsaugotume Europą ir jos idėją nuo visiško žmonių nusivylimo ja ir jos subyrėjimo. Ir jei atvirai, Europa – pernelyg turtinga, kad negalėtų sau to leisti.
Šios problemos sprendimas paprastas ir žinomas jau daugelį metų: aukštas darbo užmokestis, aukšti socialinės apsaugos standartai visoje ES. Visos ES lygmeniu turime įtvirtinti principą, jog minimalus darbo užmokestis turi siekti 60 proc. vidutinio, o pensijos nebūti žemesnės nei 60 proc. buvusio darbo užmokesčio. Vienintelė priežastis, dėl ko tai nebuvo iki šiol įgyvendinta – tai stambiam kapitalui atstovaujantys politikai, besivadovaujantys senomis, į paraštes nustumtomis ir nebeveikiančiomis ideologijomis.
Žinoma, tam reikės ir esminių ES teisės pakeitimų, ir politinės ES valstybių valios. Europos „žalieji“ šiuo klausimu nėra vieni. Panašias idėjas siūlo, atsakingai į savo šalių ir visos Europos ateitį žiūri kairiosios partijos. Tiesa, siūlo labai atsargiai. Ir bent jau pastarojoje Europos Parlamento kadencijoje nevengė jų atsisakyti, kai reikalas pakrypdavo partnerystės su dešiniosiomis partijomis link. O tokioms idėjomis labai įnirtingai priešinasi dešiniųjų jėgų atstovai – lietuviškų konservatorių ir liberalų atitikmenys. Todėl drąsiai galima teigti, jog gegužės 26 dieną europiečiai rinksis ne vien iš politinių partijų pavadinimų – jie taip pat rinksis ir iš Europos socialinės raidos scenarijų.
Rinkimės atsakingai ir rinkimės atsakingą Europą.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
