Pasak Nacionalinės LGBT* teisių organizacijos LGL žmogaus teisių politikos koordinatoriaus Tomo Vytauto Raskevičiaus, tokį rezultatą lemia kelios pagrindinės priežastys.
Skirtingos realybės
Nors įstatymiškai LGBT* bendruomenė Lietuvoje ginama ganėtinai neblogai (Baudžiamasis kodeksas reglamentuoja neapykantos kurstymą, Lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminaciją lytinės orientacijos pagrindu), kasdienis gyvenimas stipriai skiriasi nuo oficialių dokumentų. „Kol mes gyvename socialiai priešiškoje atmosferoje, reikia konstatuoti, kad atsiskleidimas, taip jis turi daug pozityvių aspektų, bet tikrai gali sukelti ir neigiamų pasekmių“, – sako T.V.Raskevičius.
Aktyvistas pastebi, kad socialinė atmosfera Lietuvoje yra sudėtinga. Savo mintį jis iliustravo situacija, įvykusia prieš keletą metų. 2015 m. po teroro išpuolio Paryžiuje, vienas Seimo narys internetinėje erdvėje atvirai pareiškė, jog jei LGL ir toliau užsiims tokiais veiklos sklaidos metodais, organizacijos laukia toks pats likimas kaip ir „Charlie Hebdo“ redakcijos. „Mes, žinoma, kreipėmės į prokuratūrą dėl tokio pareiškimo viešojoje erdvėje. Bet įspūdingiausia buvo mūsų savanorio iš užsienio reakcija. Kai jis pamatė tokią retoriką, jo vos neištiko panikos priepuolis. Ir tada supratome skirtumą. Mums – tai kasdienis gyvenimas, bet žmogui iš kito konteksto, tai socialiai ir kultūriškai nepriimtina“, – prisiminė T.V.Raskevičius.
Jis atkreipia dėmesį, kad pati LGBT* bendruomenė gyvena labai skirtingose realybėse. „Kartais mąstau sau filosofiškai: LGBT* teisių padėtis Lietuvoje yra tokia, kokios pati bendruomenė ir nusipelno – kokiu mastu mes esame atviri, ko reikalaujam, tą ir turim. Žinoma, toks požiūris labai ciniškas, nes vertinu iš subjektyvios, jauno žmogaus, kovojančio už pripažinimą, perspektyvos. Bet kalbant apie vyresnius žmones, reikia suprasti, kad yra tokių penkiasdešimtmečių, šešiasdešimtmečių, kurie kaip asmenybės brendo tuo laiku, kai homoseksualūs santykiai buvo kriminalinis nusikaltimas“, – apie vidinę homofobiją mintimis dalijasi LGL atstovas. Anot jo, tokia netolerancijos rūšis yra viena sunkiausiai įveikiamų.
Į institucijas kreipiamasi retai
T.V.Raskevičius atkreipia dėmesį, kad į jo atstovaujamą nevyriausybinę organizaciją žmonės skambina vis dažniau, o tai, anot jo, geras ženklas, nes rodo, jog žmonės vis rečiau taikstosi su esama padėtimi. Tačiau į valstybines institucijas LGBT* asmenys kreipiasi retai, tad skundų ir paklausimų statistika neatspindi tikrųjų bendruomenės gyvenimo aplinkybių.
Nors iki tobulumo dar toli, jis mano, kad valstybinėse įstaigose požiūris į LGBT* žmones stipriai pagerėjo. „Visą laiką patariu kreiptis į kompetentingas institucijas. Pavyzdžiui, jei asmuo mano, kad policijos pareigūnas jį apieškojo dėl netinkamų motyvų, siūlau rašyti pareiškimą vadovybei. Jei bus susidurta su priešiška reakcija, sakau, tegu praneša mums – mes visuomet padėsime“, – pasakoja T.V.Raskevičius.
LGBT* asmenys, kaip ir didžioji dalis Lietuvos visuomenės, ne itin pasitiki valstybinėmis institucijomis, tik, jų atveju, kreipimąsi į jas apsunkina keletas papildomų aplinkybių. Pirma, žmonės netiki, jog kas nors pasikeis ir dėl nepalankaus bendro socialinio fono normalizuoja patiriamą diskriminaciją. Antra, trukdo kai kurių institucijų įvaizdis ir žinomumas. Trečia, skundo pateikimas – taip pat „išėjimas iš spintos“. „Žmogaus, kuris nėra atsiskleidęs, negyvena atvirai, santykis su institucijomis yra ganėtinai ribotas“, – įsitikinęs LGL žmogaus teisių politikos koordinatorius.
Kaip paskatinti žmones?
T. Raskevičius įvardijo keletą pasiūlymų, kaip valstybės institucijos galėtų įgyti LGBT* žmonių pasitikėjimą. Esminė sąlyga – tiesioginis jų ryšys su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. „Ne bendruomenės turi ateiti pas institucijas, institucijos – pas bendruomenes“, – pabrėžia jis.
Pasak jo, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šiuo patarimu jau pasinaudojo. „Praeitais metais „Vaivorykštės dienų“ renginiuose Vilniuje dalyvavo pati kontrolierė, į Kauną ir Klaipėdą važiavome su Tarnybos atstovais. Tai labai aiškiai parodo, kad institucija pati deda pastangas priartėti prie bendruomenės“, – pastebi jis.
Kitas svarbus aspektas – tai vieši pareiškimai, įrodantys, kad institucija vadovaujasi „nulinės tolerancijos“ požiūriu. „Tarnyba tą labai aktyviai daro. Įgyvendindama kampaniją „Už kompetenciją“ ji sako, jog diskriminacija dėl lyties darbo santykiuose negalima, viešojoje erdvėje garsiai kalba, kad LGBT* problemos yra lygių galimybių klausimas“, – teigia LGL atstovas.
T. V. Raskevičius tiki, kad mažose bendruomenėse greitai pasklinda ne tik blogos istorijos. „Susidūrusios su diskriminacija, neapykantos kalba ar smurtu LGBT* žmonių atžvilgiu, institucijos turi dirbti vadovaudamosi visais įmanomais gerosios praktikos pavyzdžiais. Bendruomenės yra mažos, žmonės glaudžiai vieni su kitais susiję, tad jei asmuo turėjo kažkokios pozityvios patirties, vienaip ar kitaip kiti bendruomenės nariai apie tai sužinos“, – pagrindinį savo patarimą išskyrė žmogaus teisių aktyvistas.
Lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminaciją dėl lytinės orientacijos. Susidūrę savo lygių galimybių pažeidimu, žmonės turi teisę teikti skundą. Jį galima pateikti:
- užpildant elektroninę formą;
- elektroniniu paštu (lygybe@lygybe.lt);
- atsiunčiant paštu (Šeimyniškių g. 1A, 09312 Vilnius);
- pristatant į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos priimamąjį;
- faksu (8-5 2612725).
