Apie Lietuvos ateitį kalbamės su Valstybės pažangos tarybos nariais – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi Ramūnu Vilpišausku ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi Nerijumi Pačėsa.
Platus visuomenės spektras
Didžiausia Lietuvos politinės sistemos problema nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo nenuoseklumas, – sako R.Vilpišauskas.
R.Vilpišausko teigimu, nuo daugelio kitų strategija „Lietuva 2030“ skiriasi keliais svarbiais bruožais. Ji nėra kokio nors ekonomikos sektoriaus plėtojimo strategija, kai kiekviena institucija pirmiausia gina savo interesus. Šioje strategijoje akcentuojami bendresni dalykai, kurie aktualūs daugeliui Lietuvoje dirbančių ir kuriančių žmonių.
„Reikia prisiminti, kaip ji buvo kuriama. Į tai įsitraukė ne tik politikai, ministerijų atstovai, bet ir verslo lyderiai, žmonės iš akademinės aplinkos, nevyriausybinių organizacijų. Buvo stengiamasi įtraukti ne tik valdančiąsias partijas. Dabartinė vyriausybė, kuri suformuota iš buvusių opozicinių partijų, toliau tęsia šį darbą. Tai teikia vilties, kad ši strategija taps pagrindiniu politinių jėgų susitarimu, į kurį bus atsižvelgiama priimant svarbiausius sprendimus“, – sakė Instituto direktorius.
Strategija leido suprasti, kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste, kur mūsų stipriosios ir silpnosios pusės, į ką lygiuotis. „Ją galime naudoti kaip kompasą ir tam tikrą pasitikrinimo matą. Po kelerių metų mes galėsime pasižiūrėti, ar judame numatytomis kryptimis“, – teigė R.Vilpišauskas.
Prarasta daug laiko
Paklaustas, ar per 15 metų galima pasiekti kokybinį lūžį, pašnekovas atsakė teigiamai: „Tikslų pasiekti įmanoma, jeigu jų bus siekiama nuosekliai. Didžiausia Lietuvos politinės sistemos problema nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo nenuoseklumas. Buvo blaškomasi itin svarbiais klausimais. Vienas tokių – žemės reforma. Kiek kartų buvo keistos, painiotos ir veltos jos taisyklės? Atsirado galimybė piktnaudžiauti tiems, kurie turėjo informacijos. Kitas tokio nenuoseklumo pavyzdys gali būti energetiniai projektai, kurie smarkiai vėluoja, palyginti su tuo, kas buvo apibrėžta kaip strateginiai projektai prieš 15 metų. Tokia situacija yra todėl, kad po kiekvienų Seimo rinkimų naujai suformuota dauguma vėl iš naujo peržiūri ir keičia anksčiau sutartus tikslus. Priimant kasdienius sprendimus Vyriausybėje arba Seime turėtų būti galvojama, ar jie prisideda prie bendrų tikslų siekimo, ar judame vėl zigzagais.“
 |
| Ramūnas Vilpišauskas/BFL nuotr. |
R. Vilpišausko nuomone, po šių metų bus galima aiškiau pasakyti, ar strategija „Lietuva 2030“ atlieka savo vaidmenį. „Visuomenės pokyčius daro patys žmonės. Politikai tik sukuria žaidimo taisykles ir jas gali keisti. Prieš kiekvienus rinkimus žmonės ir kandidatai linkę suabsoliutinti politikų vaidmenį, bet reikia matyti daiktus tinkamose proporcijose. Tokios strategijos tik sukuria tam tikras paskatas, tačiau tai irgi yra daug“, – sakė jis.
Pavyzdys – šiauriniai kaimynai
Vienose šalyse ekonomika smunka, kitose ji sparčiai auga. Ir tai pastebima net pasižiūrėjus į ilgesnį laikotarpį – 100 metų ar pusę amžiaus. Kyla klausimas, kodėl vienoms šalims pavyksta pasiekti gerovę, o kitoms tai nepasiekiama. Būtent į šį klausimą bando atsakyti prieš metus priimta strategija.
Joje numatytas tikslas – siekti gerovės valstybės, kurios pavyzdžiai gali būti daugelis Skandinavijos šalių. „Šiaurės šalys nėra alternatyva Lietuvos bendravimui su Lenkija ar aktyviam mūsų šalies vaidmeniui Rytų partnerystės programose. Tačiau į Šiaurės šalis mes galėtume orientuotis kokybiškomis institucijomis, teisinės aplinkos stabilumu, žemu korupcijos lygiu. Šiais rodikliais Šiaurės šalys yra pasaulio lyderės. Šiuo metu jos siejamos su konkurencinga ekonomika ir sutvarkytais viešaisiais finansais. Lietuva turėtų siekti, kad šie du bruožai jai būtų būdingi nuolat, o ne tik krizės metu“, – sakė R.Vilpišauskas.
Politologas sutinka, jog sutarti dėl vieno valstybės raidos kelio nėra paprasta dėl skirtingų politinių ideologijų. Strategija nebūtinai turi sutapti su visų politinių partijų programomis. Vieni tolygesnį išteklių paskirstymą gali suprasti kaip galimybę lengviau pradėti verslą ir užsidirbti patiems, kiti tai suvokia kaip didesnį surinktų lėšų perskirstymą. Strategijoje dominuoja bendri principai, kurių laikantis galima dirbti kryptingiau.
Paklaustas, koks gi tas Lietuvos pasirinktas kelias, R.Vilpišauskas atsako trumpai: „Gerovės valstybė yra tokia, kurioje daugelis žmonių gerai jaučiasi. Tai ne tik Šiaurės šalys, bet ir tokios valstybės kaip Naujoji Zelandija. Lietuva turėtų siekti tokia tapti.“
Svarbu matyti orientyrą
Norint nusistatyti kursą reikia pasirinkti tašką tolumoje, tuomet tampa nebesvarbu, kiek pakeliui kryptelėjimų padarysi. Svarbu, kad būtų judama link orientyro, – sako N.Pačėsa.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius N.Pačėsa padėkojo šiai Vyriausybei už tai, jog pradėti darbai nebuvo nutraukti: „Čia puiki proga pagirti dabartinę Vyriausybę ir ministrą pirmininką, kad jie tęsia šią strategiją. Nesielgia taip, kaip kartais tikimasi iš naujų vyriausybių, kad tokios strategijos bus peržiūrėtos. Tai tikrai rodo, kad strategijoje numatyti svarbūs mūsų šaliai prioritetai, pamatiniai dalykai, kurie yra sunkiai ginčytini, todėl nekyla pagundų strategiją nuolatos keisti.“
Pasak jo, kai kurios strategijos buvo per daug detalizuotos, nuėjusios į taktinį lygį, todėl skirtingos politinės jėgos dėl jų laužydavo ietis. Tačiau ilgalaikių strategijų prasmė ir yra, kad jų laikytųsi visi šalies vadovai.
Paklaustas, ar tokios strategijos nėra tik laiko švaistymas, N.Pačėsa paaiškino, jog būtent tokie dokumentai kloja pagrindą sėkmingai valstybės, įmonės ar asmenybės ateičiai: „Daug žmonių gyvena natūralia tėkme ir nekelia sau ilgalaikių tikslų. Kai kuriems iš jų nutinka kažkas gero, bet daugumai ne. Todėl žmogaus, įmonės, šalies lygmenyje privalome turėti ateities viziją. Turim patys suprasti, kokią šalį norime matyti. Strategija būtina. Čia kaip plaukiojant burlaiviu. Staigių posūkių daryti tiesiog neverta. Norint nusistatyti kursą reikia pasirinkti tašką tolumoje ir tuomet nebesvarbu, kiek pakeliui kryptelėjimų padarysi. Svarbu, kad būtų judama link orientyro.“
Kūrė nemokamai
ISM rektorius atkreipė dėmesį, jog ši strategija kurta kitaip, nei daugelis buvusių iki tol. „Į šios strategijos rengimą buvo įtraukta daug žmonių. Buvo daug aptarimų, tačiau už tai niekas atlygio negavo. Nebuvo kokių nors užsakytų konsultantų, kurie parengtų strategiją, kurią vėliau būtų bandoma parduoti“, – pasakojo N.Pačėsa.
Jo nuomone, žmonės turi jausti, kuria kryptimi juda valstybė: „Jei visą laiką gyvensime tik šios dienos problemomis, tai jų niekada nebaigsime spręsti ir situacija atrodys beprasmiška. Žmonėms turi būti ne vis tiek, ar valstybė orientuojasi į žinių ekonomiką, ar į tradicinę gamybą ir pigią darbo jėgą. Galim džiaugtis, kad pritraukėme investicijas ir įdarbinome daugiau žmonių tekstilės ar medienos įmonėse. Galime sakyti, kad tai mūsų strategija. Bet galim įvardinti, kad tai neperspektyvu, kad turime kurti inovacijas ir investuoti į žmonių intelektą, kad taptume konkurencinga šalimi.“
 |
| Nerijus Pačėsa/BFL nuotr. |
Pašnekovas apgailestavo, kad tokia strategija neatsirado Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. „Geriau vėliau negu niekada. Tokios strategijos labai reikėjo nuo pat pradžių. Valstybė buvo jauna, kilo daug iššūkių, todėl visos vyriausybės orientavosi į trumpalaikę perspektyvą. Reikia viltis, kad Lietuvos visuomenė ir politikai jau subrendo mąstyti apie ilgalaikius tikslus. Japonijos korporacijos kuria strategijas šimtui metų“, – sakė N.Pačėsa.
Rektoriaus manymu, greitai turėtų atsirasti strategija ilgesniam laikotarpiui, tačiau ir 15 metų yra pakankamas laikas pokyčiams įvertinti: „Manau, kad netrukus atsiras ir strategija „Lietuva 2050“, tačiau pamatyti pokyčius per 15 metų tikrai įmanoma. Atsukite laikrodį atgal 15 metų ir pažvelkite, kiek pokyčių įvyko Lietuvoje, nors aiškiai apibrėžto kurso, kur link juda šalis, gal ir nebuvo.“
Tai, jog strategijos įgyvendinimo darbai nesustojo, rodo antradienį, rugsėjo 17 d., įvyksiantis jau trečiasis pažangos forumas, kurio tema – „Gerovės valstybės modelis – šiaurietiška patirtis ir perspektyvos Lietuvoje“. Jo metu bus siekiama pagilinti Lietuvos visuomenės žinias apie šiaurietišką gerovės visuomenės modelį, diskutuoti apie tai, ką Lietuva galėtų perimti kurdama savo šalies gerovę.
