„Senoliams čia ne vieta, – konstatavo močiutę neseniai palaidojusi vilnietė. – Taip, kalbu apie Lietuvą. Šiuos baisius žodžius galiu drąsiai ištarti po karčios patirties Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Nusprendžiau aprašyti situaciją, su kuria susidūrė mano šeima, jau kiek atslūgus emocijoms ir praėjus savaitei po močiutės laidotuvių.”
Senoliams čia ne vieta.
Laiške redakcijai skaitytoja pateikia truputį faktų: močiutė gimė 1932 metais. Stipri ir savimi pasirūpinanti moteris 2014-aisiais patyrė hemoraginį insultą, todėl tapo visiškai priklausoma nuo dukters.
Ketverius metus nekalbančią, pusiau paralyžiuotą močiutę namuose slaugė dukra, kuri griežtai pasisakė prieš slaugos namus.
„Įsivaizduokite, kad turite namuose 6 mėnesių kūdikį, tik jis sveria apie 90 kg, o visa kita tas pats: apversti, pavalgydinti, išprausti, pakeisti sauskelnes, duoti vaistų. Per ketverius slaugos metus įgytų žinių, manyčiau, pakaktų magistro darbui parašyti apie gulinčių ligonių slaugą ir slaugos priemones. Situacija išliko stabili kiek daugiau nei ketverius metus”, – pasakoja anūkė.
Pusryčiai. Vaistai. Koma
Rugsėjo 19 dieną išaušo įprastas rytas: pusryčiai, vaistai.
„Po poros valandų mama nebeprižadino močiutės. Greitoji... Daktaras sakė, kad būklė labai sunki – koma, galima nespėti nuvežti iki ligoninės. Spėjom. Liaudiškai vadinamos Lazdynų ligoninės priimamajame įsakmiu tonu „Laukite“ buvome pasodinti, močiutė išvežama. Po gero pusvalandžio išgirstame močiutės pavardę ir jau bėgame koridoriumi paskui sesutes, vežančias lovą. Bebėgant sesutė dar spėjo mamai pakišti pasirašyti kažkokius popierius.
Galų gale, kur daktaras, kuris galėtų viską paaiškinti?
Kylame į ligoninės penktą aukštą, į I Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimu skyrių. Sunkiai kvėpuojanti močiutė nuvežta į palatą paguldoma į lovą ir maloni sesutė mūsų (mamos, manęs ir mano sesers) paprašo išeiti iš palatos, ateiti tik lankymo valandomis, t. y. nuo 17 val. Tylos minutė... Stovime ir nieko nesuprantame, o galvoje 100 klausimų: kodėl močiutė paguldyta į paprastą palatą? Kur reanimacija? Kas atsitiko močiutei? Kokie tyrimai padaryti? Kodėl toks sunkus ligonis paguldytas į nepritaikytą lovą, t. y. kur čiužinys nuo pragulų? Galų gale, kur daktaras, kuris galėtų viską paaiškinti?” – klausimų plejadą vardija anūkė.
Čiužinių yra, bet jie sandėliuke?
„Emocijos... Gal per griežtai pradėjome kalbėti ir uždavėme visus šiuos klausimus budėjimo poste buvusioms sesutėms? Atsakymas: daktaro skyriuje jau nėra, visa informacija apie ligonio būklę turėjo būti suteikta priimamajame po tyrimų. Bet, priminsiu, informacijos mes negavome.
Vėl emocijos. Jau trimis balsais aiškiname, kad nei žodžio, nei pusės žodžio, neišgirdome iš priimamojo daktarės, reikalaujame informacijos. Įsižeidusios sesutės nusprendžia pakviesti skyriaus vedėją. Laukiame vedėjo apie 20 min., tuo metu su sesutėmis kalbame, kodėl nėra net čiužinių nuo pragulų ant lovų, skirtų tokiems sunkiems ligoniams?
Gauname atsakymą: čiužiniai nupirkti, guli sandėliuke, net nuveda ir parodo mums juos, bet čiužiniai nupirkti tokie prasti, kad nuspręsta jų nedėti, nes ligoniai ant jų labai prakaituoja, kas sukelia dar daugiau bėdų, slaugant ir prižiūrint ligonius”, – pokalbį atkuria pacientės giminaitė.
„Čia viskas parašyta“
Atėjo skyriaus vedėjas. „Vėl trimis balsais užduodame tuos pačius klausimus. Į klausimą, kas yra močiutei, kokie tyrimai padaryti, gaunu vedėjo paplekšnojimą per dokumentus, gulinčius ant stalo, ir komentarą: „Čia viskas parašyta.“ Ir kaip man suprasti šį gestą? Paimti ir pačiai paskaityti? Dar kartą paaiškinu, jog negavome JOKIOS informacijos apie močiutės būklę, todėl prašau ją suteikti, primenu, kad močiutė yra neveiksni ir visa informacija privalo būti pateikta oficialiam atstovui – mano mamai”, – pasakoja anūkė.
Pradedu kelti balsą, slaugytoja pusbalsiu vis sako: „Daktare, ji tikrai labai sunki.“
Vartomi popieriai. Nuskamba atsakymas: „Insultas, koma.“
„Užduodu klausimą, kodėl ji tokios būklės paguldyta į paprastą palatą, kur nėra įrangos pastoviai ligonio būklės stebėsenai, o ne į reanimaciją
Vedėjo atsakymas: „Nes priimamojo daktarė taip nusprendė.“ Manęs tai netenkina. Pradedu kelti balsą, fone vaikšto slaugytoja ir pusbalsiu vis daktarui sako: „Daktare, ji tikrai labai sunki.“ Išgirstu vedėjo frazę: „Gal ir galėčiau iškviesti iš reanimacijos daktarę apžiūrai.“ Jau šaukiu: „Tai kvieskite kuo greičiau!“, – sudėtingą dialogą atpasakoja 15min skaitytoja.
Perkėlė į reanimaciją
Tęsiasi pacientės giminaitėms nesuprantami dalykai. „Vedėjas po frazės apie reanimacijos gydytoją tiesiog sėdi ir nieko nedaro, žiūri į mane. Stoja kelių minučių tyla. Vedėjas žiūri į mane ir nieko nedaro, nors tereikia pakelti telefono ragelį ir paskambinti. Jau piktai klausiu: „Ar Jūs dabar iš principo nieko nedarote?“. Valio, pakėlė ragelį, paskambino, pakvietė: „Gal galėtumėte ateiti, pas mus čia paramedicininiai klausimai“, – rašo anūkė.
Vėl laukimas, kol atėjo daktarė. „Apžiūrėjo ir išgirstame, jog pacientė perkeliama į reanimaciją. Važiuojame į reanimaciją, geroji reanimacijos daktarė pakeliui mamai dar kelis kartus spėja paaiškinti, jog vedėjas yra labai geras žmogus ir tik jo prašymo dėka močiutė keliauja į reanimaciją. Apie tai, kad vedėjas labai geras žmogus ta pati daktarė priminė mamai dar po kelių dienų, kad nepamirštų”, – sako moteris.
Reanimacijoje pacientė gulėjo iki rugsėjo 26 dienos. Perkelta į palatą, rugsėjo 29-ąją, ji paliko šį pasaulį.
O kaip Hipokrato priesaika?
„Ko gi aš siekiu, aprašydama ir paviešindama visą šią situaciją? Ogi žmogiškumo, atsakomybės ir pagarbos. Taip pat priminti kai kuriems daktarams apie duotą Hipokrato priesaiką: „Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.“
Atsakomybės iš tų, kurie rašo technines specifikacijas ir pagal jas perkami daiktai, kurie tinkami tik sandėliavimui.
Atsakomybės iš tų, kurie nusprendžia, jog komos, apsunkinto kvėpavimo ir insulto yra per mažai reanimacijai, ar jau nebetikslinga į reanimaciją ligonį guldyti, nes jau nebeišgelbėsi.
Atsakomybės iš tų, kurie neskiria minutės savo laiko situacijai paaiškinti.
Jums tai – eilinis ligonis, bet kažkam – mylimas ir be galo brangus žmogus.
Žmogiškumo iš to, kuris įsidrebia kėdėje prieš tris stovinčias moteris ir likimo kalvio veidu pirštais baksnoja į popierius.
Galų gale, pagarbos mirštančiam žmogui, nes bet kuris Lietuvos pilietis nusipelnė išeiti oriai, patogiai ir be skausmo iš šio pasaulio, kad bet kuri jo papildoma gyvenimo minutė būtų vertinama ir būtų kovojamas dėl jos.
Kviečiu prisiminti kai kuriuos daktarus, kad šalia pacientų yra ir jų artimieji. Jums tai – eilinis ligonis, bet kažkam – mylimas ir be galo brangus žmogus, kuris išeidamas išneša ir dalelę širdies.
Jei esi senas ir ligotas ir neturi tvirto užnugario, t. y. didelę „kakrinę“ turinčios giminės, esi Lietuvoje nereikalingas, nėra ko čia cackintis su tavimi – nuosprendis „Į palatą!“, o ten jau kabarokis, nes daktaro jau nėra, o ar sulauksi rytojaus – Dievo valia!”, – apgailestauja laiško autorė.
Justina Petravičienė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės specialistė ryšiams su visuomene:
„Sveikata kiekvienam yra pats brangiausias turtas, todėl visuomet privalu už jį kovoti. Vis dėlto, norime pabrėžti, kad Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirba kvalifikuoti, kompetentingi ir savo darbą išmanantys medikai, ištisus metus gelbstintys įvairaus sunkumo traumas patyrusius, netikėtai ligų užkluptus pacientus.
Džiugina tai, kad tiek medicinos personalas, tiek ligoninės administracija nuolat sulaukia gausybės padėkų, gražių žodžių už pasiaukojimą, skiriamą dėmesį, žinias ir patirtį iš pasveikusių pacientų ar jų artimųjų – tai pats didžiausias ir svarbiausias įvertinimas visiems mums.
Būtent žinios ir patirtis yra kertiniai dalykai, kurie medicinos personalui leidžia priimti sprendimus dėl konkretaus paciento gydymo, numatyti gydymo taktiką ir pan.
Tačiau, reikia pripažinti, mūsų medikams tenka susidurti ir su situacijomis, kai pacientai ar jų artimieji keliasdešimties metų darbo praktikos turinčio mediko nuomonę atmeta ir teigia geriau žinantys, kaip reikėtų ar reikėjo gydyti, kokias procedūras skirti ir pan.
Žinoma, žmogiškai tai galima pateisinti – juk esame vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje ir dauguma pacientų į mūsų ligoninę patenka netikėtomis aplinkybėmis, nesusimąstę, kad nelaimė ar liga galėtų užklupti būtent juos, todėl iš tiesų ir pacientams, ir jų artimiesiems neretai nėra paprasta priimti skaudžią informaciją ir susitaikyti su situacija.
Sėkmingam komunikacijos tarp medicinos personalo, pacientų ir jų artimųjų procesui užtikrinti reikia abipusio noro kalbėtis ir išgirsti.
Tačiau medikai, dėję milžiniškas pastangas įgyti reikiamų žinių, įgūdžių, kad galėtų padėti kiekvienam, kuriam tos pagalbos prireikia, taip pat neturėtų būti tiesiog nuvertinami. Taigi, paprastai tariant, sėkmingam komunikacijos tarp medicinos personalo, pacientų ir jų artimųjų procesui užtikrinti reikia abipusio noro kalbėtis ir išgirsti.
Kartu – tiek medicinos personalas, tiek administracija – dirbame siekdami sukurti palankias sąlygas pacientams sveikti. Tam nuolat investuojame ir į modernią įrangą, ir į žmones.
Suprantame, kad pacientams ir jų artimiesiems ne mažiau nei kokybiškas gydymas svarbus ir bendravimas su medicinos personalu.
Siekdami, kad procesas vyktų sklandžiai, ligoninėje jau daugiau nei metus organizuojame mokymus, kaip bendrauti su pacientais ir jų artimaisiais, taip pat, kaip spręsti iškilusias vidines problemas skyriuose. Šiuose mokymuose praktinių užduočių metu koncentruojamasi į konfliktines situacijas ir jų sprendinius.
Apgailestaujame, jei laiško autorė iš tiesų patyrė nemalonių emocijų. Noriu pabrėžti, kad ligoninės administracija jokiu būdu nepateisintų nemandagiai ar neprofesionaliai besielgiančių gydytojų, medicinos personalo, jei taip būtų atsitikę, atvirkščiai – toks elgesys būtų griežtai smerkiamas."
SAM apgailestauja
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) reiškia apgailestavimą dėl susiklosčiusios situacijos.
„Kiekvienas pacientas nusipelno gauti kokybiškas gydymo paslaugas ir būti informuotas apie savo arba atstovaujamo asmens būklę bei pasirinktas gydymo priemones”, - atsakyme rašė SAM viešųjų ryšių skyriaus specialistė Kamilė Katkutė.
SAM tikisi, jog vadovai prisiima atsakomybę ir deda visas pastangas, kad pacientai jaustųsi saugiai.
Visais atvejais, kai netenkina gydymo įstaigos personalo darbas, rekomenduojama pirmiausia kreiptis į gydymo įstaigos administraciją.
Nepavyksta išsiaiškinti gydymo įstaigoje, dėl teikiamų paslaugų kokybės siūloma kreiptis į Akreditavimo tarnybą arba dėl netinkamo gydytojų elgesio į Bioetikos komitetą.
„Gydymo įstaigos vadovas geriausiai gali įvertinti gydymo įstaigos suteikiamų paslaugų kokybę, personalą, mikroklimatą ir numatyti reikalingus mokymus darbuotojams, todėl SAM tikisi, jog vadovai prisiima atsakomybę ir deda visas pastangas, kad pacientai jaustųsi saugiai ir gautų kokybiškas paslaugas”, - sakė K.Katkutė.