2012 metais atnaujintas Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas skelbia, kad sekimą iki trijų dienų leidžiama atlikti sankcionavus kriminalinės žvalgybos subjekto vadovui ar įgaliotam pavaduotojui.
Jeigu sekimas atliekamas nuo 3 dienų iki 3 mėnesių, tęsti sekimą galima tik sankcionavus prokurorui.
Pratęsti sekimą, trunkantį daugiau nei 3 mėnesius, gali apygardos teismo teisėjas. Šis sekimo laikotarpis gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
VSD: „Visa informacija renkama įstatymų numatyta tvarka“
Panašu, kad „MG Baltic“ atveju buvo naudotasi būtent tokiu nuolatiniu sekimo pratęsimu. Šio pratęsimo motyvacijos VSD viešojoje erdvėje neaiškino.
„Visa informacija renkama pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, įstatymų numatyta tvarka. Žvalgybos būdų, metodų ir objektų nekomentuojame pagal Žvalgybos įstatymą“, – lakoniškai kalbama VSD atsakyme.
Kitas įdomus korupcijos bylos aspektas – informacijos patekimas į viešąją erdvę. VSD raštą gavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, Seimo pirmininkas, premjeras ir prezidentė. Neoficialiomis žiniomis, viešumą pasiekė ne NSGK narių turimo varianto kopija.
„VSD informacijos neviešino. Po NSGK prašymo informacija išslaptinta ir pateikta komiteto nariams bei valstybės vadovams. Mes jos neviešinome“, – teigiama VSD atsakyme.
Pasiteiravus, ar nereikėtų sugriežtinti VSD teikiamos informacijos slaptumo ir griežčiau bausti už neteisėtą paviešinimą, departamentas pabrėžė, kad atsakomybę turėtų apibrėžti įstatymai, už kurių formavimą atsakingas Seimas.
„Departamentas dirba griežtai įstatymų numatyta tvarka. Įstatymų leidyba nėra mūsų kompetencija. Tam VSD neturi teisės“, – teigiama atsakyme.
A.Drakšo pergalė prieš Lietuvą
Dėl nutekintos VSD rinktos informacijos Lietuva jau yra pralaimėjusi Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT). 2012 metais verslininkas, įmonės „Restako“ vadovas Algirdas Drakšas prisiteisė 4000 eurų neturtinės žalos ir teismo išlaidas dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių privačių jo pokalbių su tuometiniu kandidatu į prezidentus Rolandu Paksu.
EŽTT pabrėžė ne tik tai, kad privatūs pokalbiai neturėjo patekti į viešumą, bet ir tai, kad Lietuvos institucijos taip ir neatliko deramo tyrimo, kas nutekino šiuos pokalbius į viešumą. Kol kas tokio tyrimo iniciatyvos nėra ir dėl nutekintos VSD rašto medžiagos.
EŽTT taip pat pripažino, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 13-ąjį straipsnį – neužtikrino A.Drakšui galimybės pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis. Strasbūro teismo nuomone, nebuvo jokios institucijos, galinčios ištirti ir nustatyti klaidas, kurias VSD galėjo padaryti ir padarė atlikdamas operatyvinius veiksmus.
Gali būti, kad tokios pačios klaidos bus ar jau yra pakartotos ir politinės korupcijos byloje.
Sekimas gali būti vykdomas ir ilgiau nei dešimtmetį
Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininko Karolio Liutkevičiaus teigimu, formaliai žiūrint žmogaus sekimas gali vykti kad ir kelis dešimtmečius ir jis būtų teisėtas.
„Tam yra du pagrindai. Vienas variantas – pagal kriminalinės žvalgybos, anksčiau vadintą operatyvinės veiklos įstatymą. Čia tie atvejai, kai numanoma, kad kažkas ruošiasi daryti arba daro nusikaltimą ir norima užkirsti jam kelią, atskleisti organizuoto nusikalstamumo sistemą. Kitas variantas, kadangi tai darė VSD, veikti tiesiog pagal žvalgybos įstatymą“, – teigė teisininkas.
K.Liutkevičius pabrėžė, kad sekimo sankcionavimas pagal žvalgybos įstatymą yra kiek kitoks nei įprastu atveju, nes argumentus pateikia tik viena pusė. Pateikiamas prašymas, pagrindimas ir apygardos ar apylinkės teismas nusprendžia – galima ar negalima sekti.
„Viskas susideda į tai, kokius įrodymus, kad reikia atlikti sekimą, pateikia institucijos. Tęstinis tyrimas gali būti atliekamas, jei surenkama informacija ir pagrindžiama, kad įrodymų, atskleidžiančių teisinius veiksmus, gali būti daugiau. Žinoma, tas tyrimas kriminalinės žvalgybos atveju turi vesti į kažkokią logišką išvadą“, – vertindamas ilgiau nei dešimtmetį trukusio tyrimo galimybę sakė teisininkas.
Informacijos paviešinimas iki bylos nagrinėjimo – neteisėtas
Žvalgybinės informacijos paviešinimas, teisininko teigimu, niekaip netelpa teisėtumo rėmuose.
„Informacijos paviešinimas gali būti tada, jei pradedamas tyrimas ir ji nugula į baudžiamąją bylą. Ir tai ne visa informacija – pokalbių išklotinės ir panašūs dalykai gali būti vieši tik kaip bylos dokumentai. Kitais atvejais informacijos nutekinimas jau yra teisės į privatumą pažeidimas“, – konstatavo jis.
„Jei paviešino pačios institucijos ir atidavė tuos dokumentus į viešą erdvę, tai jau yra pažeidimas. Jei buvo atiduota komitetui ir jis svarstė, tai suprantama, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas galimas, bet jei nėra ikiteisminio tyrimo, tai paviešinimo neturėtų būti“, – pridūrė K.Liutkevičius.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininko teigimu, žmonėms kreiptis dėl privatumo pažeidimo ar neteisėto sekimo beveik neįmanoma. Žvalgybos duomenų rinkimo atveju, žmogus nėra informuojamas ir gali visą gyvenimą praleisti nežinodamas, kad buvo sekamas.
„Kriminalinės žvalgybos įstatymas yra įdomus tuo, kad žmogus turi būti informuojamas, jog prieš jį buvo atlikti žvalgybiniai veiksmai tik tada, jei sekant buvo pažeistos kažkokios jo teisės. Bet ar pažeistos jo teisės, sprendžia pati sekimo veiksmus atlikusi institucija“, – pastebėjo ekspertas.
„Turbūt nekyla klausimų, kiek žmonių gauna informaciją, kad jie yra sekami ar apie juos renkama informacija“, – savikontrolės mechanizmą saugumo tarnybų sistemoje įvertino K.Liutkevičius.
Neteisėto sekimo atveju apsiginti beveik neįmanoma
Jo manymu, vienintelis realus būdas asmeniui pasipriešinti sekimui yra atspėjimas, kad prieš jį naudojamas pasiklausymas, kitos sekimo priemonės.
„Įstatyme numatyta galimybė žmogui skųsti tarnybų veiksmus, bet nėra jokio aiškaus būdo, mechanizmo, kaip galėtum sužinoti, kad prieš tave atliekami tokie veiksmai. Praktiškai tas mechanizmas yra fikcinis, nes tu nieko negali padaryti“, – konstatavo jis.
2016 metų gegužės mėnesį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete svarstyti galimi Kriminalinės žvalgybos įstatymo pakeitimai. Siūlyta atsižvelgti į EŽTT standartus, pagal kuriuos sektas asmuo po to, kai nebėra grėsmės tyrimui, būtų supažindintas su tuo, kad jis buvo sekamas ir surinkta tam tikra informacija.
„Tai leistų bent jau po fakto žmogui ginčyti tuos veiksmus, kreiptis į teismą ir sakyti, kad jie buvo neteisėtai atlikti, prašyti kompensacijos. Galų gale, gauti moralinį pasitenkinimą įrodžius, kad sekamas jis buvo neteisėtai“, – kalbėjo K.Liutkevičius.
Jo teigimu, į šias pastabas nebuvo atsižvelgta, nes darbo grupės daugumą sudarė teisėsaugos institucijų atstovai.
„Lietuvoje dar nebuvo tokios bylos“, – kalbėdamas apie galimas EŽTT sankcijas dėl neteisėto sekimo pasakojo teisininkas.
„Bet jei tokia byla būtų, tai greičiausiai mes pralaimėtume, nes nėra įstatyminio pagrindo informuoti, o tada savo ruožtu žmogus, kuris buvo sekamas, negali gintis netgi po fakto“, – pabrėžė K.Liutkevičius, teigdamas, kad vienintelė galimybė ginčytis yra tada, jei pradedama baudžiamoji byla ir asmuo teismo proceso metu sužino daugiau detalių.
Pasak teisininko, problemos esmė yra tai, kad Lietuvos operatyvinės veiklos įstatymas buvo beveik žodis į žodį išverstas iš sovietinio teisyno. Vėliau paverčiant jį žvalgybos įstatymu buvo kelios korekcijos, tačiau esmės jos nepakeitė.
„Jei neatsiranda byla ir institucija, ar tai būtų Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, nemato reikalo pripažinti, kad pažeidė teises, tai asmuo realiai niekada ir negalės apginti savo teisių, net ir žinodamas esąs nekaltas ir nepelnytai sektas. Patys stebi, patys nusprendžia“, – darė išvadą jis.
