Viena iš tokių „kovotojų“ – Lenkų diskusijų klubo (Polski Klub Dyskusyjny – PKD) vadovė Alina Obolevič. Istorikė, dirbanti gide ir kasdien susidurianti su stereotipais, kurie susiformavę lietuvių, Lietuvos lenkų ir Lenkijos lenkų galvose. Kaip sako, nėra lengva tuos stereotipus paneigti, tačiau ji stengiasi, nes nebenori, kad lietuviai manytų, jog lenkas – viskuo besiskundžiantis ir nežinia su kuo kovojantis prasčiokas.
„Mes esame įvairūs“, – interviu 15min tikina A.Obolevič, po pirmosios Vasario 16-osios šventės klube, kurią organizavo ji kaip klubo vadovė.
Lenkė iš Vilniaus
– PKD vadovės pareigose pakeitėte žurnalistę Eveliną Mokrzecką. Papasakokite, kas tokia yra Alina Obolevič ir kaip ji tapo Lenkų diskusijų klubo nare bei vadove?
– Aš gimiau Vilniuje, mano abu tėvai lenkai, bet jie ne iš pačios sostinės – mama iš Vilniaus krašto, o tėtis iš Ignalinos. Baigiau lenkišką V.Sirokomlės mokyklą ir istoriją Vilniaus universitete. Baigusi magistro studijas dar gavau stipendiją ir metams išvykau į podiplomines studijas Lenkijoje, po kurių išleidau knygelę-sociologinį tyrimą apie nevyriausybines organizacijas – Lietuvos lenkų skautų – harcerių – organizaciją.
Daugiau nei 10 metų buvau šios organizacijos vadovė, tad aktyvi visuomeninė veikla man nėra naujovė. Tiesiog pasikeitė gyvenimas ir aktyvios veiklos skautijoje atsisakiau. Po to negalėjau niekur pritapti – bijojau nusivilti, nes iš pagrindų žinojau, kaip organizacijos veikia, ir ne viskas man patiko. Kita vertus, ieškojau vertybių arba žmonių, kuriuos vienija kažkokios vertybės, žinoma, ir lenkiškumas. Kurį laiką nedalyvavau jokios organizacijos veikloje. Sužinojusi apie klubą, pradėjau domėtis jo veikla, eiti į diskusijas, pamažu įsitraukiau.
Aš gimiau Vilniuje, mano abu tėvai lenkai, bet jie ne iš pačios sostinės – mama iš Vilniaus krašto, o tėtis iš Ignalinos.
Klubas man patiko tuo, kad jis vienija įvairių nuomonių, pažiūrų žmones, ten gali išsakyti savo nuomonę visi. Kadaise daug metų balsavau už vienintelę lenkams atstovaujančią partiją (Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – red. past.) ir kartais ne dėl to, kad man patiko jos pažiūros ar nariai, bet dėl to, kad tai vienintelė lenkų partija, nereikia išduoti savų. Net kartą buvau supykusi, galvojau – negaliu už juos balsuoti, juk kai kuriuos pažįstu ir man nepatinka tai, ką jie daro, ta partija atitolo nuo savo pradinių idėjų.
Kartą pasikalbėjau apie tai su tėvais, giminėmis, ir jie sakė: taip yra politikoje, joje niekada nebus švaru. Tai man buvo taip nepriimtina, kad manyje įvyko savotiškas lūžis, ir aš pirmą kartą, man rodos, savivaldos rinkimuose balsavau už kažkokią kitą partiją. Man buvo šokas, nes pirmą kartą aš, kaip suaugęs, sąmoningas žmogus, balsavau ne už lenkus.
Galvojau, kaip man jaustis: ar aš jau ne patriotė, ar išdavikė, ar tiesiog pirmą kartą sąmoningai išsakiau savo nuomonę? Po to ir pradėjau labiau domėtis kitomis partijomis, nebesmerkiau tų lenkų, kurie dalyvavo kitose partijose. Ieškojau platformos, erdvės, kur galėčiau būti savimi, būti lenkė, kažką veikti kartu su kitais, bet ne vien tik tautiškumo pagrindu, o turint panašias pažiūras.
Pradėjau lankytis klubo diskusijose. Man labai patiko tai, kad nuo stereotipų nepriklausomi žmonės nebijo išsakyti savo nuomonės. Gaila, kad XXI a. demokratinėje Lietuvoje, Europos Sąjungos šalyje, kai kurie iki šiol bijo išsakyti savo nuomonę, kuri galbūt nesutampa su daugumos nuomone. O aš visada buvau tokia – jeigu mano nuomonė nesutampa su minios nuomone, aš neisiu su minia.
Galvojau, kaip man jaustis: ar aš jau ne patriotė, ar išdavikė, ar tiesiog pirmą kartą sąmoningai išsakiau savo nuomonę?
Prisimenu, kad pirmą kartą aktyviau, ne vien tik diskusijoje, bet viešai išsakiau savo poziciją Kovo 11-ąją prieš kelerius metus. Tuomet pirmą kartą lenkai prisijungė prie tos dienos eisenos. PKD nariai dar manęs net nepažinojo, gal tik diskusijose buvo matę, aš tiesiog atėjau. Net neturėjau vėliavos. Bet turiu tokią gidės lazdelę, tai ant jos prisirišau Lietuvos ir Lenkijos vėliavų spalvų juosteles ir ėjau. Tai atrodė labai juokingai, bet pritraukiau fotografų dėmesį ir man buvo keista, nes ir giminių, ir pažįstamų buvau mokama nelįsti ten, kur masiniai renginiai. Nes gali kas nors užsipulti, apšaukti, tau bus nemalonu, lenkai ten nepageidaujami, nemylimi, nemėgstami.
Prisimenu, kad labai toli palikau automobilį, Žvėryno gale, tai teko per visą Žvėryną bėgti iki Seimo su tomis juostelėmis, pririštomis prie pagaliuko. Ir manyje išsiskyrė toks adrenalinas, kad pačiai buvo keista. Lyg būčiau visa raudonio išmušta, lyg bėgčiau maratoną, manyje virė emocijos, nes pirmiausia dalyvavau tokioje masinėje eisenoje, visų antra prisišliejau prie klubo, kurio nariai galbūt iš matymo mane pažinojo, buvo matę diskusijose, bet nežinojo net mano vardo. Man buvo keista, kad išdrįsau ir eisiu, išsakysiu tokiu būdu savo nuomonę.
Po tų eitynių klubo atstovai visus dalyvavusius pakvietė į kavinę, tiesiog pasikalbėti ir manęs paklausė, ar nenorėčiau ateiti į klubą ir dalyvauti aktyviau, nes mato, jog išsakau savo nuomonę internete, ateinu į diskusiją, eisenoje dalyvavau. Nusprendžiau pagalvoti, nes labai bijojau, kad tas klubas laikui bėgant peraugs į partiją. O aš nieko bendro šiuo metu su politika nenoriu turėti. Gerbiu politikus, bet tai ne man.
Buvo tokių įtarimų, ne tiek mano, kiek galbūt klubo priešininkų, kad PKD peraugs į politinę jėgą. Man klubo veikla patiko, bet aš labai bijojau, kad tai tik priedanga, kuri kada nors virs partija, o aš to nenorėjau, nesvarbu, kokia ji būtų. Todėl atsakiau, kad palauksiu, stebėsiu, pagalvosiu, bet kol kas netapsiu aktyvia dalyve. Tuo nustebinau, nes buvau aktyvi, pasisakanti, turinti nuomonę.
Apie metus laukiau ir po metų Kovo 11-osios eisenoje aš jau turėjau dvi vėliavas, drąsiau ir aktyviau dalyvavau, nusprendžiau sutikti tapti klubo nare. Per tuos metus klubas nevirto partija, nors kai kurie nariai ir dalyvauja politinėje veikloje, bet jie neprimeta savo pažiūrų visiems. Tu gali išlikti savimi, nors dėl to klubo organizacinė veikla sudėtinga: valdyboje yra keliolika žmonių, kiekvienas turi savo nuomonę dėl kiekvienos smulkmenos, nori ją išsakyti, tą nuomonę reikia gerbti. Organizacine prasme tai sunku, bet tai rodo, kad nesame partija, galime būti skirtingi, bet veikti viena kryptimi.
Misija – kelti klausimus
– Kokia Lenkų diskusijų klubo misija, žiūrint jūsų akimis?
– Kelti klausimus ir problemas, kurios buvo nutylimos ilgus metus. Viena vertus, dauguma lietuvių net nežino, kaip atrodo vienintelės lenkų partijos – LLRA-KŠS – veikla. Jeigu neturi pažįstamų, giminių tarp lenkų, žmonės lenkus mato nebent per televiziją, kur neretai rodoma neigiamai, kad lenkai yra tokia tautinė mažuma, kuri nuolat turi kažkokių pretenzijų, dėl kažko kovoja, bet patys nelabai žino dėl ko.
Klubo misija yra parodyti žmonėms, kad lenkai yra įvairūs: yra ir išsilavinusių, ir kažką gyvenime pasiekusių įvairiose srityse, ir mes nebijome kalbėtis.
Arba – mūsų atstovai viešoje erdvėje nelabai moka išsakyti savo nuomonės, tiesiog pasisakyti taisyklinga kalba. Arba įvaizdį kuria „Dviračio žinios“ – nelabai išsilavinę prasčiokai, kaimiečiai, kurie turi vieną idėją – „Vilno naše“, ne tik dėl kažko nuolat kovoja, bet ir patys tarpusavyje pešasi.
Man labai skauda, kad yra toks lenko stereotipas, ir norėtųsi tai pakeisti. Aš manau, kad klubo misija yra parodyti žmonėms, kad lenkai yra įvairūs: yra ir išsilavinusių, ir kažką gyvenime pasiekusių įvairiose srityse, ir mes nebijome kalbėtis, kelti klausimus, kurie iki šiol buvo nutylimi. Ta vienintelė partija turėtų atstovauti visiems lenkams, bet atstovauja tik daliai, o rodoma televizijose, visoje žiniasklaidoje tik dalis lenkų.
Aš mokiausi lenkiškoje mokykloje, pradėjau ją lankyti dar sovietmečiu, o baigiau jau Nepriklausomos Lietuvos metais. Tada vykdavo muštynės tarp mokyklų – lenkų ir lietuvių mokyklos buvo šalia, vaikinai susitardavo, kada tos muštynės vyks, ir jos vykdavo. Aš tuo metu negalėjau suprasti, kuo lietuviai kalti, kad juos reikia mušti, ar kodėl jie muša mūsiškius.
Buvo ir kitų stereotipų. Tarkim, mano senelis, kai kartais išgerdavo samanės, pareikšdavo, kad lietuviai yra prasčiokai, kaimiečiai, o štai lenkai tai jau kilmingesni, bajorai. Visą laiką norėjau suprasti, kodėl tie stereotipai tokie gajūs, ar tikrai reikėtų nekęsti vieniems kitų, o gal mes tiesiog per mažai vieni kitus pažįstame. Jeigu geriau susipažintume, gal neliktų tų stereotipų, tos neapykantos.
Žodis „lenkas“ tapo keiksmažodžiu
– Gal tai yra tas dalykas, kad visi mėgsta kartoti, jog Vilnius yra daugiakultūris miestas, kuriame visais laikais sugyveno skirtingų tautybių, tikėjimų, kultūrų žmonės, tačiau iš tikrųjų vieni apie kitus žinome mažai?
– Labai mažai pažįstame vieni kitus. Ir dėl to, kad nebuvo tokios bendros diskusijų erdvės, kur nebijoma pasisakyti įvairiomis temomis, kelti sudėtingus klausimus, užsigulėjusius, paslėptus po kilimu. Galbūt įvairių tautybių atstovų atskirtis, uždarumas išlieka, todėl įsigali stereotipai, ir žodis „lenkas“ tapo keiksmažodžiu.
Lenkiškoje mokykloje mane vaikai pravardžiuodavo lietuvaite, o pavadinti lenką lietuviu lenkų mokykloje anais laikais buvo blogiau negu durniumi arba kiaule.
Sovietmečiu mano tėčio pavardė neteisėtai buvo sulietuvinta, tą pakeisti buvo labai sunku, todėl ir aš turėjau lietuvišką pavardę, lietuviškos galūnės atsisakiau tik studijų metais – juk esu lenkė, tėvai ir seneliai lenkai, todėl buvo keista turėti pavardę su lietuviška galūne.
Lenkiškoje mokykloje mane vaikai pravardžiuodavo lietuvaite, o pavadinti lenką lietuviu lenkų mokykloje anais laikais buvo blogiau negu durniumi arba kiaule. Gal ir lietuviškose mokyklose panašiai būdavo...
Neseniai, gal prieš 5 ar 10 metų, žodis „lenkas“ dėl įvairių priežasčių vėl įgavo negatyvią prasmę. Todėl klubas bando parodyti, kad lenkai yra įvairūs, kad ne visi jie priklauso vienintelei partijai, o ir priklausymas tai vienintelei partijai pats savaime nėra blogai, nors tai šiek tiek apriboja.
Stengiamės kelti sunkius klausimus, kviestis lietuvius, kalbėtis lenkams su lenkais ir atrasti bendrą nuomonę, o ne slėptis nuo problemų ar apsimesti, kad viskas yra gerai. Arba – yra vienas priešas, kaltas dėl visko. Kartais mes patys – lenkai su lenkais – nesugebame susitarti ir dėl to kyla problemų, bet lengviausia visais laikais buvo kaltinti žydą, vokietį, čigoną ir nespręsti savo problemų. Mes manome, kad reikia spręsti savo problemas.
– O ar lengva susikalbėti lenkui su lenku?
– Žiūrint kokiam lenkui su kokiu lenku. Lenkas nėra lyg joks štampas, kaip ir lietuvių yra įvairių. Priklausomai nuo išsilavinimo, išsiauklėjimo, interesų ir nuo akiračio – plataus ar siauresnio.
LLRA-KŠS ignoruoja
– Ar sunku sukviesti pašnekovus diskusijoms klube, kai iš esmės esate ignoruojami tų, kurie priklauso LLRA-KŠS, kuri pabrėžtinai tvirtina esanti pagrindinė Lietuvos lenkams atstovaujanti politinė jėga?
– Ačiū už šitą klausimą. Tikrai susiduriame su tokia situacija. Turiu pažįstamų, kurios dirba mokytojomis lenkų mokyklose, taip pat ir gidėmis, yra visuomeniškai aktyvios, domisi situacija, turi žinoti apie ją ne tik iš laikraščių. Jos ateitų į mūsų diskusijas ir aš jas dažnai kviesdama klausdavau, kodėl neateina. Jų atsakymas būdavo toks: diskusijose besilankantys fotografai nufotografuoja visus, o mes nenorime turėti problemų.
Kai kurie buvo įspėti, kad nedrįstų nei dalyvauti, nei pasisakyti viešai, nei duoti interviu, nes gali prarasti darbą.
Ta dalis žmonių, kuri ateina į PKD diskusijas ir pasisako, nebijo arba nedirba tose srityse, kur gali turėti problemų. Jų darbo sritys niekaip nepriklauso nuo LLRA-KŠS arba Lietuvos lenkų sąjungos įtakos. Bet jeigu darbo sritis priklauso, žmonės nenori arba bijo ateiti, nes kai kurie buvo įspėti, kad nedrįstų nei dalyvauti, nei pasisakyti viešai, nei duoti interviu, nes gali prarasti darbą. Net taip, nors stebėtina, kad taip gali būti XXI amžiuje demokratiškoje Europos Sąjungos šalyje.
Pažįstų žmonių, kurie dalyvavo, bet po to dėl nuomonių skirtumo prarado kai kuriuos draugus. O yra žmonių, kurie aktyviai dalyvauja LLRA-KŠS partinėje veikloje ir, nors nieko apie mus nežino, nepažįsta mūsų asmeniškai, bet kažkas suformavo jų nuomonę apie mus tokią negatyvią, kad iš karto priešinasi ir net nustoja bendrauti su žmonėmis, kurie ateina ir išdrįsta dalyvauti.
– Valdemaras Tomaševskis yra dalyvavęs viename jūsų klubo renginyje prieš praeitus savivaldos rinkimus 2015 metais, tačiau kiti partijos lyderiai ateiti vengia. Kodėl taip yra? Negi ir svarbūs LLRA-KŠS politikai kažko bijo?
– V.Tomaševskis ir tuomet į debatus su konkurentais neatėjo. Atėjo vienas su savo palyda, kai visi jau buvo pasisakę, kai nebuvo konkurentų. Gerai, kad bent tada atėjo.
Kiti neateina. Galimai tai liudija, kad partijoje yra vienas vadas, nuo kurio priklauso viskas. Kiti dirba tikriausiai pagal instrukciją, nuleistą iš viršaus. Mūsų diskusijos yra gyvos, nesuplanuotos, nesurežisuotos, jose gali būti įvairiausių klausimų, gali ateiti įvairių žmonių, dalyvavimas yra laisvas. Reikia būti pasiruošusiam arba labai drąsiam, kad galėtum atsakinėti į visus įmanomus klausimus, o jeigu pats vadas neateina, tai gal jo pavaldiniai bijo arba gauna nurodymą irgi neiti.
Tai labai liūdna, nes mes juos kviečiame. Lenkų diskusijų klubas yra vertinamas, pasakojama apie jį kaip apie opozicinę, net priešišką partijai jėgą, bet mes tikrai norėtume susitarti, rasti bendrų taškų. O tam reikia susitikti ir ne pagal scenarijų bendrauti.
Sausio mėnesį vyko kandidatų į Vilniaus merus debatai, kelis kartus kvietėme gerbiamą Editą Tamošiūnaitę. Bet ji nekėlė ragelio, neatsakinėjo į el. laiškus, o paskutinę akimirką atsisakė, nes turi svarbesnių reikalų. Aš manau, kad tokie debatai su potencialiais rinkėjais yra labai svarbūs, ypač jeigu jie nori atstovauti visiems lenkams, nori valdyti Vilnių.
Lenkų kalbą mokantis žmogus darbo rinkoje šiuo metu turi daugiau galimybių ieškodamas darbo, bendradarbiaudamas su kitomis valstybėmis, kurdamas verslą ir t.t.
– Dainius Kreivys minėtoje diskusijoje užsiminė apie tai, kad galbūt galima lietuviškose Vilniaus mokyklose įvesti galimybę mokytis vaikams lenkų kaip užsienio kalbos. Kaip jūs vertinate tokią idėją?
– Aš manau, kad lenkų kalbą mokantis žmogus darbo rinkoje šiuo metu turi tikrai daugiau galimybių ieškodamas darbo, bendradarbiaudamas su kitomis valstybėmis, kurdamas verslą ir t.t. Aš tikrai pritarčiau tam.
Nemažai lietuvių moka lenkų kalbą, ypač vidurinio amžiaus, vyresnių, bet ir jaunimui praverstų mokėti bent vieną slavų grupės kalbą. Lietuvos jaunimas jau nelabai moka rusų ar lenkų kalbų. O tie, kurie, tarkim, dirba aptarnavimo srityje, kavinėse, restoranuose, mokėdami tas kalbas ne tik uždirba daugiau arbatpinigių, bet ir turi daugiau darbo pasiūlymų.
Aš manau, kad tai būtų gera idėja. Nežinau, ar ponas Kreivys taip pasakė tik norėdamas įsiteikti, ar tikrai turi tokių pasiūlymų, bet tą įgyvendinti tikrai būtų galima, tai būtų labai didelis pliusas Lietuvai ir lietuviams, jeigu jie norėtų pasirinkti mokytis tą kalbą.
– PKD nevengia politinių temų, ypač šiemet turėsime daug rinkimų. Tačiau keliate ir kitus svarbius klausimus. Viena iš jūsų diskusijų buvo apie lenkiškų vadovėlių Lietuvoje kokybę, kai pokalbio metu paaiškėjo, kad mokiniams tenka mokytis iš tikrai ne pačių geriausių vadovėlių. Ar šis pokalbis davė kažkokių rezultatų ir ar ketinate plėtoti tą temą?
– Vasario 21 dieną rengiame kandidatų lenkų iš įvairių partijų savivaldos rinkimuose debatus, balandžio pradžioje vyks kandidatų į prezidentus debatai.
O temą apie vadovėlius pratęsime. Ilgus metus mokyklose tie vadovėliai buvo pasenę, nutrinti, bet niekas apie tai per daug nekalbėjo. Nes lyg ir situacija yra tokia, kokia yra, pinigų mažai. Lenkų mokytojų draugijos, kuri turėtų spręsti įvairias su švietimu susijusias problemas – mokytojų kvalifikacijos kėlimo, vadovėlių ir t.t., įstatuose yra įrašyta, kad ši organizacija turėtų spręsti ir vadovėlių kokybės klausimą, bet toli gražu...
Mes pakvietėme vadovėlių kūrėjus, leidėjus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovus, taip pat ir draugijos ilgametį vadovą Juzefą Kvetkovskį, kuris pats nustebo dėl tų problemų. Atrodė, kad, viena vertus, jis buvo nusiteikęs, kad bus puolamas, nes nedirba savo darbo gerai, bet, kita vertus, pamatęs, kad žmonės susirinko diskutuoti ir spręsti problemą, jis net apsidžiaugė, jog yra su kuo kalbėtis ir kas nors galbūt išanalizuos situaciją ir pateiks ant lėkštutės sprendimą.
Šiemet mes tą temą tęsime. O ir Lenkų mokytojų draugijoje yra sudaryta komisija, kuri turi ištirti šį klausimą. Kiek aš žinau, net ir draugijos atstovai nesitikėjo, kad klaidų yra tiek ir kad jas parodys pirštu. O ir kai kurių mokytojų lenkų kalba yra tokia, kad jie nelabai supranta, kur tos klaidos. Tai gana paradoksalu. Turime pripažinti, kad Lietuvos lenkų kasdienė kalba skiriasi nuo vartojamos Lenkijoje.
Lenkų kalboje labai daug naujovių, naujadarų, bet mokytojai juk važiuoja į kursus Lenkijoje, gauna dozę tų naujovių, tačiau kai kurie grįžę kalba pusiau rusiškai, ypač kaimuose.
Bet mokytojai labai dažnai važiuoja į kursus Lenkijoje, ten gauna žinių taisyklinga lenkų kalba. Lenkų kalba labai greitai vystosi, kinta, kitaip nei lietuvių kalba, kuri labiau sustabarėjusi. Lenkų kalboje labai daug naujovių, naujadarų, bet mokytojai juk važiuoja į kursus Lenkijoje, gauna dozę tų naujovių, tačiau kai kurie grįžę kalba pusiau rusiškai, ypač kaimuose. Tai problema ir ją reikėtų kažkaip spręsti.
– Dirbate gide, dažniausiai – su lenkų turistais. Kaip jie į mus žiūri ir kokius mus mato? Kokie stereotipai apie lietuvius susiformavę Lenkijos lenkų galvose?
– Stereotipų yra daug, jie nervina, užknisa ir neleidžia normaliai, laisvai dirbti, nes pirma turi tuos stereotipus sugriauti, o tik tada, kai tavim pasitiki, nustoja uždavinėti labai stereotipiškus klausimus, gali pradėti gido darbą.
Pirmas klausimas būna: kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų? Tada – ar čia pas jus saugu? Ar garsiai kalbėti lenkiškai yra saugu, ar geriau nekalbėti?
Pastaraisiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiek tiek atšilo, tai daugiau pozityvios informacijos atsirado Lenkijoje, todėl ne taip bijo pas mus atvažiuoti ir ne taip bijo kalbėti, jaučiasi geriau, todėl sulaukiame kur kas daugiau turistų grupių.
Prieš kelerius metus, kai valstybių santykiai buvo blogi, kai informacija būdavo tik neigiama, kai kurie net atšaukdavo savo keliones į Lietuvą, tokių atvejų būdavo tikrai daug. Nes informacija sklisdavo tokia, kad Lietuvoje masiškai uždaromos lenkų mokyklos, kad lietuviai nekenčia lenkų. Pamatę mitingą prie savivaldybės arba masines Mišias Aušros vartų gatvėje lenkai masiškai atšaukdavo keliones. Gidai turėjo nuostolių.
Lenkijos turistai atvažiuoja su labai dideliu stereotipų bagažu. Dar vienas gal ne masiškai užduodamas, bet gana dažnas klausimas – iš kur tie lietuviai Vilniuje? Juk Vilnius visada buvo lenkiškas, Lenkijai priklausė, o dabar lenkai čia tėra tautinė mažuma.
Kitas stereotipas – lietuviai turėtų būti beveik už viską dėkingi lenkams, nes tik jų dėka susivienijus Lietuvai ir Lenkijai atėjo švietimas, katalikybė, aukštesnė kultūra.
Aš manau, iš dalies kalti ir Lenkijos valdžios atstovai, kurie giria ir skleidžia tokią nuomonę. Taip tarsi mėginama pagerinti lenkų savivertę, o mažiau išsilavinusiems žmonėms tas labai priimtina. Toks „vyresnio brolio“ sindromas, kurį pajuntame praktiškai kiekvienoje grupėje.
Dalis lenkakalbių gidų eina lengvesniu keliu ir net paverkia šiek tiek dėl situacijos. Kiti, o jų mažuma, nepasiduoda ir mėgina išlaviruoti, parodyti, kad kiekviena tauta turi savo teisių, nuopelnų, pagrindo galvoti vienaip ar kitaip. Tenka priminti ir tai, kad yra ne vien lenkai ir lietuviai, bet ir Lietuvos lenkai, turintys savitumo, tam tikrų bruožų, pagrindą jaustis vienaip ar kitaip.
Faktais, labai diplomatiškai, kas kainuoja daug nervų ir laiko, laužau tuos stereotipus ir grupės paprastai po ekskursijos su manim ar kai kuriais mano kolegomis išvažiuoja visiškai kitos nuomonės, įsimylėję Lietuvą, pradeda gerbti lietuvius, suprasti, kad Lietuvos lenkai nėra tas pats, kas lenkai Lenkijoje, bet jie ir nėra rusai. Kad jie nėra blogesni, nes tas „vyresnio brolio“ sindromas yra ne tik lietuvių, bet ir Lietuvos lenkų atžvilgiu, kad mes tokie kaip gyvenantys Ukrainoje ar Kazachstane lenkai, kurie sulaukę svečių iš Lenkijos keliaklupsčiauja, jaučiasi lyg prastesni, nes lenkas yra labiau išsilavinęs, turtingesnis, todėl apsimoka vaidinti prastesnio, blogesnio, biednesnio vaidmenį.
Aš manau, kad tai žema, ir mums, Lietuvos lenkams, tas netinka.
– Bet tai buvo gana paplitęs požiūris ir tarp Lietuvos lenkų, ar keičiasi šis nusistatymas?
– Aš manau, kad tai susiję su ekonomine situacija. Kai Lenkijos ekonominė padėtis buvo gerokai geresnė nei Lietuvos (dabar irgi geresnė, bet ne taip pastebimai), 1990 metais, kai mes tik išėjome iš Sovietų Sąjungos, Lenkija buvo vos ne rojus, Vakarai, mes jautėmės prastesni, blogesni, neturtingesni. Atvažiuodavo ponai iš Lenkijos, jiems tas vaidmuo labai patiko. Mums nelabai patiko, bet buvome tokie kompleksuoti ir patys nesuvokėme, kas mes esame, kodėl mes čia. Ar mes lojalūs Lietuvai, suirus Sovietų Sąjungai, ar norime į Lenkiją pabėgti.
Aš, turėdama galimybę išvažiuoti, sąmoningai pasirinkau studijuoti Lietuvoje, nes man nesinorėjo vaidinti to prastesnio lenko, prašančiojo vaidmens.
Kai baigiau mokyklą, labai didelė mano klasės, mokyklos draugų dalis išvažiavo studijuoti į Lenkiją. Kai kurie apie tai svajojo, kiti bijojo čia studijuoti, nes gerai nemokėjo lietuvių kalbos. Mano klasėje mokėsi 27 moksleiviai, iš jų tik 3 baigė Lietuvoje universitetus. Kiti arba nuėjo dirbti fizinio darbo, arba išvažiavo mokytis į Lenkiją. Dalis buvo gabūs, pateko ten į universitetus sąžiningai, bet kai kurie tiesiog pasinaudojo galimybėmis ir studijavo bet ką.
Aš jų nesmerkiu, bet aš pati, turėdama galimybę išvažiuoti, sąmoningai pasirinkau studijuoti Lietuvoje, nes man nesinorėjo vaidinti to prastesnio lenko, prašančiojo vaidmens, to, kuriam suteikiama nuolaidų, nes jis iš neturtingos Lietuvos, Sovietų Sąjungos. Norėjau čia tapti kuo nors, kad mane vertintų ir gerbtų, todėl tik po magistro studijų gavau stipendiją ir išvažiavau į Lenkiją.
– Švęsti Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės šventes yra smagi jūsų klubo tradicija. Tiek lapkričio 11-oji, tiek vasario 16-oji švenčiama su užsidegimu ir entuziazmu. Kodėl tas šventes organizuojate ir kokią šventę turėjote šiemet?
– Mes jau ne pirmus metus organizuojame Vasario 16-osios minėjimą išvakarėse, nes tą dieną ir taip būna daug renginių. Mums svarbu, kad kuo daugiau žmonių ateitų – lenkų, lietuvių ir kitų tautybių, dalyvautų neformalioje šventėje.
Kadangi tai Lietuvos valstybės gimtadienis, tai bus tortadienis. Tie tortai bus puošti lenkų ir lietuvių simbolika.
Šiemet ta šventė šiek tiek skiriasi. Paprastai būdavo diskusija lenkų-lietuvių klausimais, apie šalių santykius, istoriją ir t.t., po to vykdavo kokios nors grupės koncertas, po to jau vaišės – lenkiškas bigosas, alus ir pan.
Šiemet mes šiek tiek pakeitėme minėjimo formą. Diskusija bus trumpa, bet mes norime pradėti tradiciją – padėkoti tiems, kurie su mumis bendradarbiavo, mus rėmė, dalyvavo diskusijose, yra pastovūs partneriai. Nutarėme kasmet išsirinkti iš mūsų gerbėjų, partnerių, gerbiamų svečių apie keturis-penkis žmones, lietuvius ir lenkus, moteris ir vyrus, ir jiems dėkosime. Neformaliai, nebus medalių ir krištolinių vazų.
Šiemet mes juos apdovanosime tortais. Kadangi tai Lietuvos valstybės gimtadienis, tai bus tortadienis. Tie tortai bus puošti lenkų ir lietuvių simbolika. Toks šmaikštus, juokingas pagerbimas bus. Manome, kad tie žmonės, dalyvaujantys mūsų diskusijose, turi humoro jausmą, yra sveiko proto, sugeba atsiriboti nuo stereotipų ir kalamos neapykantos tarp tautų. Todėl jie tą tortadienį ir tą naują tradiciją priims gerai ir ne tik patys pasivaišins mūsų dovanotais tortais, bet ir visus svečius pavaišins.
Šiemet PKD apdovanojo kalbininkę, doc. dr. Loretą Vaicekauskienę, istorikę ir politologę Barbarą Stankevič, literatūrologą ir istoriką prof. Paulių Subačių, istoriką prof. Alvydą Nikžentaitį ir istoriką, „Orlen Lietuva“ generalinį direktorių Michalą Rudnickį.
