– Kas atvedė jus į politiką? Kodėl pasirinkote valstiečius?
– Tapti Seimo nare nebuvo mano planas, tačiau stebėdama politinių jėgų lauką supratau, kad tai galimybė veikti ir prisidėti prie rūpimų problemų sprendimo daug didesniu mastu. 2004-aisiais tapau Seimo nare kartu su tuomet dar Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, išlaikiusia pagarbą ištakoms bei tradicijoms ir net istorinį partijos pavadinimą, kuris kai kam atrodo naivus ir atgyvenęs, o aš matau jame simbolinę reikšmę: valstiečiai – savo valstybės piliečiai. Pritariu šios partijos deklaruojamam siekiui išsaugoti esmines vertybes: žmogaus darną su visuomene, žeme ir gamta, ekologišką aplinką, paprastumą, nuosaikumą ir pakantumą, atjautą ir meilę žmogui.
Niekada neieškojau „geresnių“ partijų, stengiuosi savo darbu prisidėti, kad ši partija stiprėtų ir būtų verta vis didesnio Lietuvos žmonių pasitikėjimo.
– Tenka išgirsti, kad Europos Parlamento rinkimai mažai kam įdomūs. Kaip Jūs vertinate tokius teiginius?
– Europos Parlamento rinkimai Lietuvoje vyko jau tris kartus. 2009 metais, kai jie nesutapo su Prezidento rinkimais, rinkėjų aktyvumas buvo tik 20 procentų. Tikrai mažoka...
Europos Parlamentas dar daug kam atrodo tik simbolinė institucija. Manau, kad visuomenė per mažai žino apie Europos Parlamentą, jame priimamų sprendimų tiesioginę įtaką mūsų gyvenimui.
– Ar galėtumėte papasakoti plačiau?
– Jau 15 metų Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ir Europos reikalai nebėra kažkokia tolimojo užsienio politika. Europos Parlamento sprendimai perkeliami į valstybių teisinę sistemą ir turi tiesioginę, sakyčiau, lemiamą įtaką mūsų gyvenimui, mūsų valstybės ateičiai.
Po Jungtinės Karalystės Brexito, masinių „geltonųjų liemenių“ protestų Europa nebėra tokia pat stabili, rami ir prognozuojama, kokia buvo vos prieš keletą metų. Europa priversta keistis – judėti socialinio teisingumo, atskirties mažinimo, mokesčių teisingumo kryptimi. Nebepakanka Europos Parlamente tiesiog dalyvauti – Lietuvos balsas turi būti stiprus ir aiškus, aktyviai ginantis mūsų valstybės interesus.
– Kandidatuojate į Europos Parlamentą. Ką ruošiatės ten veikti?
– Gyvename nestabiliais laikais. Bet tai ir naujų galimybių, kurias privalome išnaudoti, metas. Bręsta plataus masto europinės reformos, nes ilgą laiką besirūpinusi vien tik bendrąja rinka ir užsienio politika Europos Sąjunga yra pasiruošusi imtis didesnės socialinės atsakomybės. Šių pokyčių būtinybę jau supranta ir ES milžinės: Vokietija ir Prancūzija. Jeigu ES toliau liks pasidalijimas į „turtingas“ ir „vargšes“, pirmos ir antros rūšies piliečius, ES tiesiog sužlugs. Brexitas įvyko būtent dėl to, kad didelė dalis Didžiosios Britanijos piliečių nusivylė ES, todėl nebematė reikalo joje būti. Tokį nusivylimą jaus ir Lietuvos žmonės, jeigu mūsų Vyriausybei nepavyks sumažinti atskirties ir skurdo. Todėl sprendimai būtini ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje.
Svarbiausiu savo tikslu laikyčiau teisingų mokesčių (tax justice) reformą ES. Stambiosios įmonės pelno mokesčius turi mokėti ten, kur realiai veikia, o ne ten, kur priregistruoja butaforines pašto dėžutes. Europos Komisija yra paskaičiavusi, jog sustabdžius tokias „legalaus sukčiavimo“ schemas, ištraukus pinigus iš šešėlio ir pažabojus „mokesčių rojus“, į Europos valstybių biudžetus galėtume surinkti iki vieno trilijono eurų. O tai – galimybė spręsti socialines problemas visos Europos mastu.
Šiuo metu būtent Europos „žalieji“ yra ta politinė jėga, kuri aktyviai stumia šias permainas į priekį. Europos Parlamento „žaliųjų“ politinėje grupėje kol kas buvo tik vienas lietuvis – Bronis Ropė, kuris per vieną kadenciją atkakliu darbu jau padarė Lietuvos labui daugiau, nei daugelis kitų europarlamentarų. Galima tikėtis, kad po šių rinkimų mūsiškių, Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų, ten bus daugiau. Noriu kartu dirbti ir stengtis, kad Europos politika būtų dar naudingesnė ir palankesnė Lietuvos žmonėms.
– 2004–2008 m. buvote Seimo narė. Ką šiandien, praėjus dešimtmečiui, vertinate kaip reikšmingus pasiekimus?
– Dirbant Seimo nare man teko vadovauti Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijai, Seimo delegacijai Vakarų Europos Sąjugos organizacijoje. Tai neįkainojama patirtis, žinios ir pažintys.
Sąmoningai pasirinkau darbą Žmogaus teisių komitete – manau, kad valstybės ir visuomenės kokybės matas – pagarba žmogaus teisėms, pagalba silpnesniesiems jos nariams.
Mano siekis, kad žmonės nebūtų diskriminuojami pagal jų socialinę padėtį, tuomet sukėlė aštrias diskusijas. Vėliau, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba patvirtino, kad „<…> įsigaliojus L. Mogenienės pataisoms, dažniausiai ir buvo kreiptasi dėl diskriminacijos pagal socialinę padėtį”.
Siekiau, kad vaiko pinigai būtų neįskaičiuoti į šeimos pajamas ir netaptų priežastimi sumažinti bendrąją paramą, taip dar labiau skurdinant šeimas. Tai tapo realybe tik šios Vyriausybės sprendimų dėka.
Kitas dalykas, jau tapęs realybe: su keliais kolegomis pradėję kalbėti apie neapykantos skleidimą internete kaip neigiamą reiškinį, sulaukėme pasipiktinimo, „žodžio laisvės varžytojų“ etiketės. Dabar, kai neapykantos (hate speech) sklaidą internete ribojantys teisės aktai seniai priimti, tai, rodos, kitaip ir neįsivaizduojama: neleistina įžeidinėti, tyčiotis iš žmonių realiame gyvenime, nedera to daryti ir pasislėpus už kompiuterio ekrano.
Džiaugiuosi akivaizdžia pažanga šioje srityje. Pati turiu paskyras socialiniuose tinkluose, ten lankosi įvairūs žmonės: tarp palankių, natūralu, būna ir piktų komentarų, provokuojančių klausimų. Žmonės išreiškia savo nuoskaudas, nepasitenkinimą, tačiau gana korektiškai – grasinimai ar vulgarūs įžeidinėjimai tapo retenybe.
Iki darbo Seime eilę metų vadovavau Smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijai, todėl Seime toliau stengiausi prisidėti prie sąlygų smulkiam ir vidutiniam verslui gerinimo. Įkūrėme SVV tarybą, kurioje verslininkai gali susitikti su valdžios atstovais, betarpiškai diskutuoti ir spręsti problemas.
Kitas mano siekis – įkurti Smulkaus ir vidutinio verslo Ombudsmeno instituciją – tikiuosi taip pat taps realybe netrukus, nes teisės aktų projektai jau įregistruoti. Šis arbitras padės išspręsti smulkiųjų verslininkų ir valstybės kontroliuojančiųjų institucijų ginčus be teismo, nepatiriant didelių finansinių ir laiko sąnaudų.
Bene labiausiai žmonių atmintyje įstrigę, kad buvau viena iš vos kelių parlamentarų, kurie priešinosi „Leo LT“ atsiradimui.
– Dabar Jūs vėl Seime – trečius metus dirbate Seimo pirmosios vicepirmininkės R. Baškienės patarėja. Prieš tai buvo ilgoka pertrauka politinėje veikloje, ar nepraradote įgūdžių?
– Atvirkščiai – išėjimas į realų gyvenimą ir artimesnis bendravimas su žmonėmis, tikrai praverstų politikos ilgasėdžiams. Puiki galimybė įrodyti sau ir rinkėjams, jog savo gebėjimais gali pragyventi ir be „valdžios lovio“. Šį laikotarpį praleidau labai prasmingai – mokiausi ir mokiau: konsultavau verslininkus, dėsčiau studentams, vedžiau mokymus bendruomenėms, bedarbiams, pabėgėliams. Pati baigiau visą eilę mokymų, kursų, tapau koučingo specialiste.
Esu Eksparlamentarų klubo Prezidiumo ir Tarybos narė. Žinau, kad sąžiningiems politikams, net ir pasitraukus iš aktyvios veiklos, vis tiek rūpi ir skauda.
Dabar, einant į Europos Parlamento rinkimus, mane drąsina ir įkvepia Popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Turime įsijungti į politiką; politika yra viena iš aukščiausių meilės darbų išraiškų, nes siekia bendrojo gėrio“.
Man visada sekasi, nes meilės žmonėms ir noro siekti bendrojo gėrio turiu labai daug!...
– Ką manote apie moteris politikoje ir apskritai svarbiose, valdančiose pozicijose? Ar nesusiduriate su priešprieša?
– Artimų bičiulių rate leidžiu sau pajuokauti, kad moterys yra geresnioji žmonijos pusė. Iš tiesų, norėčiau tokiose pozicijose sutikti daugiau moterų, jos į dalykus žiūri tarsi žmogiškiau, jose mažiau karo. Žinoma, galima pateikti ir aiškius moterų darbo rezultatus: tyrimais pagrįsta, kad moterų pateikti įstatymų projektai dažniau virsta įstatymais nei vyrų, moterys iškovoja didesnį finansavimą ir, svarbiausia – net ir skirtingų pažiūrų moterys parlamentarės lengviau vienijasi vardan bendro projekto.
Priešpriešos, žinoma, pasitaiko, kartais sulaukiu, mano manymu, visiškai netinkamų komentarų apie išvaizdą, amžių, apie savo vienokį ar kitokį moteriškumą. Primenu sau, kad nevalia priimti to asmeniškai, kad tokie komentarai yra pačių komentuojančiųjų pykčio ir nelaimingumo, įsisenėjusių įpročių atspindys. Piktoje komunikacijoje visuomet bandau ne „atsišaudyti“, o rasti racionalumo grūdą – kokią problemą iš tikrųjų sprendžiame, apie ką yra šis pokalbis.
– Kokią Lietuvą norėtumėte matyti?
– Taikią savo vidumi ir išore. Norėčiau, kad, visų pirma, nugalėtume tą vidinį niurzgėjimą, blogą nuotaiką, kad imtume ir nuspręstume, jog norime būti laimingi, tai mūsų pasirinkimas. O štai iš kartos į kartą perduodamas skurdas – nėra pasirinkimas. Noriu matyti Lietuvą, kurios prioritetas – išgyvendinti šią skaudžią ir vis dar gają problemą. Kad būtume solidarūs vieni kitiems ir nustotume skirstytis į nusipelniusius ir atstumtuosius.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkiminės sąskaitos
