Kebabus širvintiškiai mėgsta. Tuo tikri Violeta ir Mahmoudas Tighnavardai, kurių kebabinė jau trejus metus sėkmingai veikia Širvintose. Mahmoudas Lietuvoje gyvena jau senokai, tad net nemandagu stebėtis, kad jo lietuvių kalba puiki. Tačiau kodėl jis kartu su žmona šeimos verslui pasirinko šį nedidelį miestą, nuo Vilniaus nutolusį apie 50 kilometrų?
Lietuvoje – daugiau nei 15 metų
„Žmona kalta“, – juokiasi Mahmoudas, kadangi jo antroji pusė Violeta Širvintose gimė ir užaugo. Šiandien į šį miestą keltis gyventi iš Vilniaus ji jau nebenori, o štai Mahmoudui tai patiktų: „Miestas labai pasikeitė. Viskas kitaip, tai, ką mačiau pirmą kartą apsilankęs prieš 6–7 metus, reikia pamiršti. Galima sakyti iš kaimo virsta į miestą. Skirtumas iš karto matosi.“
Iranietis Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 15 metų, prieš tai buvo apsistojęs Japonijoje. Buvęs karate treneris dabar turi kelis verslus ir į gimtąjį Iraną nesižvalgo. Kaip sako, kur širdis, ten ir namai. O širdis Lietuvoje, juk čia jo šeima, vaikai.
Su Violeta jiedu augina dukrytę, turi vaikų ir iš ankstesnės santuokos, taip pat su lietuve. Mahmoudas neslepia, kad būtent meilė atviliojo jį į mūsų šalį, paskatino čia likti, nors pirmieji įspūdžiai buvę labai savotiški – atvykęs 2003-aisiais, jis pajuto, kas yra tikra žiema: „Tais metais buvo -33. Atvažiavome, Kaune mūsų butas buvo penktame aukšte. Buvusi žmona sako – reikia nueiti į parduotuvę. Aš buvau su džinsais, megztiniu, tai, sakau, ir nueisiu. Žmona atkalbinėjo, nes labai šalta, bet išėjau. Žmona stebėjo per langą, o aš 20–30 metrų nuėjau į priekį ir pajutau, kad negaliu daugiau, labai šalta. Išbuvom savaitę ir pabėgau. Grįžau kovo mėnesį.“
Vis dėlto mūsų šalis nepaleido: iš pradžių gyveno ne visą laiką, tačiau iranietis liko Lietuvoje. Ir prie žiemų priprato. Anot jo, orai tėra smulkmena. Svarbiausia, kad darbo būtų, verslas sektųsi, kaip sako, „prieš šeimą nebūtų gėda“, o šalčius ištverti galima tinkamai apsirengus.
Kovotų už Lietuvą
Pagrindinis iraniečio verslas, kaip jis sako, yra tarptautiniai gabenimai. O kebabinės – šeimos verslas. Vilniuje jis irgi turėjo ne vieną, vis dėlto dabar jų jau atsisakė. Liko vienintelė Širvintose. Sudėtingiausia, kaip pripažįsta, surasti darbuotojų, todėl čia sukamasi ir savomis pajėgomis – abu su žmona atvažiuoja praktiškai kasdien, dirba ir uošvė.
Kebabai nėra iranietiškas patiekalas, šypsosi Mahmoudas, tačiau prie padažų receptų jis ranką pridėjo. „Žmonos tėvai atkalbinėjo, sakė, nieko gero Širvintose nebus. Bet nusprendžiau bandyti, bandyti visada galima, mėgstu rizikuoti. Radome šitą vietą, savininkai pasiūlė imti patalpas ir rūpintis, susitvarkyti. Taip ir paėmėme, dirbame“, – pasakojo vyras.
Į Iraną, kaip sako Mahmoudas, traukia, juk tai gimtinė. Tačiau po tiek metų grįžus reikėtų viską pradėti nuo pradžių, tik kalbą tebemoka. Kaip sako, įstatymus dabar jis tikrai kur kas geriau išmano Lietuvoje nei Irane. O ir neramumai, nesutarimai su JAV gąsdina, todėl ir žmonos Violetos bei dukrytės jis ten dar nebuvo nusivežęs.
Žmonos tėvai atkalbinėjo, sakė, nieko gero Širvintose nebus. Bet nusprendžiau bandyti, bandyti visada galima, mėgstu rizikuoti.
„Kažkada susitikus su draugais buvo tokia kalba, kad gali Rusija pulti ir pan., tai jie sakė, va ateis Rusija, todėl man reikia grįžti į Iraną. Ne, aš tikrai negrįšiu, jeigu šiandien užpuls – rytoj pasakysiu, kad kariausiu už Lietuvą. Tikrai taip darysiu, mano vaikai čia“, – užtikrintai kalba Mahmoudas.
Jų kebabinėje žmonių netrūksta. Kažkada čia irgi veikė kavinė, kuri vėliau užsidarė, todėl širvintiškiams čia keliai pažįstami. Dabar ateina ir jauni, ir vyresni. Jau galvojama apie plėtrą, irgi Širvintų rajone, Musninkuose, kur turi nusižiūrėjęs nedidelį namelį.
Prancūziška dvasia
Musninkuose kelias savaites viena kavinė jau veikia. Ne bet kokia – prancūziška, egzotišku pavadinimu „Cafe Muse“. Kodėl cafe, kaip ir aišku, o štai Muse yra duoklė Musninkams, per kuriuos teka upė Musė.
Mažutė kavinukė kampiniame name ties sankryža kvepia bandelėmis ir kava. Joje jauku, nors staliukų nedaug, tačiau vidury spragsi židinys, palanges puošia originalūs daiktai, ant stalų – vazonėliai su gyvomis gėlėmis. O pats namas, kuriame kavinė veikia, gali pasigirti įdomia istorija. Ant jo sienos kabo lenta su įrašu „XX a. pr. šis namas priklausė žydo Karčmerio šeimai. Jame veikė smulkių prekių krautuvėlė. Namo kopijos yra Rumšiškių liaudies buities muziejuje ir Keiptauno žydų muziejuje Pietų Afrikoje.“
Šios vietos šeimininkai – lietuvės ir prancūzo pora. Kol Kristina Zaveckienė pliko mums arbatą, Vincentas Degeorge pasakoja, kaip jis prieš dešimtmetį atsidūrė mūsų šalyje.
„Tai ilga istorija. Anksčiau aš dirbau Prancūzijoje, savo kaime, tokioje gamykloje, mūsų vietovėje augo daug grybų, tradicinių – baravykų, voveraičių. Turime tris grybų gamyklas, vienoje susiradau darbus, ten suveža grybus iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, nes pas juos jų daug. Ir atvažiavome su vadovu aplankyti Lietuvos.
Paskui susiradau pirmą lietuvę merginą, bet ji nekalbėjo nei prancūziškai, nei angliškai. Susiradau seną prancūzų ir lietuvių kalbų žodyną.
Nemokėjau nė žodžio lietuviškai, bet kalbu angliškai, o prancūzai retai kalba angliškai. Aš susibendravau su tokiu Viktoru iš Alytaus, susitarėme kartu dirbti. Pradėjome dirbti. Paskui susiradau pirmą lietuvę merginą, bet ji nekalbėjo nei prancūziškai, nei angliškai, tik rusiškai ir lietuviškai, o aš nemokėjau. Susiradau seną prancūzų ir lietuvių kalbų žodyną“, – su šypsena pasakojo Vincentas.
Jis taip pat prisiminė vieną žiemą Lietuvoje, kai spaudė 30 laipsnių šaltis. Tai buvusi ne pati maloniausia patirtis, kvatoja Vincentas. Vėliau jis ėmėsi kitokių darbų, dirbo su vaikais tarptautiniame projekte. Paskui ėmėsi bendro verslo su draugais Indijoje, iš ten vežė indiškus drabužius, smilkalus ir kitokius daiktus. Bet mada jiems praėjo. Tada jis atsidūrė Musninkuose.
Kepa kruasanus
Kristina šalia Musninkų atgimusiame Krunų kaime gyvena jau kelerius metus. Šio kaimo istorija irgi labai įdomi: po karo žmonės buvo suvaryti į kolūkius, tad jis išnyko – 2001 metų surašymo duomenimis, Krunuose negyveno nė vienas žmogus. O dabar, naujakurių dėka, vėl atgimsta, turi savo bendruomenę. „Mes ten gamtiškai gyvename, stipriai neūkininkaujame, bet turime įvairių verslų, iš namų daug kas dirba. Mūsų kaimas ir šiuolaikiškas, ir labai gamtiškas“, – pasakojo moteris.
O namas Musninkuose, ant kampo, ją seniai traukė, todėl atsitiktinai išgirdusi, kad jis parduodamas, sako įsitvėrusi tos minties. Dabar Vincentas yra jo savininkas, o abu jie sukinėjasi prie nedidelio baro.
Man visiškai nebuvo baisu, nes aš esu mažų miestelių didelė mylėtoja ir jau žinau, kaip miesteliai gyvena kitose šalyse.
„Tai mūsų bendra idėja. Aš čia buvau vasarą, mačiau, kad čia daug žmonių privažiuoja. Mačiau šitą namą, jis man labai patiko, patiko jo istorija. Pats dirbau Prancūzijoje restorane ir kavinėje nuo senų laikų, kai ten gyvenau. Todėl noriu dalintis patirtimi, sukurti vietą, kur galima susitikti. Juk nuo čia tik 15 km iki Kernavės, o ten ne visada turistas ras vietą – ten kavinė dirba tik vasarą. O čia galima kavos atsigerti, suvalgyti torto ar prancūzišką kruasaną“, – su žavingu prancūzišku akcentu kalbėjo Vincentas.
Kruasanus kavinės šeimininkai kepa kas rytą, tiesa, iš anksto apsirūpina šaldytais, tikrais prancūziškais, tikina Vincentas. Kasdien jų suvalgoma ne viena dešimtis.
„Man visiškai nebuvo baisu, nes aš esu mažų miestelių didelė mylėtoja ir jau žinau, kaip miesteliai gyvena kitose šalyse, – paklausta apie drąsą atidaryti kavinę Musninkuose, sakė Kristina. – Aš labai tikiu, kad ir Lietuvos miesteliai atsigaus laikui bėgant. Kažkas turi tai pradėti.“
Kadaise Musninkuose veikė daugiau nei 20 parduotuvėlių, tai buvo judrus, aktyvus miestelis, kadangi susikerta keliai, daug žmonių keliauja. Kristina pripažįsta, kad kai čia lankėsi prieš kokius 12 metų, miestelis atrodė liūdnokai. Bet kuo geriau pažįsti žmones, tuo mielesnė aplink. Anot Kristinos, maži miesteliai žavi tuo, kad visi vieni kitus pažįsta, gatvėje susitikę sveikinasi. Prie to pripratus jau sunkiau būna įprasti prie didelių miestų ritmo.
Šalia namo esančioje pievoje stovėjo žydų sinagoga, o tarybiniais laikais joje veikė kultūros namai ir vykdavo šokiai, tai čia tokios dvi seserys prekiavo vynu.
Pirmos savaitės, anot kavinės šeimininkų, parodė, kad Musninkams tokios vietos reikia – žmonės ėjo, domėjosi, vaišinosi, pasakojo istorijas apie šį namą ir patį miestelį.
„Prisimena, kaip kažkokios bobutės gyveno čia ir vynu prekiavo. Dvi moterys atėjusios arbatos pasakojo. Šalia namo esančioje pievoje stovėjo žydų sinagoga, o tarybiniais laikais joje veikė kultūros namai ir vykdavo šokiai, tai čia tokios dvi seserys, bobutės, gyveno ir jos prekiavo vynu. Kad linksmiau šokti būtų“, – pasakojo Kristina.
Norisi, kad tai būtų žmonių susitikimo vieta – jauku, linksma, smagu, sako Kristina ir Vincentas. Abu tikina norėję, kad ši vieta netaptų per didelio vartojimo simboliu, todėl naujų daiktų čia nedaug. Net kėdės bei stalai turi savo istoriją, taip kurdamos ypatingą kavinės dvasią.
