Butas Naujojoje Akmenėje. Šeimininkas Olegas Pastuchovas viską aprodo: „Čia buvo visiškai nudrengtas butas. Sutvarkiau, įrengiau. Planavome gyventi su šeima – žmona Lesia ir dviem sūnumis. Jiems čia patiko.“
Jei šeima nori būti kartu, tenka visaip žaisti. Nors Olegas Lietuvoje įkūrė bendrovę, pakankamai investavo ir įsigijo nuosavą būstą, jo šeima čia gali gyventi tik kaip turistai – po tris mėnesius kas pusmetį.
Darbdavys atvyko kaip turistas
Gal Olegas ir ne iš kelmo spirtas ir ne koks vargeta, tačiau jis yra toks pat bėglys iš karo nuniokoto Donecko, kaip ir nemažai prisiglaudusiųjų Naujojoje Akmenėje.
Turėčiau įdarbinti tris lietuvius ir vėl investuoti į įmonę 14 tūkstančių eurų. Lietuviams turėčiau mokėti apie 900 eurų – į rankas.
Jis labai daug prarado Donecke. Nemažai Kryme. Dabar galima sakyti, kad nemenkų nuostolių patyrė ir Lietuvoje. Bet čia juk nėra karo?
Olegas pagamino kavos. Atsiprašė, kad neturi kuo normaliai pavaišinti. Pats tik sumuštinius tepasi, mat šįkart kelioms dienoms vienas atvažiavo. Viena iš atvykimo priežasčių – papasakoti 15min savo istoriją.
„Aš dabar esu turistas. Jei norėčiau vėl gauti leidimą laikinai gyventi, turėčiau įdarbinti tris lietuvius ir vėl investuoti į įmonę 14 tūkstančių eurų. Lietuviams turėčiau mokėti apie 900 eurų – į rankas“, – skaičiuoja Olegas. Iš intonacijos galima suprasti, kad tos minties vyras bent kol kas atsisakė.
Džiugu – Lietuvoje policija ir teismai veikia
Kas nutiko su įmone, kurioje dirbo kelios dešimtys vyrų? Vėliau jų sumažėjo iki keliolikos. O dabar – visi atleisti. Olegas kloja ant stalo prokuratūros dokumentus – jo darbų vadovas tiesiog vogė jo asmeninius ir bendrovės pinigus.
Beje, tas darbų vadovas – lietuvis. Kol Olegas būdavo Ukrainoje, šis jo darbuotojas naudojo įrangą ir pačius žmones pašaliniuose neaiškiuose darbuose, mokėjo jiems nežinia ką, bet prisidengė įmone.
Skambinėjo į Ukrainą, kad jam reikia pinigų šen bei ten. Olegas siuntė. Taip pat ukrainietis negailėjo ir premijų. Vėliau paaiškėjo, kad visas jas pasiimdavo darbų vadovas. Galiausiai darbų vadovas, pasinaudodamas firmos banko kortele, nusipirko sau televizorių.
Tai peržengė visas ribas. Olegas pareikalavo tučtuojau grąžinti pinigus ir įrangą. Iš pradžių sulaukė dar ir puolimo: tu, atvykėli, nešokinėk, čia mes esame vietiniai ir mes esame įstatymas.
Ach taip! Kreipėsi į policiją. Tyrimas neužtruko. Darbų vadovas buvo pričiuptas, tačiau ir toliau gynėsi, kad ukrainietis neįtikinamai prašė viską grąžinti, todėl neva ir delsė. Netrukus sutiko tartis ir viską grąžinti geruoju.
„Ar aš jį mušti turėjau? O gal grasinti? Labai džiaugiuosi – įstatymai Lietuvoje iš tiesų veikia. Tai labai malonus jausmas“, – džiaugėsi Olegas.
Šioje istorijoje blogiausia yra ne vagystė ir ne kai kurių vietinių pasipūtimas.
Sunkiai pataisoma yra tai, kad jo buvę darbuotojai galvoja, jog tai jis, Olegas, siuntė žmones į neaiškius darbelius. Tai tas ukrainietis yra vergvaldys ir kenkėjas, kuris nedavė premijų ir juos išnaudojo.
Čia problemos nesibaigia. Olegas, neturėdamas pakankamai resursų „nusipirkti“ iš Lietuvos galimybę gyventi čia, bandė legaliai gauti darbo vizą. Būtent tokia jam ir priklausytų. Juk nuolat čia lankosi ir vykdo įvairią veiklą.
Gautų tokią nė nemirktelėjęs, jei būtų suvirintojas arba statybininkas. O štai verslininkas, investuojantis ir leidžiantis uždirbtus pinigus Lietuvoje, gali gauti tik turisto vizą, kuri iš esmės draudžia dirbti.
Lenkija laukia
„Aš juk atnešu kažkokią naudą Lietuvai. Daugelis čia mūsų atvykome ne tik su pinigais ir pasiūlymais, bet ir su siela – nuoširdžiai norime šį tą sukurti“, – tikina ukrainietis ir nė pats nesupranta, kodėl jis vis dar čia, o ne Lenkijoje.
Vyras atsako – gal jis iki šiol yra Lietuvoje, nes nuo seno turi bruožą nepasiduoti po pirmosios nesėkmės. Gyvenimas, rodos, pats už rankos vedė, o tam priešintis beprasmiška, net jei atrodo, kad klysti.
Daugelis čia mūsų atvykome ne tik su pinigais ir pasiūlymais, bet ir su siela – nuoširdžiai norime šį tą sukurti.
Juk nesigailėjo ir tada, kai būdamas studentu, nuslenkant sovietinei santvarkai, suorganizavo didžiulę parodą „Vaikai piešia Bibliją“. Stebuklingais būdais nuvežė ją iki pat Paryžiaus ir Ukrainos vardu pristatė UNESCO organizacijai.
Nespjovė net į politiko duoną. O į verslą atėjo tuomet, kai visi jo draugai jau seniausiai buvo prasisukę. Kad ir ką darytų, visada ieškojo prasmės, tėkmės ir esmės.
Savęs klausia – o kas toliau? Na štai, įkūrėme organizaciją, padarėme renginį. Puiku! O kas toliau? Vaikšto po Akmenės parko estradą, padabintą akmens ir medžio skulptūromis ir jau kuria planus.
Spontaniškai kilusi mintis apie Lietuvos ir Ukrainos draugystę Olego galvoje per kelias minutes pagimdė ištisą planą. Festivalis! Akmeninė draugystė Akmenėje. Kur daugiau, jei ne čia. Juk būtent Akmenės kraštas sutraukė bent jau santykinai daugiausia ukrainiečių. Tačiau to festivalio kažkodėl nėra.
Įsitaisyti Lenkijoje, anot Olego, būtų daug paprasčiau. Visi reikalai būtų išspręsti per dvi savaites. Būtent taip ir elgiasi nemažai ukrainiečių: „O mes čia visaip bandome įsiteikti Lietuvai. Stengiamės iš paskutiniųjų, o Lietuva mums sako – mes čia jūsų nelabai norime matyti.“
Dabar Olegas yra kryžkelėje. Dar geras mėnuo ir jis apsispręs. Likti čia kažkokiu būdu ar lėkti iš čia į Lenkiją.
„Kai mums muša per nagus, mes suprantame, kad kažką darome blogai, kad mes čia nereikalingi. O jei rimčiau, manau, kad Lietuva nėra išanalizavusi, kokią naudą gali atnešti ukrainiečiai. Greitai šis periodas baigsis. Mano uošvis Dnepropetrovske vietoje 200 eurų jau gauna 450. Greitai niekas nebenorės išvykti“, – tikina ukrainietis.
Tarpininkai – visiškai legalu, tik ar žmogiška?
O gal Olegui buvo kitas kelias gauti reikiamas vizas? Taip. Ir, svarbiausia, – jis yra visiškai legalus. Tereikia kreiptis į tam tikrus vyrukus internete, ir jie sutvarkys visus dokumentus be jokių problemų ir su šimtaprocentine garantija.
Kaina per tarpininkus už laikiną gyvenimą su šimtaprocentine garantija – 1700+500 eurų. Išlaidos per mėnesį – 250 eurų. Latvijoje – 3000 eurų be kasmėnesinių išlaidų, Lenkijoje – 3000 eurų ir 200 eurų mėnesiui.
Toks variantas tinka ir patinka visiems. Ir migracijos, ir ambasadų atstovams. Ką jau kalbėti apie tarpininkus.
Žmogui asmeniškai susitvarkyti dokumentus kainuotų apie 200 eurų. Ir tai būtų vienkartiniai patirti nuostoliai. Tačiau, jei tvarkaisi viską pats, greičiausiai susimausi, arba tau bus sudaryta daugybė nepatogumų.
Jei paduosi pinigus tarpininkui – jokių problemų išvis nebus. Reikia suprasti, kad toks variantas tinka ir patinka visiems. Ir migracijos, ir ambasadų atstovams. Ką jau kalbėti apie tarpininkus.
Kodėl Olegas nenuėjo lengviausiu keliu? „Kodėl turėčiau mokėti už kažką, kas man teisėtai priklauso? Aš esu žmogus tvarkingas ir laikausi įstatymų – yra tvarka, jos ir laikausi“, – atsako ukrainietis.
Tačiau jis žino, kaip dauguma tokių tarpininkų bendrovių veikia. Jie tave fiktyviai padaro kažkokios įmonės darbuotoju. Iš pradžių tu susimoki už dokumentų tvarkymus, o vėliau kas mėnesį moki už save mokesčius ir gali laisvai gyventi. Nereikia jokių kyšių – viskas oficialu.
Yra nemažai ukrainiečių, kurie tokiu būdu atsidūrę Lietuvoje, netrukus išlekia į šalis, kur atlyginimai geresni.
Beje, jei Olegas dabar sugalvotų parduoti savo įmonę, kurioje dabar beveik nebėra dirbančių žmonių, tie patys tarpininkai mielai ją nupirktų. Jiems labai reikia įmonių, kurių vardu prisidengdami galėtų registruoti atvykėlius.
Dabar įdomiausia – toks griežtumas savarankiškai dokumentus tvarkantiems asmenims yra neva dėl saugumo: „Įsivaizduokite, tarpininkai mielai nupirks mano bendrovę, net jei ji bus su skolomis. Jie turės dar vieną įmonę imigrantų sieloms priglausti, tačiau tokia sistema visiškai prasilenkia su saugumu. Tokiu keliu į šalį gali patekti bet kas.“
Ukraina ateina ne tik su vergais, bet ir su inovacijomis
Vyras dabar savo galvą suka kiek kitokiais dalykais. Jis planuoja ir toliau turėti bendrovę Lietuvoje, tačiau dirbti su Lietuva nuotoliniu būdu.
Kaip tai atsilieps Lietuvai? „Man aiškina, kad aš esu turistas, o ne darbdavys ir ne verslininkas. Tad, užuot priėmęs dešimt žmonių, priimsiu tris. Daug mažiau uždirbtų pinigų leisime Lietuvoje.“
Nuo lango veda laidas. Įjungia į elektros lizdą – langas akimirksniu sušyla ir užkaista iki 30 laipsnių. Kokiu būdu? Kaip tai pavyksta?
Tuo metu Olegas parodo paprastą nedidelį plastikinį langą ant sofos. Liepia pačiupinėti – šaltas. Siūlo pro jį atidžiai pažiūrėti. Skaidrus ir, rodos, šiek tiek pritemdytas.
Nuo lango veda laidas. Įjungia į elektros lizdą – langas akimirksniu sušyla ir užkaista iki 30 laipsnių. Kokiu būdu? Kaip tai pavyksta?
Pasirodo, ukrainiečiai yra užpatentavę savo šildomus langus. Vidinis lango stiklas yra apdorojamas specialiu metalizuotu mišiniu, kurio sudėtis yra paslaptis. Elektra langas gali būti kaitinamas.
Tai leidžia sutaupyti apie 70 procentų šildymo energijos. Tuo išradimu nori pasinaudoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos langų įmonės. Būtent tuo ir planuoja toliau užsiimti Olegas.
O Lietuva galėtų užpatentuoti būdus, kuriais galima išvaryti iš šalies tokius kaip Olegas ir lengvai įsileisti tuos, kurie dirbs už vergiškus atlyginimus.
