Vienas didesnių sunkumų, su kuriais susiduria į laisvę paleidžiami nuteistieji – kaip rasti ir išlaikyti darbą.
„Vienas didesnių sunkumų, su kuriais susiduria į laisvę paleidžiami nuteistieji – kaip rasti ir išlaikyti darbą. Po 9 ar 10 metų kalėjime žmogui pasaulis atrodo visiškai kitaip. Praradus įgūdžius, vėl įsilieti į darbo rinką sudėtinga. Pasitaiko ir paleidžiamų žmonių, kurie apskritai nėra dirbę. Tokiems asmenims žvakių fabrikas galės tapti pirmąja laikina darboviete, kur jie įgis patirties, kol susiras nuolatinį darbą“, – fabriko veiklą pristato projekto koordinatorė Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Nuteistųjų konsultacijos centro vadovė Raimonda Čižauskaitė.
Ši vieta funkcionuoja ir dabar. Čia dirba socialiai remtini žmonės, o visas pagamintas žvakes pardavus uždirbtas pelnas skiriamas išlaikyti jų darbo vietas. Tačiau „Caritas Works“ veiklą ketinama plėsti.
Socialinio verslo principais dirbantis fabrikėlis dabar turi vieną nuolatinę darbuotoją – moterį, kuri prieš pradėdama čia dirbti elgetavo, bet darbas iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Jau kurį laiką ji pati moko naujai į fabriką laikinam darbui ateinančius asmenis. 2014–2015 m. tokių asmenų buvo 8.
Laisvėje atsidūrę žmonės „Caritas Works“ galės dirbti pusmetį. Tai padės jiems įžengti į darbo ritmą ir pasiruošti nuolatinio darbo paieškai.
„Tokios darbo vietos reikalingos ne tik nuteistiesiems, bet ir benamiams, ilgalaikiams bedarbiams bei kitiems socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Dažnai jie pirmąkart po ilgos pertraukos susiradę įprastą darbą jame neišsilaiko, nes jiems trūksta paprasčiausių įgūdžių – tarkime, suvokimo, kad į darbą eiti būtina kasdien", – kalba R. Čižauskaitė.
„Caritas Works“ darbo vietoje šalia esantis socialinis darbuotojas padeda jiems spręsti įvairias socialines problemas, organizuoja teisinę bei psichologinę pagalbą, ugdo socialinius įgūdžius, skatinančius atsakomybę ir savarankiškumą. Žmogui sustiprėjus, maždaug po 6 mėnesių, ieškomas nuolatinis darbas įprastoje darbo rinkoje“, – priduria ji.
Darbo vietos fabrike yra išlaikomos iš pagamintų žvakučių prekybos. R.Čižauskaitė pripažįsta, kad su dideliais žvakių fabrikais „Caritas Works“ fabrikėlis konkuruoti negali, kadangi jame dirba žmonės, kurie dažnai gyvenime nėra turėję darbinės patirties, daro klaidų, ilgai mokosi, kol tampa pilnaverčiais darbuotojais. Anot jos, tikimasi pritraukti rėmėjų, kurie padėtų sukurti papildomų darbo vietų.
„Mūsų žvakutes galima įsigyti įvairių mugių ar akcijų metu, http://caritasworks.lt/ elektroninėje parduotuvėje, pačiame žvakių fabrikėlyje. Parduodame jas bažnyčioms, taip pat ketiname siūlyti įvairiems restoranams, viešbučiams ir kavinėms. Siūlydami „Caritas Works“ gaminamas žvakes, kviečiame būti socialiai atsakingais vartotojais ir prisidėti prie socialinėje atskirtyje esančių žmonių darbo vietų kūrimo ir išlaikymo“, – sako R.Čižauskaitė.
Jos teigimu, sustiprinus fabriko veiklą jame kitų metų pradžioje vienu metu galėtų dirbti 3, o vėliau ir iki 10 nuteistųjų. Techninės galimybės tai leidžia.
„Tai reiškia, kad per metus daugiau negu 20 paleistų iš kalėjimo ar elgetaujančių asmenų įgytų galimybę grįžti į normalų gyvenimą. Tai gana reikšmingas skaičius“, – teigia R.Čižauskaitė.
Žvakių fabriko darbuotoja: prieš tai gyvenime buvau dirbusi dvi savaites
Prieš trejus metus, kai pagalbininkė iš Raudonojo Kryžiaus pasiūlė Teresei išbandyti savo jėgas žvakučių gamyboje, moteriškė elgetavo. Ji gyvenime dirbusi buvo gal tik porą savaičių: visą kitą patirtį sudarė viešieji darbai. Moterį taip pat slėgė skolos antstoliams.
Dabar Teresė – jau patyrusi darbuotoja, išmananti žvakių gamybos niuansus ir pati galinti mokyti kitus. Ji išmokėjo savo skolas ir tvirtai atsistojo ant kojų.
„Atėjau prieš trejus metus. Sunku buvo išmokti dirbti su presu, šilkografija. Vis dar mokausi, bet manau, kad šį tą jau suprantu. Viskas prasidėjo nuo pakavimo ir dėžių klijavimo, po to užsiėmiau darbu su spalvomis, o tada ir sudėtingesniais dalykais“, – prisimena Teresė.
Pasak jos, darbas yra sunkus, bet įdomus, o gyvenimas, pradėjus dirbti, iš esmės pasikeitė.
„Prieš trejus metus gyvenau beveik gatvėje, sėdėjau „ant pašalpos“. Gyvenimas sukosi ratu – pašalpa, darbo birža, antstoliai. Pinigų nebuvo“, – sako moteris.
Teresės teigimu, iš pražūtingo gyvenimo liūno ją ištraukė ne tik darbas, bet ir gautas socialinis būstas bei nuosavas kambarys.
„Jei neturi kur gyventi, tai ir dirbti nenorėsi. Juk po darbo norisi nusiprausti, atsigulti, kad niekas netrukdytų. Gyvenant nakvynės namuose vis tiek kenkia triukšmas, visiškai kitokia aplinka, o turint savo namus, kitaip norisi ir į darbą eiti“, – teigė Teresė.
Moteris pažymi, kad norėtų, jog fabrike dirbtų kuo daugiau žmonių, bet tokių, kurie ir nori dirbti, ir supranta, kad turi mokytis dirbti. Pasak jos, pasitaiko daug tokių, kurie dirbti ir gauti atlyginimą nori, tačiau mokytis – ne.
„Greitai matau, ar žmogus tinka darbui, ar ne. Dažnam trūksta kantrybės, jis nenori gilintis. Bet jei pasakai, parodai ir matai, kad žmogus domisi, tai gali ir daugiau laiko jam skirti. Per tuos metus aš mokiau gal dvi ar tris pamainas. Tai tikrai gabių ir pritapusių žmonių buvo 5–6, visi iš nakvynės namų atsiųsti. Gabūs ir norintys išmokti. Gerai, kad tokios vietos yra. Iš nakvynės namų atėjus atsistoti ant kojų tikrai galima. Gal ir nedideli pinigai, bet į ritmą per pusmetį įeiti ir su antstoliais problemas išspręsti įmanoma. Ir pinigų susitaupyti galima“, – sakė Teresė.
