Dirbti Škotijos braškyne pradėjusiam vyrui draugai pasiūlė tapti vairuotoju Mančesterio mieste. D.Rūgys neįtardamas nieko blogo persikraustė ir papuolė į tikrą košmarą.
Kaip įprasta šiame versle, vyrą pasitiko vadovas bei nugabeno į naujuosius namus, kuriuose, be jo, nakvojo dar 6 darbuotojai. Savaitę pasimokęs vairavimo subtilybių ir negavęs už tai nė penso, lietuvis gavo trijų mėtytojų komandą ir ėmėsi savarankiškai surinkinėti labdaros pilnus maišus.
„Už toną pilnų maišų supirktuvėje gaudavau 700 svaro sterlingų. Iš jų reikėjo sumokėti už degalus, lovą name, algas mėtytojams, pačius maišelius, kurių tūkstantis kainavo 45 svaro sterlingus (per dieną reikėdavo 3 tūkst. maišelių). Geriausiu atveju kasdien pavykdavo surinkti 200-300 kg drabužių“, – kalbėjo emigrantas ir pridūrė, kad sąžiningai mokant atlyginimus ir atskaičiavus išlaidas jam pačiam uždirbti nelabai sekėsi.
Badaudavo net dirbdamas sąžiningai
Investuodavęs į kiekvieno mėtytojo maišelius lietuvis visgi nebuvo tikras, ar jie atlieka savo darbą bei išmėto jiems skirtą 1000 vienetų. Kad pasitikrintų, vairuotojas klausdavo gyventojų, ar šie gavę labdaros maišelius: „Pasitaikydavo, kad darbuotojai išmesdavo tuos maišelius į šiukšlinę. Nežinau kodėl jie taip darydavo, nes jiems skirtose gatvėse neradus pilnų, patys nieko neuždirbdavo“.
Vyras neslėpė, kad uždarbis šioje sferoje priklauso nuo vairuotojų sąžiningumo. Pasak D. Rūgio, daug vairuotojų nesakydavo tiesos mėtytojams ir pelnydavosi patys. Kadangi kartu su vairuotojais niekas nevažiuoja, patys mėtytojai nežino, kiek gyventojų paaukojo. Neretas vairuotojas surinkdavo daugiau, nei pasakydavo, o dėl mažo uždarbio apkaltindavo pačius mėtytojus.
Vairuotojai gali daryti, ką tik nori ir mokėti savo brigadai kiek tik nori. Bausti už išgalvotas nuodėmes ir neduoti nė cento.
„Tokiu atveju vairuotojas net gali apkaltinti mėtytoją apskritai nedirbus. Iš esmės vairuotojai gali daryti, ką tik nori ir mokėti savo brigadai kiek tik nori. Bausti už išgalvotas nuodėmes ir neduoti nė cento“, – apie nesąžiningus kolegas kalbėjo lietuvis.
Vyras tvirtino, kad dirbdamas šį darbą valgydavo patį pigiausią maistą, o neretai ir išvis badaudavo. Negana to, teko skolintis iš darbdavių, kai prireikė pagalbos bendradarbei.
Moteriai dėl šeimos teko staiga grįžti į Lietuvą, tačiau ji neturėjo pinigų, todėl D.Rūgys sumokėjo už kelionę pats pasiskolinęs iš darbdavio. Vyras neslėpė, kad gyvendamas Anglijoje beveik dvejus metus nesugebėjo mokėti alimentų tėvynėje likusiai šeimai ir dar įklimpo į skolas.
Ieškodamas geresnio uždarbio vyras su keletu kolegų nusprendė pakeisti darbo vietą ir taip aplankė keletą miestų, tačiau sąlygos visur buvo panašios.
„Iš Mančesterio važiavome į Stok-on-Trentą, iš ten į Svindoną, iš jo – į Liverpulį, paskui į Lydsą... Tada jau pats mėčiau tuos lapukus ar maišelius, per dieną nueidavau 20-30 km. Būdavo, porą dienų per savaitę dirbu vairuotoju, o likusias dienas mėtau lapelius“, – neslėpė lietuvis, ieškojęs bet kokio geriau apmokamo darbo, kad susitaupytų pinigų ištrūkti.
Už darbą iš merginų darbdavys pareikalavo sekso
Daugybėje labdara užsiimančių lietuvių kompanijų dirbęs D.Rūgys tvirtino, kad visur vadovai sukčiaudavo – išvis nesumokėdavo pinigų arba nusukdavo uždarbį nepriklausomai nuo to, jis dirbo vairuotoju ar mėtytoju. Lietuvis tvirtino, kad labiausiai jam įsiminė tautietis, kuriam pusmetį dirbo Stok-on-Trento mieste.
„Ten vadovavo toks Mantas Genevičius, kuris galiausiai pabėgo iš Anglijos nesumokėjęs dviejų savaičių atlyginimų penkiems žmonėms, susirinkęs iš jų nuomos pinigus ir dar du mėnesius nemokėjęs nuomos namo savininkui“, – apie nesąžiningą darbdavį pasakojo vyras.
Norvegijos lietuvis atviravo, kad šis darbdavys ne tik nusukinėdavo pinigus, bet ir seksualiai išnaudojo šiam darbui pasamdytas merginas: „Pamenu, kaip Mantas atsivežė dvi merginas, apie 20-22 metų. Joms pagrasinęs, kad neduos darbo, privertė lytiškai santykiauti su juo ir kažkokiu jo draugu. Važiuodamas kartu su jais nugirdau pokalbį, kai Mantas gyrėsi nusivežęs merginas į kitą butą ir pasakęs, kad jei abi neatsiduos, bus tuoj pat išmestos į gatvę. Aš buvau pasibaisėjęs. Vos joms atvykus pasakiau, kad jei turi nors kokį draugą, kuo greičiau iš ten važiuotų, bet jos nepaklausė“.
Vyras neslėpė, kad gyvendamas Anglijoje beveik dvejus metus nesugebėjo mokėti alimentų tėvynėje likusiai šeimai ir dar įklimpo į skolas.
Lietuvis neslėpė, kad moterims šioje srityje dirbti tikrai pavojinga, mat ne kartą girdėjęs, kad jas išnaudoja seksualiai.
„Šis darbas naudingas tik tuo, kad galima be pastangų numesti daug svorio. Moterys moka didžiulius pinigus sporto salėse, o čia ir svorio numesi, ir dar truputį pinigų gausi“, – šmaikštavo vyras, prisipažinęs, kad ir pats mėtydamas maišelius atsikratė labai daug svorio.
Prisimindamas darbdavį Mantą vyras pasakojo, kaip šis palikęs savo darbuotojus šalti gatvėje, esą pats neturėjo laiko po darbo juos parvežti namo: „Aš savo komandą parvežiau ir išvažiavau į kitą miestą išsikrauti maišų, kai man paskambino darbuotojai ir pasakė, kad jų niekas nepaėmė. Kol grįžau jų paimti, jie gatvėje per lietų prastovėjo gal 6 valandas, buvo baisiai sušalę“.
Kitam lietuviui, Aldui, vyras tvirtino dirbęs viso labo dvi savaites, tačiau jo vardo nepamiršo net per keletą metų. D. Rūgys atskleidė, kad šio vyro visi bijoję dėl agresyvumo bei vengė dėl nesąžiningumo: „Prisigerdavo, atvažiuodavo į darbuotojų namus, šokdavo juos mušti... Jis jau pirmą savaitę iš manęs nusuko 50 svaro sterlingų, o paskui apskritai nesumokėjo, todėl išėjau“.
Naujo gyvenimo pradžia nakvojant mikroautobuse
Pavargęs nuo apgavysčių D. Rūgys nutarė įsidarbinti vairuotoju be jokių tarpininkų, tiesiai į labdara užsiimančią kompaniją, tačiau, kad išeitų iš išnaudotojų namų, jam reikėjo pinigų pradžiai, kurių neturėjo.
Draugui paskolinus 100 svaro sterlingų, pašnekovas išvažiavo į Londoną, įsidarbino kompanijoje, gavo automobilį bei pasamdė du mėtytojus. Tačiau tam, kad susitaupytų pinigų būsto nuomai ir galėtų mokėti algas mėtytojams, jam teko apsistoti mašinoje, su kuria dirbo.
Vyras atviravo, kad be draugo pagalbos niekaip nebūtų išsikapstęs iš užburto rato ir, nors pusantro mėnesio naktis teko leisti mikroautobuse, užsiklojus dviem antklodėm, to jis nesigailintis.
Miegantį automobilyje jį ne kartą tikrino pareigūnai ir niekaip nesuprato lietuvio elgesio. Vyras puikiai prisimena įvykį, kuomet susidūrė su itin nemandagiais policininkais: „Surakino antrankiais ir pusvalandį klausinėjo, ką aš čia veikiu, kuo užsiimu. Dar pavadino „Londono šiukšle“. Iš dalies suprantu juos, mat naktimis jie patruliuodavo gaudydami vagis, siurbiančius degalus iš automobilių“.
Joms pagrasinęs, kad neduos darbo, privertė lytiškai santykiauti su juo ir kažkokiu jo draugu.
Emigrantas džiaugėsi, kad gyvenant automobilyje jo darbuotojai per savaitę uždirbdavo 150-180 svaro sterlingų, o tokia alga šiame sektoriuje yra didelė. Kas antrą dieną važiuodamas išsimaudyti į draugo namus vyras sutaupė pakankamai pinigų, kad išsinuomotų būstą, tačiau kompanijos automobiliu įvykdė avariją ir buvo atleistas. Tuomet D. Rūgys išsinuomojo kambarį ir įsidarbino statybų sektoriuje, kur padirbėjęs du mėnesius ir susitaupęs šiek tiek daugiau emigravo į Norvegiją.
Taip pat vyras patvirtino gandus apie lietuvių vagiamus labdaros maišelius, kuriuos vairuotojai grobdavo ir tuščius, ir pilnus. Pasak Dariaus, vairuotojai turi nerašytą taisyklę – sugautas vagiant privalo atiduoti ir savo kompanijos, ir svetimus maišus, viską, ką surinko.
„Esu tokį užspendęs akligatvyje. Jis rinko mano maišelius. Paprašiau atiduoti viską, ką surinko, arba iškviesiu policiją. Tai viską ir atidavė. Aš ir pats buvau pakliuvęs į tokią situaciją. Vos pradėjus dirbti man liepė rinkti visus pamatytus maišus. Aš taip ir dariau. Mane sustabdė kitas lietuvis vairuotojas ir paklausė, kodėl renku jo maišus. Papasakojau, kad esu naujokas ir man taip liepė. Susėdom pasikalbėti, išsiaiškinom, kas man vadovauja, kadangi vairuotojas pažinojo tą nesąžiningą vyrą, suprato, kad nemeluoju. Tuomet jis pasiėmė tik savo kompanijos maišus“, – šypsodamasis kalbėjo buvęs maišelių mėtytojas.
Lietuvis neslėpė, kad iš tokio darbo pasprukti sunkiausia dėl pinigų stygiaus, dėl to būtina pažįstamų žmonių pagalba. Per savaitę turint 30-50 svaro sterlingų pakanka maistui, tad ką nors sutaupyti – labai sunku. Kitą darbą susirasti taip pat retas bando, mat nenori praleisti nei dienos maišelių mėtymo. Taip pat, praleidusiems gresia išmetimas į gatvę, nes jei nedirbi, negali ir gyventi vadovų nuomojamame būste.
„Dėl tokios padėties žmonės pradėdavo gerti. Mes maistui susidėdavome pinigus, kad galėtume nusipirkti mėsos konservų, įvairesnių produktų, tai šis tas pavykdavo. Tačiau gėrimui kai kuriems pinigų visada užtekdavo. Du mano mėtytojai kasdien išgerdavo po 2,5 litro sidro. Už tuos pinigus jie galėjo nusipirkti pavalgyti, bet to nedarė. Aišku, taip jie elgėsi ne iš gero gyvenimo“, – nemalonų gyvenimo etapą prisiminė vyras.
Pasak lietuvio, šis verslas klesti tik todėl, kad jis pelningas drabužių supirkėjams. Jie vairuotojams sumoka po 700-800 svaro sterlingų už toną, o patys parduoda Lietuvoje, Estijoje po 1200 svaro sterlingų. Jei drabužiai rūšiuoti, kaina pakyla iki 2000 svaro sterlingų. Kompanijos labdaros organizacijoms pačių drabužių neatiduoda, o perveda tam tikrą sumą pinigų. Jei nors mėnesį nesumokama nustatyta įmoka, labdaros organizacija nutraukia sutartį.
„Nusivyliau Anglija, po visų savo nuotykių norėjau kuo greičiau važiuoti bet kur, tik iš tos šalies. Ten iš britų nejaučiau jokios pagarbos, jie tiesiogine to žodžio prasme nekenčia imigrantų“, – pokalbį baigė D.Rūgys.