„Mūsų kryždirbystė, kaip dvasinė tradicija, yra labai vertinama pasaulyje. Mes turime labai gilias ir labai įdomias tradicijas, tik kažkodėl mes savo noru atsisakome tų gražių dalykų. Anksčiau kapinės buvo, sakykime, meno šedevrų sankaupa“, – dėstė L.Klimka.
Tačiau mediniai kryžiai yra kritikuojami dėl nepatvarumo – daugiausiai 30 metų ir įprastos medienos kryžiaus nebeliks. O akmeniniai paminklai kapavietę žymėti gali bene amžinai, pabrėžė etnologas.
„Anksčiau visos šeimos kapas būdavo vienas ir visiems buvo pastatomas vienas kryžius. Jei jis ąžuolinis, jis stovi iki 50 metų, o paskui ima pūti. Būtent per Vėlines jis būdavo sudeginamas ritualiniame lauže. Vietoj senojo kryžiaus būdavo pastatomas naujas“, – pasakojo L.Klimka.
Taip pat jis atskleidė, kad žvakutė ant kapo – labai nesena tradicija: „1880 m. Varėnos rajone, prie vienos nedidelės bažnytėlės, klebonas, pasikalbėjęs su parapijiečiais, padarė simbolinį kapą. Į jį prismaigstė daug žvakučių, pašventino ir davė jas žmonės, sakydamas, kad jie nuneštų jas ant savo artimųjų kapų. Nuo to po visą Lietuvą paplito šis paprotys.“
