Ivanas Šilčionokas, šiuo metu dirbantis vilkiko kapitonu Klaipėdoje, per tą katastrofą neteko vienintelio sūnaus Jurijaus, kuriam tada buvo 28 metai. „Linkuvoje“ jis ėjo trečiojo šturmano pareigas ir tai buvo pirmas jo reisas. Pasak kapitono, žmona iki šiol negali apie tai kalbėtis. Jos gimtadienis – birželio 22 d. Tądien jau visa Lietuva kalbėjo apie jos sūnaus laivo žūtį.
„1999 m. lapkritį Jurijus palydėjo mane į reisą. Tada buvau plaukiojančiųjų bazių kapitonas. Birželio 22 d. aš jau grįžau iš reiso, sėdėjau Frankurto prie Maino oro uoste. Paskambino žmona... Pagal laivo laiką tai buvo 21 d., o Klaipėdoje jau buvo 22 d., nes buvo 12 valandų laiko skirtumas“, – sakė kapitonas.
„Jūra tokia – negali būti garantuotas, kad grįši namo. Nuolatos turime prisiminti, kad su ja negalima juokauti. Jos nereikia nugalėti, būtina mokėti prisitaikyti prie štormų ir uraganų. „Linkuvoje“ buvo ir du Lietuvos jūrininkų sąjungos nariai. Dingo visas laivas su visa įgula, tai didelė netektis jūrininkams. Laimei, tokie atvejai pasitaiko ne taip dažnai“, – sakė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekeža.
Jūra tokia – negali būti garantuotas, kad grįši namo.
Prie paminklo žuvusiam laivui ir jo įgulai Skulptūrų parke „Jie negrįžta iš jūros“ kasmet ateinama per Jūros šventę. Laivo žūties datą kasmet mini Lietuvos jūrininkų sąjungos, Jūrų kapitonų asociacijos, asociacijos „Jūros veteranai“, buvusios AB Klaipėdos transporto laivyno (KTL, dabar AB „Limarko“ laivininkystės kompanija), kuriai priklausė laivas „Linkuva“, atstovai, uostamiesčio meras ar vicemeras. Taip pagerbiamas žuvusių jūrininkų atminimas.
Šiemet jūrinė bendruomenė prie paminklo „Linkuvai“ rinksis birželio 22 d. 12 val. Paminklas pastatytas KTL lėšomis. Buvusiam šios bendrovės laivyno vyriausiajam kapitonui Zigmui Mozeriui jis nepatinka, nes bendrovė galėjo pastatyti ir gražesnį. Tačiau jis buvo statomas atsižvelgiant į artimųjų pageidavimus. „Aš einu prie paminklo. Eidavo ir mano sūnūs, o paskui pasakė, kad nėra prasmės, nes tėvo kūno ten nėra“, – sakė žuvusio jūreivio Aleksandro Tolstunovo žmona Svetlana Malyševa. Moteris sakė, esanti labai dėkinga Vaclovui Stankevičiui, kuris tuo metu dirbo KTL. „Jis mums po tragedijos labai daug padėjo. Aš atėjau su vaikais į jo kabinetą. Jis paprašė Aleksandro mamos telefono numerio. Paskambino jai ir atsiprašė, kad neišsaugojo jos sūnaus. Tai nuostabus žmogus, turintis didelę širdį“, – prisiminė Svetlana.
„Linkuva“ – uragano akyje
„Buvau atsakingas už plaukiojimo saugumą ir skirsčiau į laivus kapitonus ir šturmanus. Nieko nebuvo išskirtinio su laivu „Linkuva“. Sukomplektavom įgulą. Jeigu gerai prisimenu, jie išskrido priimti laivo, viskas buvo kaip visada. Daugelį jų pažinojau, – kalbėjo kapitonas Z.Mozeris. – Kas nutiko iš tikrųjų, niekas nežino. Galiu pasakyti tik savo versiją. Laivas plaukė tuščias be krovinio Panamos link. Netoli jos laukė nurodymų, kur vykti toliau. Buvo pasakyta plaukti į JAV Long Byčo uostą pasipildyti kuro atsargas, o paskui – į Kanadą paimti krovinio. Jis buvo ties Meksikos pakrantėmis. Tais laikais visose pakrantėse jau dirbo orų prognozių stotys, kurios perduodavo duomenis iki 400 jūrmylių atstumu. Visi laivai juos gaudavo. O Meksikoje tokių stočių nebuvo.
Vėliau, po tragedijos, kai amerikiečiai atsiuntė duomenis, kur prasidėjo uraganas Karlota ir kur ėjo, jie sutapo su laivo kursu. Likus dviem dienoms iki tragedijos kapitonas pranešė, kad vėjo greitis 12 m/s. Tai geras oras. O amerikiečiai tądien jau, pasirodo, skelbė, kad daugiau kaip 30 m/s. Pats centras vadinamas uragano akimi. Tai nedidelis apskritimas apie 10-15 km. Uragano akyje visada būna geras oras. Jeigu kapitonas prieš dvi paras pranešė, kad pas jį geras oras, galima daryti prielaidą, kad laivas buvo uragano akyje. Uragano slinkimas ir laivo plaukimas galėjo sutapti. O paskui gal keliai išsiskyrė, gal greičiai nebeatitiko ir jis išlindo iš tos akies.
50 metų kapitonas Anatolijus Bobrovas tuojau pranešė, kad pateko į uraganą, susisiekė su Amerikos hidrometeorologais, jie jam nurodė kursą į pietvakarius, nes uraganas ėjo į šiaurės vakarus. Antra telegrama iš laivo buvo – sustojo variklis, trečia – užsivedė, viskas normalu, o daugiau žinių iš įgulos nebegauta. Kas vyko toliau, galime tik spėlioti, gal ir apvertė, nes krenas buvo didelis, per 40 laipsnių. Visi užduoda klausimą, kodėl kapitonas lindo į uraganą. Jis nelindo, pas jį jo nebuvo. A.Bobrovas buvo trečias laivo „Linkuva“ kapitonas. Jo reisas buvo labai ilgas. Jeigu jis būtų plaukęs per Panamos kanalą, o ne į viršų, per tą reisą jis būtų apiplaukęs pasaulį. Tada įgulas keisdavome kas pusę metų, kartais reisas užtrukdavo ir mėnesiu ilgiau. Jeigu „Linkuva“ būtų nuplaukusi iki Kanados, ten būtume keitę įgulą.“
Paieška truko 7 dienas, dingusio laivo ieškojo JAV ir Meksikos pakrančių tarnybos. Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prašymu paieška dar buvo pratęsta. Buvo rastos dvi gelbėjimosi valtys, kurios buvo nuplėštos per uraganą, vandens bakelis, ko gero, iškritęs iš valties, ant jo buvo užrašyta „Linkuva“.
Visą tą laiką, kol buvo ieškoma, artimieji rinkosi prie KTL pastato. Paskui uosto kapitono tarnybos komisija, kuriai vadovavo Ričardas Lučka, pasakė, kad laivas dingęs be žinios, įgula žuvo. Pasak Z.Mozerio, pasaulyje jūrininkai žūsta nuolatos. Prieš daug metų Šiaurės Atlante nuskendo buvusios AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ miškovežis, iš įgulos išsigelbėjo tik trys žmonės, kiti žuvo. Ir šiais laikais žūsta jūrininkai, nors, žinoma, seniau laivų katastrofų būdavo daug daugiau, nes laivai nebuvo tokie modernūs.
Kova su 80 m/s vėju pralaimėta
1988 metais Japonijoje statytą laivą KTL įsigijo 1998 metais. Jis nuskendo po dvejų metų, kai jam buvo 12 metų. Žinoma, buvo apdraustas, bendrovė gavo kompensaciją.
„Buvo sakoma, esą tas laivas neturėjo stovumo. Manau, buvo geras laivas. Visi tokio tipo japonų statyti laivai neturi balastinių tankų, bet jų stovumas normalus. Bet, ko gero, statant laivus niekas neskaičiuoja, kad jiems teks atlaikyti 80 m/s vėją. Su „Linkuva“ pats plaukiau iš Šanchajaus (Kinija) į Singapūrą. Mes taip pat tušti ėjome bunkeriuotis. Patekome į labai stiprią audrą. Penkias dienas mus ten vartė, kaip galėjo. Laivas nepradėjo skęsti, žinoma, tokio vėjo nebuvo, tik bangos didelės. „Linkuvai“ teko susidurti su 80 m/s vėju. To pas mus nėra niekas išbandęs. Man du kartus teko atlaikyti tik 45 m/s vėją, tokį, koks buvo Klaipėdoje per uraganą „Anatolijus“, – pasakojo Z.Mozeris.
Žiūri į mane ir sako: „Gal aš nuskęsiu. Sakiau: „Čia dabar, mano tėtis 32 metus į jūrą ėjo ir nenuskendo.
„Jis kažką jautė“
Ramusis vandenynas pasiglemžė S.Malyševos vyrą jūreivį Aleksandrą Tolstunovą, kuris būtent birželio 20 d. šventė savo 40 metų jubiliejų. Į jūrą jis buvo plaukęs jau 20 metų. Šiemet jam būtų sukakę 60 metų. Santuokoje jie buvo išgyveno 15 metų, augino du sūnus. Tėvo žūties dieną vyresniajam sūnui Mariui buvo 24 metai, o jaunesniajam Janui dar nebuvo 16-os. Žinoma, po metų gimusio anūko senelis jau nepamatė.
„Aleksandras kažką jautė. Sėdėjo virtuvėje, gėrė kavą, nusprendė palikti mašinos ir garažo raktus. Buvo gruodis, ką tik buvau gavusi teises, sakiau, nevažiuosiu. Stumdėme tuos raktus ant stalo. Norėjo palikti ir pinigų. Žiūri į mane ir sako: „Gal aš nuskęsiu. Sakiau: „Čia dabar, mano tėtis 32 metus į jūrą ėjo ir nenuskendo. Sūnaus Jano gimtadienis gruodžio 21 d. Aleksandras paliko jam 100 litų“, – tvardydama ašaras prisiminė moteris ir šiandien dar netikinti, kad Aleksandro nebėra tarp gyvųjų. Ji nenori tikėti, nes taip jai lengviau.
Svetlana pasakojo, kad „Linkuvos“ įgula į tą paskutinį reisą išvyko 1999 m. gruodžio 18 d., skrido į Maskvą. „Jis man paskambino, kai iki grįžimo namo buvo likę 10 dienų. Ilgai kalbėjome, sakė skambinęs ir mamai, ir sesėms. Žūties dieną išvykome su vaikais į gamtą, mano vyresnėlis žvejys. Jaučiausi blogai, dar ir sapną negerą sapnavau. Neradau ramybės, grįžome namo anksčiau. Jau prie durų išgirdau skambant telefoną. Vaikai irgi labai išgyveno. Tada prezidentas buvo Valdas Adamkus. Mažasis sūnus sakė: „Mama, pasakyk prezidentui, kad mums pinigų nereikia. Tegu už juos nuperka kuro ir tegu ieško tėtės. Man skambino Aleksandro mama, kuri buvo įsitikinusi, kad būrėja teisi ir jos sūnus yra gyvas, laivas yra užgrobtas ir jis grįš po kurio laiko. Praėjo 20 metų, bet kai prisimenu, negaliu suvaldyti ašarų“,– kalbėjo ponia Svetlana.
Jūreivio sūnus tapo šturmanu
Vyresnysis A.Tolstunovo sūnus dabar gyvena Anglijoje, o jaunesnysis – Škotijoje. Nors tėvas žuvo, jaunesnysis sūnus Janas Tolstunovas nepabijojo jūros. Poniai Svetlanai nepavyko jo atkalbėti nesirinkti šito kelio. Atliekant jūreivio praktiką laive įvyko nelaimė, trūko lynas, vos neištempė Jano į jūrą, bet kažkas spėjo lyną nupjauti, jis liko denyje. Janas buvo traumuotas, du mėnesius gulėjo ligoninėje. Bet ir tai jo neatbaidė. Neakivaizdiniu būdu baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, tapo šturmanu. Jau šešerius metus jis gyvena Škotijoje ir į jūrą nebeplaukia.
Jauniausias sūnus Pavelas iš antros Svetlanos santuokos irgi baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. „Aš jam pasakiau: „Sūnau, į jūrą tu neisi. Rinkis kitą specialybę. Jis pasirinko uosto valdymą ir logistiką. Dabar jau treti metai dirba Norvegijoje žuvų fabrike“, – pasakojo Svetlana.
Šiuo metu S.Malyševa yra Žano Šaudinovo globėja. Taip susiklostė jos gyvenimas, kad buvo ištekėjusi už Žano senelio Ženios Uvarovo, kuris ją susirado po 42 metų, o po 5 metų išsiskyrė. Kadangi toje šeimoje daug problemų, o Svetlana prie Žano per 5 metus jau buvo pripratusi, augina jį kaip savo vaiką toliau. Jis mokosi Klaipėdos jūrų kadetų mokykloje, bet moteris tiki, kad jis į jūrą neplauks, kad jis bus Lietuvos karininkas, kinologas.
„Aš jį užauginsiu viena. Žanas taps doru, sąžiningu žmogmi. Sunkumų gyvenime nebijau, esu jau užsigrūdinusi. Laimės man, kaip moteriai, neskirta. O apie Aleksandrą nieko blogo negaliu pasakyti. Buvo nuostabus žmogus. Mažai mums teko būti kartu. Aš ilgai gyvenau Ukrainoje, jis į jūrą plaukė iš Klaipėdos. Suskaičiavau – aš ir savo tėvą per 32 metus mačiau tik 5 metus. Visą kitą laiką jis buvo jūroje. Jei ne ta tragedija, tikiuosi, mes su Saša būtume nugyvenę gražiai. Deja... Darbo inspekcija davė 48 lapų to įvykio aprašą. Bet juk niekas nematė, kaip jie žuvo, šalia niekas nestovėjo. Susikūriau sau vaizdą, kad gal jis skendo jau be sąmonės, gal jam nebuvo taip baisu. Ilgai negalėjau žiūrėti filmų apie jūrą. Žaizdos tie 20 metų neišgydė“, – sako S.Malyševa.
„Tragiškiausias įvykis mano gyvenime“
V.Stankevičius tuo metu buvo vienas iš KTL viceprezidentų, direktorius laivyno eksploatacijai. „Linkuva“ gana ilgai dreifavo be krovinio ties Meksikos krantais, bet gana toli nuo kranto (220 jūrmylių, 350 km – aut. past.). Oras buvo puikus. Su partneriais iš Vokietijos suradome jiems krovinį. Laivo kapitonas gavo komandą judėti į šiaurę prie JAV krantų paimti šaldytų žuvų krovinį. Iš pradžių buvo ryšys su laivu. Kapitonas paprašė paimti balastą, tiksliai prisimenu 50 tonų, kad padidintų laivo stovumą. Mes davėme tokį leidimą. Po kurio laiko ryšys su laivu nutrūko. Kai ir po kelių valandų nepavyko jo užmegzti, darėsi labai neramu. Paprašėme JAV ir Meksikos paieškos tarnybų pagalbos. Į paiešką buvo įtraukti ir lėktuvai, ir laivai, deja, ji buvo nevaisinga. Pirmas tris paras buvo sunku visiems mums. Susitikdavome su giminaičiais ir tai nebuvo labai lengva, bet darėme tai, ką galėjome. Pats į jūrą plaukiau 17 metų, nieko panašaus nebuvo nutikę. Tai tragiškiausias įvykis mano gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugiau jų nebebus“, – prisiminimais dalijosi V.Stankevičius.
Šeimos nariams, žinoma, buvo išmokėtos kompensacijos, kurioms buvo skirta 1,5 mln. litų. Be to, ir Klaipėdos miesto savivaldybė mokėjo žuvusių jūrininkų šeimoms papildomas kompensacijas. Tuo metu V.Stankevičius buvo miesto Tarybos narys, o meras – Eugenijus Gentvilas. Savivaldybė be problemų skyrė ir vietą paminklui pastatyti.
Su akcijomis atiteko ir tragedija
AB „Limarko“ laivininkystės kompanijos generalinį direktorių Vytautą Lygnugarį neretai galima pamatyti dedantį gėles prie „Linkuvos“ paminklo. „Kai įvyko tragedija, mes su ta bendrove, galima sakyti, nieko bendro neturėjome, išskyrus tai, kad dirbome tame pačiame sektoriuje. Šiemet tragedijai 20 metų, liūdnas jubiliejus. Mes kiek aptvarkėme paminklą. Per tuos metus užsinešė ir užrašas, reikėjo jį nuvalyti. Rūpinamės tuo paminklu, kasmet padedame gėlių. Mes irgi jūrininkai, tai liūdnas faktas įmonės istorijoje“, – sakė V.Lygnugaris.
Privatizuojant KTL iš Valstybės turto fondo buvo nupirkta 80 proc. akcijų. Galima liūdnai pajuokauti, kad naujajam savininkui atiteko ir laivo „Linkuva“ tragedija.
„Limarko“ laivininkystės kompanija tęsia KTL veiklą ir jos tradicijas. Šiomis dienomis planuoja įsigyti du naujus laivus refrižeratorius, skirtus gabenti šaldytiems maisto produktams, kurie iš karto bus įdarbinti. Po sunkių finansinės krizės metų bendrovė jau visiškai atsitiesė, dabar ji turės 8 laivus. Beje, kažkada KTL turėjo 14 laivų. Be abejo, senasis laivynas yra atnaujintas.
„Mes dirbame visame pasaulyje. Taip, mes būna prie Amerikos krantų, bet daugiausia prie Pietų Amerikos. Mūsų laivai kartais užsuka į Urugvajų, Folklendų salas. Ten ramu. Pavojingesnėse valstybėse tokiose kaip JAV, Brazilija pastaruoju metu nereikėjo būti. Laivuose turime visas priemones, kad apsaugotume laivų jūrininkus nuo koronaviruso. Kranto tarybos į laivus neateina, pačios saugosi, viskas daroma per atstumą. Atnešti dokumentai paliekami, paskui įgula pasiima. Kontaktas su krantu minimalus. Laivas būna izoliuotas“, – sakė kompanijos vadovas.
