– Kaip suorganizuoti laidotuves? Kokios mados? Ar jos keičiasi?
– Kaip ir žmonės yra skirtingi, taip ir laidotuvės skirtingos. Vieni prieš mirtį yra išreiškę savo norus, kad tai būtų visiškai paprastos laidotuvės, kiti nori pasirodyti prieš kaimynus ir renkasi prabangias sales, iškilmingą velionio išnešimą, visą procesą, gyvą muziką. Kiti renkasi paprastą variantą: leidžiama žmogui patikusi muzika, laidojama vietoje, kuri patiko velioniui. Tai nebūtinai laidojimo namai – šarvojama ir muziejuose, ir renginių salėse.
Kai kurios tradicijos keičiasi – atsisveikinimo laikas vis trumpesnis. Gali būti kelios valandos (nuo dviejų iki keturių valandų), jeigu atsisveikinama su urna. Žmonės renkasi ne tik parą laiko. Anksčiau išvis tik po trijų parų laidodavo velionį.
Tačiau kai kurios tradicijos ir išlieka – vis tiek šarvojama, atsisveikinama, aišku, nešamos gėlės. Dabar nebėra nešami tik vainikai, nešamos puokštės. Dažnai yra pasakoma, kokias gėles reikėtų nešti, kad tas atsisveikinimas gražiau ir subtiliau atrodytų.
Laidotuvių giesmininkus renkamasi tikrai rečiau, dabar dažniau leidžiama patikusi muzika. Anksčiau būdavo normalu fotografuotis prie karsto, o dabar labai retas atvejis, kai samdomas fotografas.
– Argi žmonės negali patys susiorganizuoti laidotuvių? Kokie žmonės į jus kreipiasi?
– Visi galvoja, kad yra stiprūs, kol nesusiduria su netektimi. Dažnai žmonės yra šoko būsenoje, išmušti iš vėžių, jiems labai sunku racionaliai ir blaiviai galvoti netekties akimirką. Svarbu padėti klientui, visomis organizacinėmis detalėmis pasirūpinti už jį, kad jis pats galėtų visą laiką skirti ramiam atsisveikinimui.
Mes pasirūpiname, kad žmogui nereikėtų galvoti, kur reikia nuvažiuoti ir kokius dokumentus sutvarkyti – mes tai padarome už jį. Tai gali būti net ir tai, ką būtina padaryti po laidotuvių, pavyzdžiui, sutvarkyti kapą – ne visi nori tuo rūpintis patys ir jiems reikia pagalbos.
– Susiduriate su žmonėmis, kurie apimti streso. Ar tai persiduoda ir veikia emociškai?
– Tai nėra lengvas darbas, bet mūsų misija ir yra sunkią akimirką palengvinti žmogui dalią. Aš pati noriu padėti žmonėms ir jaučiu prasmę šiame darbe. Tas noras padėti yra didesnis nei emocijos.
Svarbu neperimti emocijų iš paties kliento, neverkti kartu ir pasirūpinti už jį organizaciniais rūpesčiais. Nuo pat pradžių stengiausi bent kiek nors atsiriboti nuo to liūdesio. Kai kurie žmonės turi įgimtą tarnystės norą ir tu negali kartu verkti. Stengiesi atsiriboti, tai nėra tavo artimas žmogus ir bandai kiek įmanoma labiau išlikti ramus. Labiausiai motyvuoja rezultatas, patenkintas klientas, kuris padėkoja, kad tokią sunkią akimirką padėjome.
– Ar susiduriate su tuo, kad velionio noro artimieji nepaiso?
– Artimieji vis dažniau atsižvelgia į tai, koks buvo žmogus. Mes taip pat paklausiame, koks buvo žmogus, kad galėtume suplanuoti atitinkamą atsisveikinimo ceremoniją. Tačiau esu girdėjus istorijų, kai artimieji visiškai neatsižvelgia į velionio norą. Dėl to svarbu kalbėtis apie pačią mirtį. Ne visada norai, kaip su tavimi turėtų būti atsisveikinama, išreikšti: ar norėtum būti kremuotas, ar norėtum būti laidojamas į žemę. Mūsų šalyje kalbėtis apie mirtį vis dar yra tabu.
– Ar yra kokių nors ypatingų, retų laidotuvių?
– Vienas iš originalesnių laidojimo būdų yra juvelyrikos darbai – dalis kremuotų palaikų įpilami į pakabutį, amuletą ir mirusio žmogaus artimasis gali visuomet turėti dalį savo artimojo su savimi kartu.
Įstatymas neleidžia visų kremuotų palaikų pasilikti sau – laikyti kremuotus palaikus namuose galima tik laikinai. Taip pat oficialiai nėra leidžiama jų barstyti, tai galima daryti tik specialiose pievose Lietuvoje, bet jų šalyje yra tik keletas. Jeigu žmogus nori turėti bent dalelę palaikų, pakabutis yra išeitis.
– Kokios laidotuvių aprangos mados?
– Per laidotuves žmonės rengiasi paprastai, vyrauja tamsesnės spalvos, nors kai kurie retkarčiais apsirengia ir ryškiau. Tamsius akinius gali pamatyti tik tada, kai šviečia saulė. Kai vyrai dėvi kostiumus, marškinius – tai yra oficialiau ir pagarbiau. Moterims vertėtų pagalvoti, kad per laidotuves nereikėtų dėtis kaukšinčių batų, trumpų sijonų, palaidinių didelėmis iškirptėmis – tai nėra pagarbi laidotuvių apranga.
– Ar į laidotuves reikia nešti lyginį skaičių gėlių?
– Nėra blogas ženklas atnešti vieną gėlės žiedą. Jis būtų merkiamas su kitomis gėlėmis ir būtų kaip puokštė – tai nėra blogai. Tačiau, kaip ir minėjau, yra atvejų, kur lieka tradicijos ir įprasta nešti lyginį skaičių gėlių.
– Kokios būna urnos?
– Urnos paprastai yra 3,9 litro talpos. Ji gali būti įvairiausių formų – jeigu mėgstate futbolą, urna gali būti futbolo kamuolio formos, ji gali atspindėti tam tikrą hobį.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
