Sovietiniai ženklai – tik pokštas?
Lietuvoje verda debatai dėl sovietinių komedijų, „Russkoje radio“ populiarumo ar „tarybinių“ dešrelių. Yra manančių, kad Maskva, naudodamasi nostalgija sovietmečiui, taip stiprina įtaką artimajame užsienyje.
Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto dėstytoja G.Zvereva siūlo neskubėti kapstyti taip giliai: „Visai jauniems žmonėms sovietiniais ženklais papuošta bižuterija ir kita yra „prikolas“, smagus ženklas – kičas ar glamūras.“
Rusijos komunistams sovietinė praeitis reiškia ką kita. Užtat dizaineriai sovietinę simboliką naudoja drabužiams bei papuošalams kurti. Nemažus pinigus klojantys pirkėjai dažniausiai nemato ideologinės prasmės, susietos su totalitariniu režimu.
G.Zvereva: „Nebūtina mėgti sovietų ideologiją, kad joje ieškotum paguodos. Daugelis net nesuvokia, kad tame mato neįmanomo galimybę.“
„Pakeliui į Vilnių oro uosto parduotuvėje radau brangius marškinėlius su didžiuliu SSRS herbu ir rožinę dirbtinio kailio kepurę su raudona žvaigžde. Pagalvojau: nusipirksiu, apsirengsiu ir išeisiu skaityti pranešimo – juk „prikolas“. Susimąsčiau: ar visi supras, kad pokštauju?
Kai kam tai gali būti svarbu – tie, kurie gyvena ne visai dabartyje, stokoja paguodos. Toks perėjimas prie sovietizmo iš esmės yra ideologinis – nepriimama dabartinė politika. Bet nebūtina mėgti sovietinę ideologiją, kad joje ieškotum paguodos. Daugelis net nesuvokia, kad tame mato neįmanomo galimybę: jei negaliu nuvažiuoti į Naująją Zelandiją, bent mintimis kažkur dingsiu.“
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų bei Vidurio Europos studijų centro surengtoje konferencijoje viešnia skaitė pranešimą apie sovietinės praeities diskursą Rusijos medijoje, kaip kolektyvinės identifikacijos priemonę.
Rusijos valstybės kūrimas pastaruosius du dešimtmečius neatsiejamas nuo nacionalinės kolektyvinės tapatybės formavimo. Kalbama apie daugiatautę Rusijos liaudį, tautų konglomeratą, įvairialypę naciją, bet regionuose viršų ima kitokios tapatybės. Tai patvirtino 2010 metų surašymas, kai buvo galima prisistatyti, kaip šauna į galvą: Žemės ar pasaulio piliečiais, Visatos gyventojais, mulatais, kaukaziečiais, kazokais, sibiriečiais, chocholais, taip pat ir sovietais.
Tyrėjai įvairiai aiškina „sovietinės praeities“ egzistavimą: pripratimu, kolektyvine nostalgija, istorine trauma, tikslingomis valstybės pastangomis manipuliuoti visuomene. Žmonėms ieškant naujos tapatybės, sovietiškumas atlieka kompensuojančią funkciją, bet jis turi mažai bendro su praeitimi.
Net laikraščių pavadinimai liko seni
Konferencijoje mokslininkė vardijo iki šiol viešumoje, valdžios ir mokslo įstaigose, žiniasklaidoje, madoje ir maisto pramonėje matomus sovietinės praeities ženklus: paminklus sovietų veikėjams, suvenyrus, nepakeistus pavadinimus.
Jie prekės ženklais ar menu tampa iš įpročio, ekonominiais sumetimais. Tokiu būdu sukuriama hibridinė tapatybė, apimanti ir šių laikų, ir praeities realijas.
Sankt Peterburgui buvo grąžintas senasis pavadinimas, bet sritis liko Leningrado, Karaliaučius tebevadinamas Kaliningradu. Maskvoje yra Lenino prospektas. Rusijoje vis dar leidžiami laikraščiai „Советский спорт“, „Комсомольская правда“, „Московский комсомолец“. G.Zvereva įsitikinusi, kad šie pavadinimai išlaikyti kaip didelę vertę turintys prekės ženklai, o ne iš pagarbos SSRS.
 |
| Eglės Digrytės nuotr./Galina Zvereva |
Itin populiaru sovietmetį „gaivinti“ restoranuose, užkandinėse ir viešbučiuose. Maskvoje veikia istoriniu save vadinantis viešbutis „Советский“. Specialiai sukurtame tinklalapyje galima rasti tokių restoranų„Valgykla Nr. 57“, „Tarnybinis įėjimas“, „Spec. bufetas Nr. 7“, „Kaukazo belaisvė“. Pranešėjos parodytoje nuotraukoje užfiksuota padavėja ruda mokykline uniforma su kaspinais kasose.
Šis stilius mėgstamas ne vien rusų. Netoli Kijevo buvo atidarytas didžiulis restoranas „Partizan“, kurio interjeras, indai ir padavėjų apranga priderinti prie pavadinimo. Prie Druskininkų veikiančio Grūto parko, į kurį iš visos Lietuvos suvežtos sovietų veikėjų skulptūros, kavinėje maistas patiekiamas metalinėse lėkštėse, skambant sovietmečio muzikai. Ne vien Rusijoje populiarūs anais laikais dvelkiantys maisto produktų pavadinimai – „tarybinės“ dešrelės parduodamos ir Lietuvoje.
Sovietmečio rekonstrukcija
Viešumoje palaikoma Rusijos, kaip SSRS, bet kartu ir tūkstantmetės šalies istorijos tęsėjos, samprata. Laikraštis „Советская Россия“ neslepia skaitytojams suteikiantis „teisę į tūkstantmetę istoriją ir sovietų civilizacijos vertybes“. Laikraštis siekia jų mintyse ir širdyse suauginti du „esminius mūsų istorijos žodžius, kaip jie suaugo mūsų gyvenime: Sovietų Rusija“.
Panašių pareiškimų galima rasti tokių judėjimų, kaip 1994-aisiais įkurto „Už Sovietų Sąjungą“, tinklalapiuose ir istorijos vadovėliuose (juose valstybės klausimas siejamas su masiniu „herojiškos nacionalinės istorijos“ – nepertraukiamos, raminančios, neskaudinančios – poreikiu). Prie valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ buvo įkurtas Nacionalinis šiuolaikinės ideologijos vystymo institutas, kuris formuoja šalies idėjinę-politinę erdvę.
Sovietinę praeitį bandoma priminti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. 1990 metais įkurta tarptautinė 80 vaikų organizacijų federacija, pavadinta Pionierių organizacijų sąjunga. Šiemet sąjunga organizuoja akciją „Sveiki, pionieriai!“, per kurią pasakoja vaikams sovietinių pionierių istoriją.
Nuo 2004 metų Rusijoje transliuojamas TV kanalas „Nostalgija“, kuris prisistato kaip „kanalas apie tą laiką“ ir tiems, „kurie turi, ką prisiminti“. Pirmas kanalas transliuoja žinomo žurnalisto Leonido Parfionovo laidą „Kokie mūsų metai“, kurioje rekonstruojamas sovietmetis.
Tam skirta nemažai asmeninių tinklalapių, kuriuose publikuojami paveikslai, nuotraukos, filmai, animacija, informacija apie sovietinius aktorius, dainos. Renginių organizatoriai net siūlo atitinkamus scenarijus, pavyzdžiui, per Mokytojų dieną pavirsti pionieriais, patalpas dekoruoti sovietine simbolika, o „YouTube“ pilna įrašų, kuriuose šių dienų vaizdus keičia praeitis.
Vieni šlovina SSRS, kiti keikia
Diskursas apie sovietinę praeitį atskleidžia socialinį neužtikrintumą, nepasitenkinimą dabartimi, norą pabėgti į virtualų pasaulį, kurį medija kuria iš tikrų ir mitologinių sovietinės praeities šukių.
Žaisdami praeitį žmonės ne tik atgaivina sovietinę praeitį, bet ir kuria naujas jos formas.
„YouTube“ paskelbtame filmuke pasakojama apie „SSRS, kurią praradome“ ir kuri buvo galingiausia valstybė, neprimenanti dabartinės varganos Rusijos. Kito filmuko autorius prisipažįsta, kad „labai norisi į SSRS“.
Jį pakomentavęs vyras (beje, lietuvišku vardu) apgailestauja, kad iš jo buvo pavogta tėvynė. Šalia – sarkazmo dozė: „Iš kur ištraukėte, kad buvo blogai. Buvo net labai gerai, kai tėvą naktį išvedė. Jo sriuba liko man, lovoje mums su sese liko daugiau vietos. Žiemą tėvo kepurė praversdavo. Mama pradėjo dirbti iškart dviem pamainomis, todėl namuose niekas netrukdė kelti gaisrus. Tiesa, ėsti norėdavosi ir kaukdavome iš ilgesio, bet vėliau praėjo. Pripratome. O šiaip viskas puiku. Bet į Sovietų Sąjungą nenoriu nė už ką!“
Kai kurie komentatoriai dėkoja sovietams, kurie išnaikino neraštingumą, industrializavo šalį, įveikė fašizmą, pirmi pakilo į kosmosą. „Ne tik durų nerakindavome, bet ir raktus po kilimėliu palikdavome. Buvo kokybiškiausi maisto produktai, geriausias išsilavinimas, o svarbiausia – kiekvienas buvo reikalingas šaliai“, – prisiminimais dalijasi vienas, kitas prisipažįsta, kad jaučiasi našlaičiu. Gimusieji 9-ajame dešimtmetyje net vadinami prarastąja karta, nes iš esmės negyveno SSRS.
Pasak G.Zverevos, tokioje atmosferoje visuomenė skirstoma į „mus“, kurie atmeta priešišką dabartį, o širdyje lieka sovietiniais žmonėmis, ir „juos“, kurie viską atėmė, o dabar tunka.
Nuskriaustieji garsiai skundžiasi gyvenimu, yra pilietiškai neatsakingi ir socialiai pasyvūs, pasiduoda stipriai valdžiai, o nesibaigiantis gyvenimas praeityje užkerta kelius visuomenei modernizuoti.
Naujoji SSRS
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Gintautas Mažeikis |
Dr. Gintautas Mažeikis, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
„Sovietiniai simboliai apima daug ką – nostalgiją, atmintį, jiems teikiame istorinę ir politinę reikšmę. Šiuolaikinėms skatmeninėms industrijoms svarbu kurti skirtingas tikroves, kurios kovotų viena su kita. Atmintis nuolat reprodukuojama, tuo naudojasi įvairios kompanijos, parduodamos savo produktus tiems, kurie jaučia nostalgiją. Kiti gamina grėsmes – esą kokie baisūs buvo laikai, o tam įrodyti prikuria ženklų. Jie reikšmingi ir tiems, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus ar žiūri kino filmus. Šios veiklos daugina buvusius ženklus, ne tik saugo tuos, kurie išlikę. Nepiktnaudžiaučiau žodžiu „nostalgija“. Žmonių, kurie geba susikaupti ir savyje atkurti buvusius vaizdus bei juos išgyventi, nėra daug. Greičiau tai yra populiarumas, patrauklumas, gimstantis ne iš atminties, o tik dabar sukuriamas. Vartotojams pateikiami ne sovietmečio vaizdai ir produktai, kurie darosi vis brangesni ir sunkiau prieinami, o iš naujo pagaminami dalykai. Dabar kuriama SSRS ir buvusioji iš esmės skiriasi, nes galima pagaminti tokią SSRS, kokia bus patraukli rinkai.“
