Kaip vakar LŽ teigė Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacijos pirmininkas Algirdas Aušra, net 90 proc. Lietuvoje parduodamų ungurių yra įvežti iš Kinijos. Lietuviai juos tik išrūko.
Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktorius Aidas Adomaitis šį skaičių mažina iki keleto procentų. "Ungurių gali būti atgabenta iš Kaliningrado žvejų, bet tai nieko blogo - šios žuvys augo Kuršių mariose", - ramino A.Adomaitis.
Sukaupia daug teršalų
Kuo blogi kiniški unguriai? Jau seniai šias žuvis tyrinėjantis ichtiologas, Ekologijos instituto mokslo darbuotojas Linas Ložys sakė, jog Kinijoje auginto ungurio nevalgytų.
"Dirbtinai užaugintos žuvys mažiau skanios, negu augusios natūraliomis sąlygomis. Be to, unguriai sukaupia daug teršalų, o Kinijos vandenyse jų netrūksta", - vardijo mokslininkas.
Dauguma teršalų "nusėda" ungurio riebaluose, o jų ši žuvis turi daug. "Ungurio kokybė itin priklauso nuo to, kokiame vandenyje jis gyvena ir kuo minta. Belgijoje neseniai padaryti tyrimai įrodė, kad unguriai kaip jokios kitos žuvys kaupia teršalus", - aiškino L.Ložys.
Mokslininkas šią vasarą, būdamas Preiloje, stebėjo, kaip vietos žvejai rūkyti atnešė kiniškų ungurių. "Nedrįsau jų paragauti, žvejai pasakojo, kad skoniu nedaug skiriasi nuo laisvėje augusių, tik pernelyg riebūs", - sakė L.Ložys.
Masinė kontrabanda?
Valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro direktoriaus pareigas einantis Valdas Gečys LŽ sakė irgi girdėjęs, jog Lietuvoje pardavinėjama nemažai kiniškų ungurių. "Reikėtų patikrinti šių žuvų tiekimo į parduotuves dokumentus. Bet tie, kurie ungurius perka ne parduotuvėse, rizikuoja dar daugiau", - svarstė V.Gečys.
"Jeigu paaiškėtų, kad Lietuvoje masiškai pardavinėjami Kinijoje auginti unguriai, tai būtų kontrabandos skandalas, mat šių metų pavasarį šios žuvys įrašytos į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją (CITES)", - pranešė LŽ Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Greičiūnas.
CITES pasirašiusios 167 šalys, tarp jų ir Lietuva bei Kinija, bendradarbiauja saugant nykstančius gyvūnus ir augalus nuo nelegalios prekybos.
Tačiau jei tai ir kontrabanda, kovoti su ja bus labai sunku. Pasak L.Ložio, laisvėje augę ir dirbtinai auginti unguriai iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria, atsakymą gali duoti tik detalūs laboratoriniai tyrimai.
Tapo deficitu
Unguriai panašūs į gyvates, jų nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas, oda stora ir labai gleivėta, žvyneliai smulkūs. Gali užaugti iki 1,2 metro ilgio (dažniausiai pasitaiko 0,5 -0,7 m) ir sverti 3,5- 4 kilogramus. Gyvena Europos gėluose ir apysūriuose vandenyse.
Pavasarį arba rudenį pakilus vandens lygiui, unguriai plaukia neršti į Atlanto vandenyne esančią Sargaso jūrą. Išneršę jie žūva, o jauniklius Golfo srovė atneša Europos link. Patinai, kurių būna apie 70 proc., lieka gyventi jūrose, o patelės ieško gėlesnių vandenų - upių, upelių ir ežerų.
Nemažai Europos pakrantes pasiekusių vadinamųjų stiklinių unguriukų (šiek tiek paaugusių žuvyčių) išgriebiama iš jūrų tinklais ir perkeliama į ežerus. 1956-2001 metais Lietuvoje kasmet į valstybinius vandens telkinius būdavo įleidžiama daugiau kaip milijonas unguriukų.
Vėliau šis darbas sustojo. Paskutinį kartą į valstybinius telkinius unguriukų buvo įleista 2003 metais - beveik milijonas žuvyčių už beveik pusę milijono litų. Dalykas tas, kad unguriukai tapo labai brangūs, mat japonai, kinai daug jų nuperka iš žvejų ir suvalgo net neauginę - šios šalys garsėja itin gurmaniškais patiekalais.
Pastaraisiais metais į Lietuvos valstybinius vandenis unguriukų nebevežama. Šiek tiek jų nupirko ir į savo ežerus įleido tik kai kurie juos išsinuomoję verslininkai.
Tad nėra ko stebėtis, jog mūsų šalyje ungurys tampa deficitu ir kai kuriems žmonėms jau nebesvarbu, ką pirkti - kinišką ar lietuvišką - ir kiek mokėti. Antai prieškarį, 1937 metais, buvo sugautos 137 tonos šių žuvų, o 2004 metais - tik 16 tonų, pastaraisiais metais dar mažiau.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse unguriai jau prie išnykimo ribos, tad Europos Komisija nurodė joms pateikti šių žuvų žvejybos reguliavimo ir išteklių gausinimo planą.
Pasak Žuvininkystės departamento vadovo A.Adomaičio, Lietuva tokį planą jau pateikė ir gali tikėtis lėšų iš europinių fondų ungurių jaunikliams nupirkti bei suleisti į mūsų ežerus.
Kai kurie skeptikai tvirtina - neverta eikvoti lėšų unguriams auginti, nes vis tiek, gamtai pašaukus, jie iškeliauja upeliais iš ežerų neršti ir nebegrįžta. Tačiau mokslininkas L.Ložys tvirtina, jog įdėtos į ungurių auginimą lėšos grįžtų su kaupu.
"Švedai įleido į vieną savo ežerą ungurių ir paskui ilgai tyrė. Paaiškėjo, jog dalis žuvų iš tiesų po keleto metų išplaukė, tačiau dauguma jų ežere gyveno daugiau kaip 20 metų. Tad, turint galvoje didelę jų kainą, auginti apsimoka, ypač verslininkams", - skaičiavo L.Ložys.
Dar viena kliūtis auginti ungurius valstybiniuose vandens telkiniuose - paplitęs brakonieriavimas ir intensyvi verslinė žvejyba. Žuvininkystės departamentas siūlo šių žuvų žūklę sumažinti bent perpus.
Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuriai pavesta tikrinti maisto produktus Lietuvoje, vakar pažadėjo LŽ iki darbo dienos pabaigos net raštu pakomentuoti kiniškųjų ungurių antplūdį. Savo pažado tarnyba neištesėjo.
