Viršijo prognozes
Kultūros ministerijos užsakymu atliktas reprezentatyvus žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo lygio pokyčio tyrimas atskleidė itin geras tendencijas. Lietuvos gyventojų medijų raštingumas vietoje prognozuoto 1 proc. augo daugiau kaip dešimt procentų.
Akivaizdu, kad tam didelę įtaką padarė pandemija, privertusi intensyviau naudotis el. paslaugomis, tačiau daliai tai tapo geru postūmiu naudotis komunikacijos priemonėmis ir nebūtiniausiais klausimais. Lietuvos gyventojų medijų raštingumo lygio pokytis nustatytas ištyrus, kaip keitėsi šie žiniasklaidos naudotojų gebėjimai: gebėjimas naudotis žiniasklaidos ir komunikacijos priemonėmis, kritiškas informacijos vertinimas ir komunikaciniai gebėjimai.
Lietuvos gyventojų medijų raštingumas vietoje prognozuoto 1 proc. augo daugiau kaip dešimt procentų.
Matyti, kad tarp šių gebėjimų labiausiai padidėjo rodikliai, susiję su gebėjimu naudotis žiniasklaidos ir komunikacijos priemonėmis. Pavyzdžiui, naudojimasis internetu mobiliajame telefone išaugo net 33 proc., padidėjo ir kitais prietaisais internetu besinaudojančių gyventojų skaičius – 11 proc., tiek pat didėjo skaitančių spausdintas ar elektronines knygas, o 10 proc. – kompiuterinių žaidimų žaidimas.
Įdomu tai, kad pagal informacijos šaltinių svarbą, vertintą 5 balų sistemoje, internetas aplenkė televiziją ir tapo svarbiausiu šaltiniu, tačiau, kalbant apie informacijos šaltinių svarbą internete, su elektroninės žiniasklaidos kanalais, tokiais kaip 15min, Delfi, Lrytas ir pan., intensyviai pradėjo konkuruoti socialiniai tinklai, pastarųjų reikšmė pastebimai šoktelėjo – nuo 3,11 (2017 m.) iki 3,56 balo – ir beveik susilygino su šalies naujienų portalais, kurių svarba sumažėjo nuo 3,97 (2017 m.) iki 3,66 balo. Be viso to, mažėjo gyventojų pasitikėjimas visomis žiniasklaidos priemonėmis: televizija, radiju, spauda ir naujienų portalais.
Informacijos daug: ar suvokiame ją?
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, 2017–2019 m. Medijų tarybos, kuri yra viena patariamųjų Kultūros ministerijos tarybų, pirmininkė Auksė Balčytienė teigia, kad minėtas tyrimas fiksuoja situaciją, kurioje šiuo metu esame kaip visuomenė. „Informacinių priemonių ir jų grupių, kuo žmonės naudojasi savo informaciniams tikslams pasiekti, pastarieji, žinoma, gali būti patys įvairiausi – ir asmeniniai, ir turintys viešąjį interesą, spektras iš tikrųjų yra labai platus.
Be jokios abejonės skaitmenizacija ir globalių platformų, tokių kaip „Facebook“, „Youtube“, „Microsoft“, „Apple“ ir kitų, įtaka yra labai ryški – net ir mūsų kasdienei praktikai. Nuo paties jauniausio iki vyriausio. Aišku, galbūt vyresnio amžiaus grupėse tokių ryškių skaitmenizacijos įtakų nepastebime. Bet matome, kad televizija ir toliau lieka tuo informacijos kanalu, kuris pasiekia visas auditorijas, ypač vyresnio amžiaus“, – komentavo profesorė.
Be jokios abejonės skaitmenizacija ir globalių platformų, tokių kaip „Facebook“, „Youtube“, „Microsoft“, „Apple“ ir kitų, įtaka yra labai ryški.
Pašnekovės teigimu, turime suvokti, kad visos globalios platformos, skaitmenizacija dabar veikia ir toliau labai sparčiai veiks absoliučiai visas šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sritis – kaip ir tokia labai klasikinė žiniasklaidos terpė kaip televizija. Šis tyrimas fiksuoja tokį status quo – pateikia dabartinę nuotrauką, koks yra informacijos priemonių vartojimo peizažas. O jis, atkreipia dėmesį A. Balčytienė, yra spalvingas ir įvairus, todėl turime kelti esminį klausimą: kaip visą šią informaciją apdorojame?
„Jeigu mes matome, kad žiniasklaidos priemonių, įvairiausių kitų šiuolaikinių medijų, tokių kaip socialinių tinklų aplikacijos, vartojimo spektras yra labai platus, vis dėlto turime suvokti, kad ir šiais kanalais transliuojamos informacijos turinys taipogi yra labai įvairus – čia gali būti tiek profesionaliai parengtų naujienų, tiek ir melagienų. Ir kai kalbame apie medijų raštingumą, turime ne tiek galvoti apie instrumentus, kuriais mes gebame naudotis, o turime suprasti, kaip žmogui pačiam išmokti valdyti ir vadybiškai dirbti su informacija, kuri pas jį atkeliauja įvairiausiais kanalais.
Ar turime reikiamų įgūdžių suvokti, kaip visa tai mus veikia? Klausimas – kaip tai, kas mus pasiekia, veikia tiek mūsų žinojimą, tiek ir jausmus? Jei su ta informacija nedirbame, nesuvokiame jos, mus apima baimės, pasimetimo ir tingumo jausmas. Man šis tyrimas pateikia mūsų pačių atvaizdą – kaip šiuolaikinės vartotojų grupės esame ganėtinai technologiškai išprusę ir aktyvūs medijų naudotojai, bet nebūtinai esame reiklūs patys sau, t. y. pasižymintys metakogniciniais, t. y. savo žinojimo vadybos gebėjimais. Kritinio mąstymo sąvoką keisčiau „kritine savivoka“. Būtent tokios – asmeninės ir kritinės – savivokos stygius tampa ryškus tuomet, kai akivaizdžiai nebepasitikime kitais (taipogi ir žiniasklaida ar politikos institutais), bet pernelyg gerai ir optimistiškai vertiname patys save. O tai nėra brandu“, – kalbėjo A.Balčytienė.
Jautresni melagingai informacijai
Didesnį gyventojų kritinį vertinimą žiniasklaidos priemonėse pateikiamai informacijai, pasak Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių grupės vadovo Deivido Velko, galimai lėmė ne viena priežastis – pati žiniasklaida, skyrusi tam didesnį dėmesį, prieštaringos informacijos gausa apie koronavirusą, pasaulinės tendencijos ir net socialiniai tinklai.
Man šis tyrimas pateikia mūsų pačių atvaizdą – kaip šiuolaikinės vartotojų grupės esame ganėtinai technologiškai išprusę ir aktyvūs medijų naudotojai, bet nebūtinai esame reiklūs patys sau.
Man šis tyrimas pateikia mūsų pačių atvaizdą – kaip šiuolaikinės vartotojų grupės esame ganėtinai technologiškai išprusę.
„Manau, kad prie to prisidėjo veiksnių įvairovė – visuomenės susiduria su daug informacijos šaltinių. Negalime atmesti švietimo, finansuotų priemonių informacinių kampanijų ir kitos kryptingos informacinės veiklos, be to, ir pati žiniasklaida daugiau dėmesio skiria visuomenės atsparumui ir atidumui, faktų tikrinimui, netikrų naujienų demaskavimui, dezinformacijos atpažinimui. Reiktų atkreipti dėmesį, kad ir socialiniuose tinkluose atsirado daugiau informacijos, kuri skatina susimąstyti, būti budresniems“, – tyrimo rezultatus komentavo D. Velkas.
Vienas labiausiai ūgtelėjusių rodiklių tiriant gyventojų kritišką informacijos vertinimą –skirtingai pateikiamos tos pačios informacijos lyginimas skirtingose žiniasklaidos priemonėse: 40 proc. padidėjo gyventojų, pastebinčių skirtingai pateiktą informaciją interneto portaluose, o 35 proc. – televizijos kanaluose. Prieš ketverius metus vos 15,6 proc. komunikacijų vartotojų tikino susidūrę su netikromis žiniomis, šiemet atliktame tyrime atpažinusiųjų melagienas buvo jau 36,1 proc. Nors gyventojų, ignoruojančių pastebėtus skirtumus, skaičius beveik nesikeitė, daugiau nei dvigubai augo dalis tų gyventojų, kurie, pastebėję skirtumus, bandė viešąją informaciją palyginti su kita informacija, teiravosi draugų, šeimos narių, kitų žmonių nuomonės ar kreipėsi dėl to į pilietines ar kitas organizacijas.
Yra potencialo augti
Tyrėjai ir D. Velkas ateityje, prognozuojama po trejų metų, ketinamam atlikti tyrimui dėliojo atsargias prognozes. „Ir tyrėjai, ir aš manome, kad tie rodikliai, kurie labai augo, veikiausiai taip smarkiai jau nebeaugs. Informacinis / techninis raštingumas dar tikrai galėtų padidėti, dar yra tam potencialo, nors, aišku, tikrai ne taip stipriai. Pandemija labai smarkiai prisidėjo prie šio didelio šuolio, todėl antro tokio tikėtis nevertėtų“, – mintis dėstė Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių grupės vadovas.
Pasak jo, kritinis vertinimas taip pat galėtų augti, tačiau nežymiai. „Tarsi jau ir pasiekta riba, tam tikri resursai jau išnaudoti. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į kitą dalyką – netikslią informaciją pastebi daugiau žmonių, bet nemaža dalis ją vis dėlto ignoruoja. Kol kas visuomenė, pastebėjusi netikslią informaciją, retai kreipiasi tiek į žiniasklaidos priemones, tiek į jų veiklą prižiūrinčias institucijas, nors tokių galimybių tikrai yra. Pats aktyvumas pastebėjus netikslią informaciją galėtų būti didesnis“, – įžvalgomis dalijosi D. Velkas.
Pašnekovas pridūrė ir dar vieną svarbų dalyką, susijusį su gyventojų komunikaciniais gebėjimais: gana nedaug vartotojų kuria savo originalų turinį, o tai irgi susiję su komunikaciniais gebėjimais bei kūrybiškumu, noru kurti, skleisti, kad ir kas tai bebūtų – tinklaraštis, vaizdo įrašas ar pilietinės žurnalistikos apraiška, t. y. ne tik stebėjimas ar komentavimas to, ką kitas parašo ar sukuria, bet ir paties kūrybinė raiška, pilietinė iniciatyva. Šis potencialas, pasak D. Velko, taip pat nėra smarkiai išnaudotas, o tai irgi vienas iš medijų raštingumo požymių.
