Jo nuomone, tai nėra tinkamas kelias spręsti susidariusias problemas, tačiau priduria, kad leidimas dokumentuose pateikti ir pavardę, užrašytą taip, kaip nori pats žmogus, rodytų valstybės pagarbą jos piliečiams.
– Pone Eugenijau, Jūs esate iniciatyvinės grupės „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ pirmininkas. Nuo ko, praėjus daugiau kaip 25 metams nuo nepriklausomybės atgavimo, mes vis dar turime ginti mūsų kalbą?
– 25 metai praėjo ir mes pajutome, kad mums reikia ginti kalbą. Atrodytų, kad ši valstybinė kalba juk yra ne tik lietuvių kalba. Mes gyvename Lietuvos valstybėje. Mūsų kalba, lietuvių valstybinė kalba, jungia mus, visus Lietuvos piliečius. Ji vienodai svarbi lenkams, žydams, rusams, karaimams – visiems, kurie čia gyvena, nes mes ja bendraujame. Kitos bendros kalbos, kuria galėtume susišnekėti, neturime.
Tai turi rūpėti visiems Lietuvos piliečiams. Su tuo susidūrėme spręsdami asmenvardžių rašymo klausimus. Aš ir kiti Lietuvos šviesūs žmonės mano, kad tai neturi paliesti lietuvių kalbos, jos valstybinės kalbos statuso, kuris įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Tai, kas šiuo metu vyksta, siekiant rašyti asmenvardžius ne valstybine kalba, be abejo, yra įsiveržimas į lietuvių kalbą ir jos vartojimo siaurinimas. Pagaliau, jei mes leisime originaliai rašyti asmenvardžius, keisime lietuvių kalbą jau vien dėl to, kad asmenvardžiai yra dalis mūsų kalbos. Jie yra tikriniai daiktavardžiai.
– Po asmenvardžių gali sekti ir vietovardžiai?
– Taip, vien tai, kad jie yra tikriniai daiktavardžiai, diktuoja tam tikrą kalbos logiką: gramatiką, tarimus, kėlimus, įvairiausius dalykus, susijusius su kalbos mokslais.
– Bet čia mes kalbame tik apie, kaip kažkada esate minėjęs, tris raideles būtent iš lenkų gramatikos.
– Ne. Kodėl? W yra iš lotynų paimta, jos kiti net nevartoja. [...] Tos trys raidelės nepadarys nieko blogo.
– Kodėl tiek daug bangų keliama dėl tų kelių raidelių?
– Nes yra absoliutus nesupratimas. Mėginama išspręsti asmenvardžio rašymo problemą, kurią kelia Lenkų rinkimų akcija, kad mūsų lenkakalbiai piliečiai jaustųsi komfortiškai, matydami savo pavardę, užrašytą gimtąja kalba. Jie nori tai matyti pirmame, pagrindiniame, paso puslapyje. Jie susiduria su problema, kad w neišsprendžia jokių problemų. Jūs neužrašysite daugybės lenkiškų pavardžių. Ką reikės daryti su pavarde „Česlav Okinčic“? Kaip ją užrašysite? N juk yra su ženklu viršuje. Kaip užrašysite istorinę lenkų ž, kuri rašoma su taškeliu? [...] Vadinasi, šis kelias nėra kelias.
Sakyti, kad tos trys raidelės nepakenks lietuvių kalbai, vėlgi neteisinga, nes tada į lietuvių kalbą ateis visai naujų dalykų. Kas? Dvigubos raidės, pavyzdžiui, cz, rz. O kaip yra lietuvių kalboje? Ji gal ne unikali, bet labai savita. Juk mes turime vieną raidę ir vieną garsą – ž. Kitose kalbose yra visiškai kitaip. Pavyzdžiui, vokiečių kalboje yra č užrašymo variantų, kai naudojamos net keturios raidės –tscj. [...] Jei nevalstybinę kalbą įsileisime į asmenvardžių rašybą, įsileisime ir įvairiausius darinius, junginius. Kas galės pasakyti, kaip vienu ar kitu atveju užrašyti, jeigu jis nebus išmokytas, kaip tai daryti? Aš ir sakau – tada reikia visą tautą iš naujo išmokyti valstybinės lietuvių kalbos, kurioje jau vyrautų kitokia logika.
– Pavyzdžiui, šiandien žiniasklaida, dienraščiai užsienio pavardes (nesvarbu, iš Rusijos, Japonijos, Ukrainos) bando rašyti originalo kalba, bet mes ne visada mokame jas perskaityti, iškraipome.
– Tai labai geras pavyzdys. Čia prasilenkiama su valstybinės kalbos logika, su visomis taisyklėmis. Tiesa, visokių išimčių padaroma, bet yra aišku, kad tokioje žiniasklaidoje pats elegantiškiausias, normaliausias ir pagarbiausias būdas užrašyti pavardes tų tautų, kurių atstovų pavardes rašome, yra rašyti valstybine kalba, o skliaustuose rašyti originalo kalba. Ne tik transkribuoti, pavyzdžiui, rusišką pavardę lotyniškomis raidėmis, bet ir slaviškais rašmenimis užrašyti tikrąją pavardę.
Jau dabar Lietuvoje slaviškais rašmenimis jaunimas apskritai mažai temoka skaityti. Ar tai gerai, ar blogai – atskira tema.
– Bet slaviškais rašmenimis, hieroglifais nerašome. Mes nemokame jų skaityti.
– Nerašome, nemokame jų skaityti. Jau dabar Lietuvoje slaviškais rašmenimis jaunimas apskritai mažai temoka skaityti. Ar tai gerai, ar blogai – atskira tema. Visada nemokėti kalbų yra blogai.
– Dar noriu paliesti ir imigrantų problemą. Spaudoje buvo pasirodžiusi net tokia Valstybinės kalbos komisijos pirmininkės mintis, kad, didėjant imigrantų skaičiui Lietuvoje, ko gero, valstybės tarnautojai turės mokytis tų kalbų, kad galėtų susikalbėti su imigrantais. Ką apie tai manote?
– Reikalas tas, kad jokioje pasaulio šalyje niekas nesiderina prie imigrantų poreikių. Nesiderina. Jūs neužrašysite vokiškame pase „Jovaiša“. Tiesiog su š raide problema. Jūs neužrašysite, ir net į galvą nešauna tokių dalykų, nes nuo seniausių laikų atėjęs vienas iš svetingumo principų – jei esi svečias, tai tu šiuose namuose turi mėginti prisitaikyti, būk svečias ir įsigyvenk, įsiliek į šią šeimą, bet įsiliek taip, kaip ši kultūra tave priima, pažink ją, jos kultūrą, pažink jos kalbą. Tada tu būsi tikras imigrantas – mylimas ir gerbiamas.
Imigrantas ateina ir sako – šnekėk taip, kaip man reikia, ką čia savo kažkokia kalba šneki. Visai neseniai, sovietmečiu, tokius dalykus girdėjome troleibusuose – būdavo pasakoma „savo kiauliška kalba nekalbėk“. Tai sovietmečiu aš girdėjau savo ausimis. Visur reikalinga tolerancija. Reikia toleruoti žmones, nes jie yra žmonės. Yra įvairių motyvų, kodėl jie važiuoja į kitus kraštus, bet tai negali būti daroma daugumos sąskaita, nes tai nėra natūralu, tai nėra teisinga.
Imigrantas ateina ir sako – šnekėk taip, kaip man reikia, ką čia savo kažkokia kalba šneki.
Daugumos negerbimas didina socialinę įtampą, kurios mums tikrai nereikia. Yra viena žmogaus patogumui turėti ir anglišką užrašą. Mes esame Europos dalis nuo seniausių laikų. Aš esu archeologas ir tyrinėju seniausią krašto istoriją. Mes 11 tūkst. metų, kai po paskutinio ledynmečio čia atėjo žmonės, esame europidai. Mums niekada nereikėjo veržtis į Europą ir būti Europa, nes mes genetiškai esame jos dalis. Nežinau, ar noras primygtinai bėgti prieš vežimą tikrai reikalingas. Reikia pasverti tokius dalykus, užsidėti mažiau naujų rūpesčių.
– Kokia yra Latvijos patirtis dėl asmenvardžių rašymo? Žinome, kad latviai šį klausimą išsprendė gana nesudėtingai.
– Taip, iš tikrųjų. Juk žinome, kad pilietiškumo ir pilietybės klausimai Latvijoje riedėjo kitokia vaga nei Lietuvoje. Mes automatiškai visus padarėme piliečiais. Latvija to nedarė. Buvo aklimatizacijos laikas. Manau, kad latvių sprendimas leisti rašyti ne valstybine kalba kitų įrašų skyriuje, o ne pagrindiniame skyriuje, yra protingas, nes tai – pagarba žmonėms, kurie ten gyvena.
Iš tikrųjų turime lenkų, kitų tautybių gyventojų. Jie yra mūsų piliečiai. Jeigu jiems tai svarbu (o jiems tai svarbu), turime ieškoti galimybių, kaip padaryti, kad jiems būtų gera, kad jie jaustųsi saugiai. Kitas dalykas – tai rašome ne pagrindiniame skyriuje. Kyla keistas klausimas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos pasas ar kitos valstybės dokumentas skirstomas į tam tikras dalis – pagrindinė dalis, kitų įrašų skyrius, dar kažkokia dalis. Taip nėra. Tai yra valstybinis dokumentas, kurio tikslumą ir teisingumą liudija visa Lietuvos Respublika.
Jei pagrindiniame lape yra įrašyta „Eugenijus Jovaiša“, o kitų įrašų skyriuje įrašyta taip, kaip aš transkribuosiu lotyniškai, kad neturėčiau problemų skraidydamas avialinijomis, nėra jokios diskriminacijos. Tai yra tas pats oficialus Lietuvos dokumentas. Čia teisine prasme negali būti kokių nors problemų. Tai yra moralinio pobūdžio problemos – ai, matote, vis dėlto ne pagrindinis lapas, bet jis veikia. Su tuo reikia sutikti. Pagaliau, galime svarstyti – galbūt ir tame pagrindiniame lape įrašyti „Eugenijus Jovaiša“ ir transkripciją, jei aš to noriu.
Vis dėlto veikia žmogaus noras ir jo apsisprendimas, bet tai negali pereiti į valstybinę duomenų bazę, negali pakeisti mūsų valstybėje naudojamų įrašų sistemos. Tai valstybės iš vienos pusės juridiškai patvirtinama žmogaus tapatybė ir tuo žmonės tikrai gali pasitenkinti. Mano giliausiu įsitikinimu, tai išspręstų dabar esamas problemas.
– Ir mes tą problemą visą laiką keliame.
– Pasakysiu Nepriklausomybės akto signataro Česlavo Okinčico žodžius – visa ši problema negali liesti lietuvių kalbos (jos vartosenos, struktūros ir kitų dalykų), nes lietuvių kalba yra mūsų bendra Lietuvos piliečių kalba. Jo manymu, turėtų būti priimtas politinis sprendimas, kuris negalėtų ir neturėtų daryti įtakos lietuvių kalbos likimui ir (tai jau mano žodžiai) griauti jos pamatų.
