Bendradarbiaujant su tarptautiniu žurnalistinių tyrimų centru „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ir „Transparency International“ 15min domėjosi, kaip Migracijos departamentas tvarkosi su smarkiai išaugusia ne Europos Sąjungos šalių piliečių, trokštančių leidimo gyventi mūsų šalyje, banga.
Tendencijos akivaizdžios – į Lietuvą plūstelėjo ukrainiečiai ir rusai. Tarp eilinių darbininkų ar verslą Lietuvoje kurti panorusių trečiųjų šalių piliečių – ir Kremliui artimi asmenys.
Apie padėtį kitose ES valstybėse, kur taip pat netrūksta abejotinų sprendimų suteikti pilietybes ar leidimus gyventi šalyje, skaitykite čia.
Visus OCCRP partnerių tyrimus apie „auksines vizas“ (anglų k.) rasite specialiame polapyje.
Žurnalistams pernai pavyko nustatyti du atvejus, kai leidimų gyventi Lietuvoje savininkai gali turėti ryšių su Lietuvai nedraugiškomis organizacijomis. Vienas jų, prieštaringai vertinamo verslininko Jurijaus Borisovo verslo partneris, jau susikrovė lagaminus ir pasitraukė iš lietuviško verslo, kuris galbūt ir tapo pretekstu šiam asmeniui išduoti leidimą gyventi mūsų šalyje.
Panašu, kad buvo kur kas daugiau leidimo gyventi Lietuvoje siekusių ar net jį gavusių asmenų iš juodųjų sąrašų, bet šių asmenų pavardės kol kas lieka nežinomos. Skelbiama tik tiek, kad mažiausiai šimtui asmenų per pastaruosius penkerius metus durys į Lietuvą uždarytos valstybės ar visuomenės saugumo sumetimais.
Pigiau nei Kipro pilietybė
Lietuva netaiko prieštaringai vertinamos „auksinių vizų“ politikos, kokią taiko Europos Sąjungai taip pat priklausantis Kipras. Ten šalies pilietybę, o kartu – ir leidimą nevaržomai keliauti po visą ES, gali užtikrinti du ar pustrečio milijono eurų, investuotų į šalies ekonomiką. Kaip atskleidė prieš porą dienų publikuotas 15min partnerių OCCRP bei „The Guardian“ tyrimas, vienu naujausių „auksinių vizų“ pirkėjų tapo Rusijos milijardierius Olegas Deripaska.
Per pastaruosius 10 metų Kipro pilietybę tokiu būdu įsigijo apie 3,2 tūkst. trečiųjų šalių turtuolių ir jų artimųjų. Kipras skaičiuoja, jog tokiu būdu sala pritraukė 4,5 mlrd. eurų investicijų.
Pilietybės Lietuvoje taip lengvai nenusipirksi. Tačiau, tam tikra prasme, Lietuva yra pigi alternatyva Kiprui. Čia nereikia išleisti milijonų: pakanka, pavyzdžiui, nusipirkti dalį akcijų smulkioje įmonėje, net nebūtinai vykdančioje kokią nors apčiuopiamą veiklą.
Įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties numato, kad laikino leidimo gyventi Lietuvoje gali prašyti bet kuris užsienietis, kuriam „priklauso ne mažiau kaip 10 procentų įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių dalis, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą“.
Jokių papildomų kriterijų tokios įmonės veiklai įstatymas nenumato. Taigi tai patrauklus variantas užsieniečiams, norintiems leidimo gyventi Lietuvoje tik tam, kad atsivertų Šengeno erdvės sienos. Beje, fiktyvių įmonių steigimas – viena dažnesnių priežasčių, dėl kurių atimami leidimai gyventi mūsų šalyje.
Taip galima mažiausiai metus mėgautis atviromis visos ES sienomis ir nesukti galvos dėl didelių investicijų – ne pilietybė, bet pakankama pagunda trečiųjų šalių piliečiams, kad leidimų gyventi Lietuvoje išdavimas taptų ir atskira verslo šaka.
Bet kuris norintis gali lengvai susirasti įmones, siūlančias visas paslaugas, reikalingas leidimo gyventi Lietuvoje išdavimui: nuo įmonės įsteigimo iki visų reikalingų leidimų gavimo. Kai kurie šio verslo atstovai viešai skelbia ir savo paslaugų įkainius. Pavyzdžiui, leidimas dviem asmenims gyventi Lietuvoje įkainojamas po 2 tūkst. eurų kiekvienam.
Užplūdo kariaujančių šalių žmonės
15min kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pateikti leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo statistiką nuo 2013 metų. Pateikti skaičiai aiškiai parodo, kaip smarkiai padėtis pasikeitė po Krymo okupacijos. Ir kalba eina būtent apie palyginti lengvai gaunamus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
Sunkiau gaunamų leidimų nuolatiniam gyvenimui mūsų šalyje skaičius nuo 2013 m. beveik nepakito ir netgi šiek tiek sumažėjo, o leidimų laikinam gyvenimui Lietuvoje skaičius šovė kiaurai lubas. Tai pirmiausiai sąlygojo beveik perpus išaugęs skaičius prašymų išduoti ar pakeisti leidimą gyventi mūsų šalyje.
Pastebėtina, kad pernai gautas rekordinis naujų prašymų leidimui gyventi Lietuvoje skaičius – beveik 14 tūkstančių. 2013 m., kai pasaulis net nesapnavo Krymo aneksijos, šis skaičius buvo perpus mažesnis.
Augant prašymų skaičiui, auga ir nepatenkintų prašymų suma. Pernai tokių prašymų atmesta rekordiškai daug.
Prieš penkerius metus pagal išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje aiškiai pirmavo kaimyninės Baltarusijos piliečiai. Po Krymo okupacijos viskas apvirto aukštyn kojomis.
Ir tai tik duomenys iki 2017 m. pradžios. Pernai gruodį Migracijos departamento teiktais duomenimis, leidimus laikinai gyventi mūsų šalyje turėjo jau 9,8 tūkst. ukrainiečių. Baltarusių skaičius taip pat smarkiai pašoko – iki 6,8 tūkst. O štai Rusijos piliečių, turinčių leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pastebimai sumažėjo – iki 3,89 tūkst. Tiesa, rusai išlieka absoliučiais lyderiais leidimų nuolat gyventi Lietuvoje statistikoje – tokius leidimus turi beveik 9 tūkst. Rusijos piliečių. Bet ir šis skaičius per 5 metus sumenko maždaug tūkstančiu.
Kodėl į Lietuvą plūstelėjo ukrainiečiai – aiškinti turbūt nebūtina. Šalį purto Rusijos remiamų separatistų keliamas chaosas Donbase, ekonomiką krečia konvulsijos, tad Lietuva – viena ukrainiečiams draugiškiausių ES valstybių – daugeliui tampa geriausiu variantu laikinai ar ilgalaikei emigracijai. Smarkiai išaugęs Rusijos piliečių skaičius – ne taip lengvai paaiškinamas reiškinys.
Tarptautinės organizacijos „Freedom House“ atstovas Vytis Jurkonis išaugusį Rusijos piliečių, prašančių leidimo apsistoti Lietuvoje, skaičių taip pat linkęs aiškinti politiniams motyvais. Anot jo, po Krymo okupacijos Rusijoje sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos, ir gyvenimas opozicijos atstovams pasidarė dar sudėtingesnis.
„Prašymų augimas iš Rusijos visų pirma turėtų būti aiškinamas dėl prastėjančios vidaus situacijos – Bolotnajos protestų byla, išaugęs spaudimas verslui, „priešų“ ir „nelojalumo“ paieška, ekonomikos smukimas, valstybės propaganda ir neapykantos skatinimas. Pastarieji dalykai ypač suintensyvėjo po Krymo aneksijos. Kai kurie žmonės išvyko tik dėl ekonominių priežasčių ir situacijos neprognozuojamumo, kiti tiesiog neapsikentė isterijos“, – teigia V.Jurkonis.
Šimtas grėsmių saugumui
Bene daugiausiai pasakantis skaičius – panaikintų galiojančių leidimų gyventi Lietuvoje statistika. Per penkerius metus šis skaičius išaugo daugiau nei trigubai. 2013 m. teisė gyventi Lietuvoje atimta iš maždaug 800 užsieniečių, o pernai šis skaičius jau viršijo 2,8 tūkstančio.
Čia vėl pirmauja ukrainiečiai – iš jų pernai atimta daugiau nei tūkstantis leidimų. Tiesa, pastebimai auga ir leidimus praradusių rusų bei baltarusių skaičius.
Be to, Migracijos departamentas atskirai pateikia vieną konkrečią statistinę eilutę. Tai skaičius asmenų, kuriems leidimai nepratęsti ar neišduoti nustačius, kad šių žmonių buvimas Lietuvoje „gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai“. Nuo 2013 m. tokiais pagrindais nepratęsta ar neišduota apie šimtas leidimų. Jei 2013 ir 2014 m. tokių sprendimų buvo santykinai nedaug, vėlesniais metais jų skaičius pastebimai išaugo.
Du pirmųjų puslapių herojai: vienas dingo, kitas liko
Informacija apie leidimų gyventi Lietuvoje savininkus apsiriboja sausa statistika. Migracijos departamentas negali atskleisti šių žmonių tapatybių, taigi iš esmės neįmanoma sužinoti, kiek su valdžioje esančiais politikais ar nusikalstamu pasauliu susijusių asmenų tokiais leidimais disponuoja. Pernai žurnalistams pavyko nustatyti du tokius atvejus.
Pirma kregždė – Antonas Treušnikovas, tiesiogiai susisaistęs su Vladimirui Putinui artimais broliais Rotenbergais, vienais įtakingiausių Rusijos oligarchų. Kad A.Treušnikovas turi leidimą gyventi Lietuvoje ir valdo Vilniaus naktinį klubą „Legendos“ – išaiškino „Laisvės TV“ laida R.I.T.A. Po šios istorijos Migracijos departamentas nebeatnaujino A.Treušnikovo leidimo gyventi Lietuvoje. Naujausiais duomenimis, A.Treušnikovas liko aktyviu investuotoju ir vis dar valdo naktinį klubą kontroliuojančią įmonę „Mureks“.
Netrukus po A.Treušnikovo istorijos 15min išsiaiškino, jog leidimu gyventi Lietuvoje disponuoja ir Jurijus Artiakovas, itin įtakingos Rusijos šeimos narys, į Lietuvą įsiprašęs būdamas tarp Vakarų sankcijomis neseniai „pagerbto“ banko „Novikombank“ vadovų.
J.Artiakovo brolis Vladimiras Artiakovas – vienas svarbiausių asmenų Rusijos karo pramonėje, valstybinio koncerno „Rostec“ viceprezidentas. Jam ir „Rostec“ vadovui Sergejui Čemezovui tuoj po Krymo aneksijos užsitrenkė durys į Didžiąją Britaniją – britai juos atsisakė įleisti į šalį, kur V.Artiakovas su S.Čemezovu ketino dalyvauti aviacijos pramonės parodoje.
V.Artiakovo brolis Lietuvoje turėjo verslą, kaip ir brolių Rotenbergų aplinkai priskiriamas A.Treušnikovas. Tačiau Jurijus Artiakovas investavo ne vienas, o su lietuviams puikiai žinomu partneriu – Rolando Pakso apkaltos skandalo pagrindiniu herojumi Jurijumi Borisovu. Su J.Borisovo įmone „Aviabaltika“ J.Artiakovas kontroliavo bendrovę „Juvilana“ – nedidelę įmonę, teikiančią vertimo paslaugas.
15min pradėjus domėtis, kokiomis aplinkybėmis J.Artiakovui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas šį leidimą tyliai panaikino. Ar verslas su J.Borisovu buvo šio leidimo išdavimo motyvas – departamentas nei patvirtino, nei paneigė.
Skirtingai nei A.Treušnikovas, J.Artiakovas nemato prasmės toliau investuoti Lietuvoje. Registrų centro duomenimis, jis savo akcijas „Juvilanoje“ prieš maždaug mėnesį perleido J.Borisovo „Aviabaltikai“ ir taip pasitraukė iš lietuviško verslo.
Migracijos departamentas nedetalizuoja priežasčių, kuriomis remiantis A.Treušnikovas ir J.Artiakovas neteko leidimų gyventi Lietuvoje. Taigi nežinoma, ar jie patenka tarp šimto asmenų, kuriems leidimai nepratęsti ar panaikinti dėl grėsmių šalies saugumui.
„Freedom House“ atstovo V.Jurkonio nuomone, tarp leidimų gyventi Lietuvoje savininkų neturėtų būti daug su Kremliaus aplinka artimai susijusių asmenų. Pirmiausiai dėl to, jog yra kur kas patogesnių valstybių tokiems asmenims.
„Lietuva, netgi lyginant su Latvija, jau nekalbant apie Kiprą ar Austriją bei Maltą, yra mažiau patraukli oligarchams. Pastarosiose valstybėse (kiekvienoje skirtingai), užtenka tiesiog įsigyti nekilnojamo turto už tam tikrą sumą, investuoti ar tiesiog „nusipirkti“ vadinamąją auksinę vizą.
Tokių paprastų sąlygų Lietuvoje nėra. Maža to, sąmoningi žmonės gi skaito spaudą ir supranta, jog rizika „pakliūti“ Lietuvoje yra šiek tiek didesnė, gali kilti klausimų valstybės pareigūnams, žiniasklaidos atstovams ar visuomenei. Beje, teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad ukrainiečių oligarchams šioje situacijoje šiek tiek paprasčiau – bent kol kas“, – svarstė V.Jurkonis.
Nukenčia ir opozicija
A.Treušnikovo ir J.Artiakovo atvejai iliustruoja padidėjusį Migracijos departamento dėmesį leidimų prašytojams. Vis dėlto tarp tų, kurie leidimų negauna ar juos praranda, dabar patenka ir kvalifikuoti trečiųjų šalių specialistai, ir, pavyzdžiui, Rusijos opozicijos atstovai.
Vienas naujausių atvejų – 15min neseniai aprašyta istorija, kai be leidimo gyventi Lietuvoje liko Kremliaus kritikė Julija Bašinova, Lietuvoje su šeima gyvenusi nuo 2014 metų. Tiesa, jos situacija kiek kitokia – Migracijos departamentas dėl didelio krūvio nespėja peržiūrėti visų užsieniečių prašymų. Tarp tų, kurių prašymai laiku neišnagrinėti, pateko ir žinoma Rusijos opozicionierė, Lietuvoje įkūrusi vaikų darželį.
V.Jurkonio teigimu, Migracijos departamentą galima suprasti – esą institucija atsidūrė „tarp ugnių“, kai susikerta verslininkų interesas privilioti investuotojus ar kvalifikuotą darbo jėgą ir valstybės institucijų siekis pažaboti leidimų gyventi Lietuvoje naudojimą tik ES durų atvėrimui.
„Migracijos departamentas pastaruoju metu yra atsidūręs tarp keleto ugnių – vieni spaudžia, kad būtų „užkardytos“ visos skylės, o kiti siekia kuo didesnio atvirumo darbo jėgai, investicijoms ir t.t. Reikia skaidraus, sistemiško požiūrio visų valstybės institucijų, o vietoj to Migracijos departamentas yra priverstas reaguoti į kiekvieną istoriją, gesinti gaisrus, kur, galų gale, dauguma pareigūnų [mieliau] vengs priimti sprendimą, negu imsis iniciatyvos.
Jokiu būdu neteisinu Migracijos departamento, bet migracijos politika, jos taisyklės, jų pajėgumai nėra tik Migracijos departamento, bet ir kitų institucijų atsakomybė. O štai susidaro įspūdis, jog politikai ir, kartais, žurnalistai stengiasi eiti lengviausiu būdu – tiesiog rasti atpirkimo ožį. Bet be koordinuotų visų atsakingų žinybų pastangų sisteminio požiūrio ir aiškių taisyklių nebus, kad ir kiek pareigūnų pakeistume“, – reziumavo V.Jurkonis.
