„Galbūt žmonės mano, kad orientacija yra išmokstama kaip pamokos? Man atrodo, kad tai – dalykas, kuris yra tavyje. Teka sava tėkme, ar gyventum Sudane, kur tai baudžiama mirties bausme, ar Švedijoje, kur galima susituokti, ar Lietuvoje“, – įsitikinusi pašnekovė.
Lauros pažįstamos lesbietės, būdamos poroje, suplanavo motinystę ir susilaukė vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Jų vaikas dažnai neturi tėčio – priklausomai nuo susitarimo su donoru. Taigi kai kurie žmonės baiminasi, kad vaikas neturi vyriško pavyzdžio.
„Tačiau net ir tokiu atveju jis nėra paslėptas nuo vyrų, jie yra visur – šeimoje yra seneliai, dėdės, pusbroliai, mokykloje – klasės draugai.
Galbūt žmonės mano, kad orientacija yra išmokstama kaip pamokos? Man atrodo, kad tai – dalykas, kuris yra tavyje, – įsitikinusi pašnekovė.
„Jei homoseksualai užauga homoseksualais, net turėdami vieną pavyzdį – tik heteroseksualų šeimą, tai homoseksualų tėvų galimybės kažkaip turėti įtaką vaikų orientacijai apskritai nulinės. Heteroseksualumas – visur aplink. Jis transliuojamas spaudoje, filmuose, knygose... Jis preziumuojamas. Kol nepaneigi to, visi laiko tave heteroseksualiu“, – mano moters.
Dukra – heteroseksuali
11-metė Saulė mamai sakosi esanti heteroseksuali. Laurai nesvarbu, kokia dukters seksualinė orientacija, ji dukrą visuomet išklauso ir palaiko visais klausimais.
„Tas leidimas vaikui būti savimi – svarbus visur ir ne tik kalbant apie orientaciją. Pavyzdžiui, kartais tėvai tikisi, kad vaikas užaugs verslininku, o jis nori būti menininku, dailininku. Nereikia primesti savo lūkesčių – tiesiog klausytis, ką vaikas turi pasakyti. Padėti jam suprasti, koks jo kelias“, – įsitikinusi Laura.
Moteris mano, kad reikia priimti vaiko norus, net jei jie kertasi su tėvų vizijomis. Juk tapydamas vaikas būtų laimingas, o vadovaudamas paveldėtam šeimos verslui galbūt tik kankintųsi ir naudos iš to jokios ir niekam juk nebūtų.
Reikia atsakingesnio kalbėjimo
Lauros manymu, būtų labai pravartu, jei mokyklose apie įvairias šeimas būtų kalbama atsakingai. Vaikai kalbasi. Kai Laura buvo maža, apie tai nebūdavo kalbama, tačiau augant dukrai Saulei, jau darželiuose visi žinojo žodžius „lesbietė“ ir „gėjus“ ir juos naudojo pašaipoms.
Pagarbesnis pokalbis apie įvairias šeimas ar truputį lankstesnis šeimos medis – ir vaikai jaustųsi visai kitaip – ne nevisaverčiai, o priimti.
„Šiuo metu vaikų pratybos tokios, kad vaikas į šeimos medį privalo suklijuoti arba įrašyti vieną tėtį, vieną mamą, du senelius, dvi seneles. Jokių variacijų. O kaip jaustis vaikui, jei jį augina vieniša mama? Lieka tuščia vieta – priminimas, kad jam kažko tarsi trūksta“, – pastebi Laura. Jos nuomone, šeimos medžiai galėtų būti sudaromi kitaip – pavyzdžiui, tikras medis juk turi daug šakų ir daug šaknų – nebūna sugrupuotas po dvi.
