Lietuvoje prieglobsčio prašantiems asmenims ir kitiems kitataučiams „Caritas“ siūlo užsieniečių integracijos programą.
Prieglobstį gavusiems ir leidimą gyventi šalyje turintiems žmonėms paskirti „Caritas“ socialiniai koordinatoriai padeda rasti būstą ir darbą, taip pat padeda lankantis gydymo įstaigose ar valstybinėse institucijose bei rūpinasi, kad jų vaikams būtų užtikrintas švietimas. Programoje dalyvaujantys užsieniečiai dar mokomi ir lietuvių kalbos.
„Caritas“ socialinės integracijos koordinatorė A.Dudutytė pasakoja, kad į Lietuvą pradėjus plūsti migrantams, darbo smarkiai padaugėjo Pabradėje esančiame įstaigos padalinyje „Kultūrų įkalnė“, kurio veikla persikėlė į palapinių miestelį.
Ten gyvenantiems pabėgėliams „Caritas“ personalas teikia humanitarinę pagalbą, rūpinasi jų užimtumu ir informavimu.
Pasak A.Dudutytės, didelį dėmesį tenka skirti ir komunikacijai.
„Stengiamės daugiau skleisti teigiamų integracijos pavyzdžių, kad ta dalis visuomenės, kuri yra neigiamai nusiteikusi apie migrantus pamatytų žmogiškąjį veidą, o ne tik migraciją matytų kaip abstrakciją“, – sako pašnekovė.
Panašiai atrodytume patys
A.Dudutytė sutinka, kad garsiausiai viešumoje girdimos naujienos apie migrantų nežmogišką elgesį ar reiškiamą nepasitenkinimą ne visada nusako tikrąją padėtį, tad ji ragina žvelgti plačiau.
Dabartinės migrantų apgyvendinimo sąlygos neprimena jiems žadėtų perkant kelionę į Baltarusiją, todėl „Caritas“ socialinės integracijos koordinatorė jų padėtį supranta.
Pasak jos, sunku tikėtis, kad tokioje situacijoje atsidūrę žmonės nekeltų baimės, ir siūlo pagalvoti, kaip jų vietoje atrodytume mes patys:
„Matome, kad dauguma jų tiesiog ten sėdi ir laukia nežinioje. Mano asmeninė pastaba, kad sveikiems žmonėms yra normalu elgtis nenormaliai nenormalioje situacijoje. Tai yra įprasta, kad jei situacija yra nenormali, žmogus gali elgtis nenormaliai <...> Turbūt jeigu mus sudėtų už tvoros, mes ten būtume visi susigrūdę ir uždėtų mūsų nuotraukas su užblurintais (užtušuotais – 15min) veidais, mes turbūt irgi atrodytume kaip kažkokios grėsmės.“
„Kai žmogus jau patenka į savivaldybę, kai gauna galimybę nusiprausti, išleisti vaikus į mokyklą, susirasti darbą, apsirengti normaliai, tada žmogus nebeatrodo kaip grėsmė, nebeatrodo taip baisiai“, – priduria pašnekovė.
Kaip migrantams sekasi pritapti svečioje valstybėje, nustatoma MIPEX indeksu, kuris skaičiuojamas 52 valstybėse, įskaitant visas Europos Sąjungos nares.
2020 metų Lietuvos MIPEX rodiklis – 37 taškai iš 100 – gerokai žemesnis nei bendras visų tiriamų šalių vidurkis (52 taškai).
Etninių tyrimo instituto duomenimis, Lietuvoje migrantams kyla daugiau kliūčių, nei atsiranda galimybių, o visuomenė į atvykėlius žvelgia labiau neigiamai.
Nors padėtis nėra džiuginanti, pastaraisiais metais ji gerėjo.
„2015 metais mes turėjome didesnį skaičių migrantų, kurie pateko į Lietuvą, tai tada buvo aukščiausias nepakantumo laipsnis ir nuo tada jis mažėja. Ir jis vis tiek išliko, mes matome jį savo kasdienybėje <…> matom, kad tos neigiamos visuomenės nuostatos nėra kažkur pakibusios virš mūsų.
Jos yra įmonėse, o tie žmonės eina dirbti į įvairias institucijas. Kartais netgi pasireiškia ir tame, kaip yra suteikiamos socialinės paslaugos šiems žmonėms“, – sako „Caritas“ atstovė.
Taip pat MIPEX ataskaitoje pabrėžiama, kad lietuvių požiūriui į migrantus didžiausią įtaką turi ne asmeninė patirtis, o žiniasklaidos pranešimai ar įvykiai užsienyje.
A.Dudutytė teigia, kad didžioji dalis su prieglobstį gavusiais pabėgėliais susidūrusių žmonių apie juos yra linkę atsiliepti palankiai, kadangi pamato, jog viešumoje linksniuojamos baimės dažniausiai būna iškreiptos.
„Mūsų baimė ta, kad visi mes skaitome žiniasklaidą, visi mes matom, kokie komentarai yra socialinėse medijose, ir visos tos neigiamos nuostatos kyla. <…>
Matome, kad tie žmonės, kurie susiduria su pabėgėliais, tų baimių neturi. Bet daugiausia baimių ir neigiamų nuostatų turbūt turi tie, kurie su jais nėra susidūrę“, – sako „Caritas“ socialinės integracijos koordinatorė.
Dabartinė situacija pagalbą migrantams teikiančioms organizacijoms kelia nerimą, kadangi ir taip prasti Lietuvos rodikliai vėl gali kristi.
A.Dudutytė sako, kad vyraujant negatyviai informacijai augančią neapykantą pradės justi Lietuvoje jau gyvenantys kitataučiai.
Šie žmonės, prieglobstį gavę po ilgos Migracijos departamento atliekamos nagrinėjimo procedūros, dažniausiai buvo priversti palikti savo valstybę dėl karo, politinio persekiojimo ar kitokios grėsmės.
Tačiau kyla rizika, jog jie bus vis labiau tapatinami su pastaruoju metu sieną kertančiais migrantais, kurių prieglobsčio prašymai kol kas atmesti visi.
„Kai kurie jų neatrodo kaip tipiniai lietuviai. Ir bijome, kad dėl jų išvaizdos ar asociacijos gali kilti, nežinau, ar neapykantos nusikaltimų, ar jie gali patirti daugiau diskriminacijos. Jau dabar susiduriam su tokiais atvejais, kai gatvėje šaukia, kad teroristai eina <...>
Mes bijome kad tas paveiks tolimesnę integraciją užsieniečių Lietuvoje ir kad tiesiog jiems bus mažiau saugu čia, su jais bus ne taip oriai elgiamasi, į juos bus žiūrima ne kaip į žmogų o kaip į reiškinį, etiketę“, – sako A.Dudutytė.
Bijome, kad dėl jų išvaizdos ar asociacijos gali kilti, nežinau, ar neapykantos nusikaltimų, ar jie gali patirti daugiau diskriminacijos.
Bėgo nuo Mianmaro režimo
Lietuvoje jau beveik pusmetį gyvenantis Arntas kilęs iš Mianmaro, kuriame, po vasarį šalies kariuomenės įvykdyto perversmo dėl pralaimėtų rinkimų, prasidėjo masiniai protestai, ilgainiui virtę į pilietiniu karu.
Tuo metu vyras studijavo kaimyniniame Tailande ir pasakoja, kad grįžęs į Mianmarą galėjo būti suimtas.
„Man neramu dėl karinio perversmo šalyje. Mano brolis yra priverstas slapstytis. Mano šeima yra juodajame sąraše, jie slapstosi nuo valdžios. Mane dėl to iš karto suimtų, vos nusileidus oro uoste“, – sako Arntas.
Nors gyveno Tailande, iki išvykimo į Europą Arntas dirbo Mianmaro vyriausybei.
Tačiau šiai neišdavus leidimo likti užsienyje ilgiau, šiuo metu vertėju dirbantis azijietis nusprendė vykti į Europą.
Lietuvą pasirinkęs atsitiktinai, Arntas vis dėlto norėtų čia likti.
Į mūsų šalį jis atkeliavo per Baltarusiją, tačiau teisėtai, o kirtęs sieną pateikė prieglobsčio prašymą dėl politinio persekiojimo.
Šiuo metu jo prašymas yra svarstomas.
Arntas pasakoja, kad Mianmaro kaimynės šiuo metu susiduria su panašia situacija, kaip ir Lietuva, – daug žmonių nuo kariuomenės tironijos bėga į Tailandą, Bangladešą, Indiją.
„Jie ieško saugios vietos, nes kariuomenė veržiasi į namus, suiminėja žmones. Jie nori išgyventi, gyventi gyvenimus, todėl bėga į kitą šalį, tai yra logiška.
Bet kaimyninės šalys nenori priimti Mianmaro pabėgėlių. Humanitarinės organizacijos prašo Tailando valdžios priimti migrantus, nes tėvynėje jiems kyla grėsmė. Jie nenori jų priimti.“, – sako Arntas.
Lietuvoje šiuo metu dėl nelegalių migrantų, daugiausia – iš Vidurio Rytų, stebima situacija, pašnekovo nuomone, skiriasi.
Jis mano, kad dabar plūstantiems žmonėms mūsų šalis yra tik tranzitinė.
Arnto vertinimas griežtas – neteisėtai sieną kertantys asmenys, negavę prieglobsčio, turėtų būti siunčiami atgal į savo valstybes, kadangi jie esą bėga ne nuo grėsmės, be to, nėra linkę bendradarbiauti, meluoja.
„Nemanau, kad tai tas pats. Jie meluoja. Jiems reikia naudos, jie nenori dirbti. Kartais pagalvoju, kad Lietuva neturėtų priimti tokių migrantų. Jei jie iš tikrųjų turėtų problemų, jei jie iš tikro sakytų tiesą, Lietuva turėtų suteikti prieglobstį.
Bet jei problemų nėra, prieglobstis neturėtų būti suteikiamas. Jei jie nėra tikri migrantai, savo gyvybes gelbstintys žmonės, juos reikia siųsti atgal į jų šalį, kur jie yra saugūs. Galbūt esu griežtas, tačiau man svarbiausia tiesa“, – mano birmietis.
Paklaustas apie juntamą visuomenės požiūrį, jis pasidžiaugė, kad jauni žmonės yra draugiški, domisi jo kilme ir asmenine istorija.
„Bet vyresnių žmonių, augusių Sovietų Sąjungoje, mąstymas kitoks, jie galbūt prisibijo užsieniečių, bet aš per daug to nepastebėjau. Svarbu, kaip pats į save žiūri, tai yra svarbiausia“, – teigia Arntas.
Kiekvienas atvejis - skirtingas
Siras Abdulrazakas su šeima savo namus Damaske paliko Sirijoje nesibaigiant kariniam konfliktui. Pradžioje išvykęs į Libaną, vėliau gyveno Turkijoje, kol galiausiai šeimą priėmė Lietuva. Jis čia gyvena jau ketverius metus ir dėl to jaučiasi dėkingas.
„Aš noriu padėkoti Lietuvos Vyriausybei ir Lietuvos žmonėms, kad mane priėmė savo šalyje. Iš tikrųjų esu labai laimingas Lietuvoje ir jaučiu, kad Lietuva yra mano antra šalis“, – teigia siras.
Aš pabėgau iš Sirijos – tai mano vaikų ateitis, nes, pavyzdžiui, ant mano dukros mokyklos nukrito bomba. Pradėjau bijoti, kaip mano vaikai augs Sirijoje.
Abdulrazakas pasakoja, kad pirmaisiais metais Lietuvoje jam ir jo šeimai buvo sudėtinga – atvykėliai nemokėjo kalbos, nieko nepažinojo. Jis teigia pradžioje jautęs praeivių žvilgsnius gatvėje, nes Lietuvos žmonės nėra pripratę prie atvykėlių.
Tačiau dabar, anot siro, situacija yra visai kitokia. Vyras ilgainiui išmoko lietuvių kalbą, susirado draugų ir šiuo metu vertėjauja.
„Yra sunkumų, pavyzdžiui, kalba, kultūros skirtumas. Bet didelė problema mūsų buvo kalba. Bet jau viskas gerai, truputį išmokom ir pritapom gyvent Lietuvoje. <...> Pirmais metais buvo nelabai, bet dabar jau viskas gerai“, – patirtimi dalijosi siras, kol kas nepastebintis neigiamų visuomenės nuotaikų.
Ar į Lietuvą plūstantys migrantai turėtų gauti prieglobstį, ar būti siunčiami atgal, Abdulrazakas vertinti nesiryžta. Pasak siro, kiekvienas atvykstantis žmogus gali turėti savų priežasčių palikti savo šalį.
„Aš pabėgau iš Sirijos – tai mano vaikų ateitis, nes, pavyzdžiui, ant mano dukros mokyklos nukrito bomba. Aš pradėjau bijot, kaip mano vaikai augs Sirijoje“, – tvirtina pašnekovas.
Jam pačiam integruotis Lietuvoje padėjusioje „Caritas“ organizacijoje dirbantis vyras sutinka, kad pasakoti migrantų istorijas, siekiant parodyti tikruosius atvykėlių veidus, yra naudinga, tad pabėgėliams gelbstinčios nevyriausybinės organizacijos atlieka itin reikalingą darbą.
Pažinus sunku nemėgti
Užsieniečiams pradėti visavertį gyvenimą Lietuvoje padedanti A.Dudutytė pasakoja, kad Lietuvoje įsikūrę užsieniečiai – įvairūs žmonės.
„Kai kurie dirba, kai kurie studijuoja, kai kurie savanoriauja, pavyzdžiui, nemokamai vyko apkirpti į Pabradę vienas kirpėjas, kuris pats yra pabėgėlis, ten esančių žmonių, kurie dar laukia prieglobsčio sprendimo.
Didelė dalis yra vaikai, kai kurie spėjo užaugti, mokosi lietuviškoje mokykloje, išsilaikė lietuvių kalbos egzaminus“, – sako „Caritas“ socialinės integracijos koordinatorė.
Pasak jos, žmonės bijo to, ko nepažįsta, ir jei seka tik tuos informacijos kanalus bei politinius veikėjus, kurie siekia išnaudoti situaciją Lietuvos pasienyje saviems tikslams, natūralu, kad jausis įbauginti.
„Bet mūsų savanoriai, bendradarbiai, darbdaviai, tie patys užsieniečiai arba netgi nuomotojai – dažniausiai žiūri gal kiek atsargiai, bet paskui su jais susipažįsta ir pamato, kad jie turi humoro jausmą, žaidžia kompiuterinius žaidimus, jie mums atneša pagaminę nemokamai maisto, kartais ir pas mus dirba, atvyksta į renginius ir pasakoja apie savo šeimą arba apie savo patirtis, – pavyzdžiais dalijasi A.Dudutytė.
– Man regis kai tu pamatai žmogų – kai tu pamatai jo veidą, kai tu pamatai, kad čia nėra kažkokia iškreipta karikatūra, tai tada sunku nekęsti tokio žmogaus. Man regis tame ir yra tas slaptas ingredientas: kad žmonės pamatytų pabėgėlį kaip žmogų. Ir tada sunku jo nekęsti, nes tada matai, kad daugelis tų įsivaizdavimų yra netikri.“
