Praėjus kiek daugiau nei trim valandom po pokalbio su E.Lastausku, stebint laužą apsupusius, kiaurai peršlapusius ir drebančiomis rankomis plastikinius arbatos puodelius gniaužiančius jaunus karius buvo akivaizdu, kad tokio išbandymo nei vienas iš jų gyvenime nėra patyręs. Tačiau karių veide spindėjo šypsenos, jie sveikino vienas kitą įveikę sunkiausią tarnybos iššūkį.
Pats E.Lastauskas pasakoja, kad visas šis procesas Vaidoto batalione vadinamas „Vilkiukų krikštu“ – tai spalio 2 dieną tarnybą Rukloje pradėjusių šauktinių bazinių karinių mokymų finalas, sėkmingai įveikę jį gauna beretę su Geležinio vilko ženklu.
„Būtent po šito kliūčių ruožo mes laikome juos vilkais, įgijusiais bazinius įgūdžius. Su jais jau galima pasisveikinti kaip su vilkais, kuomet aš sakau – vilkai, jie atsako ūūūū. Trys valandos šalčio, komandinio darbo, fizinio krūvio. Tikiuosi, tai nėra visiškas pragaras, bet tai pakankamai sunkus išbandymas. Iki šiol tai, be abejonės, sunkiausias karių išbandymas“, – sakė bataliono vadas, pats šalia savo karių žengęs į pelkes.
Pasak E.Lastausko, būtent toks ir yra tikslas – kariuomenėje kiekviena diena yra lengvesnė nei vakarykštė, tačiau rytojus visada sunkesnis. Vis dėlto šnektelėjus su jau ketvirtus metus kariuomenėje tarnaujančiu kariu, jis Vilko taką pamena kaip vieną iš sudėtingiausių įveiktų išbandymų.
Jis užsimena, kad vasarą Vilko taką perėjo ne kartą. Ši pramoga šiltuoju metu laikotarpiu populiarėja ir tarp civilių, žmonės atvažiuoja išbandyti čia savo jėgas. Tačiau žiemą viskas kitaip.
Ir nors tądien Rukloje nebuvo labai šalta, mums antradienio vidurdienį pradėjus eiti Vilko taku termometro stulpelis laikėsi ties 0 laipsnių, man pačiam brendant per pelkę darėsi vis aiškiau, kodėl Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ devintajame pragaro rate išdavikai amžinybei įšalę į ledą, o ne dega liepsnose.
O aš į pelkę įbridau viso labo iki pusės ir stebėjau iš šono, kaip kariai pasigirdus šūviams krenta į purvą ir šliaužia į priedangą, o po to per vandenį tempia „sužeistus“ bendražygius.
„Mes matom priešą, į priekį šliaužte paskui mane. Judam, judam! Ginklas po pažastim“, – tarp šūvių serijų girdisi skardus balsas.
Du kariai tiek susikaupė ties šia užduotimi, kad murkdė „sužeistą“ draugą į pelkę visiškai negirdėdami šūksnių jau raginančių stotis ir judėti tolyn.
Koks sunkus šis išbandymas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad anksčiausiai išėjusioje kuopoje iš 89 karių, 6 prireikė paramedikų pagalbos. Rimtai niekas nesusižalojo, dauguma tiesiog neatlaikė šalčio. Tiesa, pirmieji ėję kariai dar turėjo pralaužyti užšalusios pelkės ledus, kas užduotį gerokai apsunkino.
Iš 29 vyrų būrio, su kuriais pradėjome šią kelionę, vienas jau pusiaukelėje išseko, tačiau bendražygių padedamas pasiekė finišą. Viena iš kariams per pirmus tris tarnybos mėnesius įskiepytų vertybių – bendras darbas siekiant vieno tikslo.
Būtent tai, kaip didelį kariuomenės privalumą, akcentavo E.Lastauskas – kariuomenė jauniems ir dar savo kelio neatradusiems žmonėms duoda tikslą: prisidėti prie savo tautos saugojimo ir suprasti, kad gyvenimas nesisuka tik apie juos.
„Greičiau, greičiau, – kliūtį įveikiantį draugą paragina vienas karys, tačiau kitas šalia stovintis atkerta bendražygiui, – ne greičiau, o imk ir padėk jam, pamotyvuok!“
Kaip sunkiausią šio išbandymo atkarpą vienas karys įvardino paskutinį kliūčių ruožą – čia reikia lipti per sienas, šokdami nuo kliūties paneria po vandeniu, šliaužia per padangas ir apsemtus ruožus, kelia galvas į viršų bandydami įkvėpti oro.
„Paskutinėje atkarpoje tu jau nebevaldai kūno, vos gali judėti, viską skauda ir yra labai labai šalta“, – sakė karys.
Jis prisipažino, kad tiek jam, tiek jo bendražygiams teko gurkštelėti pelkės vandens, nes Vilko takas šiemet buvo apsemtas kiek labiau nei įprastai.
Tačiau po įveikto išbandymo drebančių, bet ką tik vilkais tapusių karių akyse buvo galima įžvelgti pasididžiavimą, drąsą ir pasitikėjimą. Kad po Vilko tako jau niekas nebaisu, teko išgirsti ne kartą.
„Supranti, kiek daug tavo kūnas gali pakelti“, – sakė karys.
E.Lastauskas užsiminė, kad būtent toks ir yra šio išbandymo tikslas – įkvėpti kariams pasitikėjimo savimi ir parodyti, kiek daug jie gali.
„Būtent po tokių išbandymų tas jaunas žmogus suvokia – aš galiu padaryti labai daug, jei tik norėsiu. Taip jie tampa ne tik puikiais, savimi pasitikinčiais kariais, bet ir daug drąsesniais bei labiau motyvuotais ir drausmingesniais mūsų valstybės piliečiais. Žmonėmis turinčiais tikslą ir sugebančiais jį pasiekti“, – paaiškina E.Lastauskas.
Perėję Vilko taką kariai žygiuoja į kareivines, čia jų laukia paskutinė pramoga – apsiprausimas po žarna.
Tačiau galų gale viskas baigiasi, o laimingi vilkais tapę šauktiniai jau planuoja, kaip vakare save palepins pica.
