Pernai Lietuva jau liūdnai pagarsėjo, kai perdavė Baltarusijai informaciją apie kovotojo už žmogaus teises Alesio Beliackio sąskaitas Lietuvos bankuose. Remdamasis šia informacija Baltarusijos teismas, inkriminavęs jam mokesčių slėpimą, A.Beliackį ketveriems su puse metų pasiuntė už grotų ir konfiskavo jo turtą. Pinigai A.Beliackio sąskaitose buvo skirti opozicijos veiklai finansuoti.
Dabar Lietuva vėl rizikuoja savo reputacija.
Kulka į galvą. Toks likimas gali laukti Baltarusijos kariuomenės jaunesniojo seržanto Stepano Zacharčenkos, kuris dar pernai vasarą pabėgo į Lietuvą, baimindamasis dėl savo gyvybės – vaikinas atsisakė pasirašyti raštą, kuriame buvo įpareigotas žudyti savo tautiečius, jeigu Baltarusijoje prasidės masiniai protestai, o milicija negalės numalšinti riaušių.
Už savo užsispyrimą S.Zacharčenka buvo smarkiai sumuštas, dėl to jis ir nusprendė bėgti iš tarnybos. Bet Lietuvoje jis negavo politinio prieglobsčio, o mūsų valdininkai jam tiesiai sako: „greitai važiuosi namo“. O ten jau laukia Baltarusijos pareigūnai, pasiruošę apkaltinti vaikiną pabėgimu iš kariuomenės, neteisėtu sienos kirtimu, bendradarbiavimu su užsienio tarnybomis, tėvynės išdavimu, ir t.t.
„Žodžiu, kulka į galvą“, – mano jaunesnysis seržantas. Po kelių sekundžių apie kažką susimastęs, jis priduria: „Jeigu mane teis Baltarusijos teismas, tai bus arba parodomasis teismas, arba uždaras teismas. Paprasto teismo nebus. Jie tiesiog mane nužudys, o versijos gali būti įvairios – savižudybė ar dar ką nors sugalvos. Tai mūsų šalyje vyksta nuolat. Kas esu aš? Pas mus buvo nužudytas net generolas, o žurnalistai dingsta be žinios.“
Kerštas už nenorą žudyti
S.Zacharčenka jau daugiau nei metus gyvena Pabradės užsieniečių registracijos centre. Vaikinas sutiko papasakoti savaitraščiui „15min“ savo istoriją. Juolab kad jis bet kada gali būti išsiųstas iš Lietuvos. Buvęs jaunesnysis seržantas pasitiko mus už centro ribų. Smulkaus kūno sudėjimo vaikinas visai nepanašus į žvalgybos padalinio kareivį, nors tai, kaip lengvai jis sugebėjo kirsti sieną, liudija jo įgūdžius – nei Baltarusijos, nei Lietuvos pasieniečiai jo nepastebėjo, vaikinas atvažiavo iki Vilniaus ir pats atėjo į policiją.
„Aš panorau tarnauti kariuomenėje savanoriškai. Visi mano aplinkos žmonės tarnavo – draugai, giminės. Manęs nuolat visi klausinėjo, ar tarnavau. Kažkaip net nejauku buvo sakyti, kad ne“, – pradėjo pasakoti savo istoriją Stepanas.
Dėl tarnybos kariuomenėje jis sustabdė studijas universitete Ukrainoje, Černigovo mieste. Vėliau jis net buvo pradėjęs svarstyti galimybę tapti profesionaliu kariu. „Kai ėjau į kariuomenę, maniau, kad po to tęsiu tarnybą kaip profesionalas. Mano gimtasis miestas Gomelis yra šalia sienos su Ukraina, tai aš ir svajojau tapti pasieniečiu. Bet nepavyko“, – tęsė pabėgėlis iš Baltarusijos.
Po keturių mėnesių kariuomenėje vaikinas pirmą kartą patyrė smurtą. Po to jį pradėjo mušti nuolat. Jo dalinyje silpnesniuosius daužė ne eiliniai, o degtinės prisigėrę karininkai.
Po to jį pradėjo mušti nuolat. Jo dalinyje silpnesniuosius daužė ne eiliniai, o degtinės prisigėrę karininkai.
Stepanas tikina, kad nuolatinį mušimą būtų iškentęs, bet paskutiniu lašu tapo oficialus dokumentas, kuriame buvo parašyta, kad karys pasižada žudyti savo tautiečius, jeigu prasidės masiniai neramumai.
„Aš negaliu tiksliai pasakyti, kas ten buvo parašyta, bet dokumento esmė buvo tokia, kad mes įsipareigojame šauti į Baltarusijos piliečius, jeigu vidaus reikalų pareigūnai nepajėgs numalšinti riaušių, kurios gresia Baltarusijos Respublikos nepriklausomybei bei suverenitetui ir Konstitucijai. Kažkaip taip, – prisiminė vaikinas. – Dėl to, kad atsisakiau dėti savo parašą, buvau labai stipriai sumuštas ir net patekau į ligoninę.“
Tyčia nepadeda
„Aš pabėgau iš karinio dalinio, atvažiavau su taksi prie greitkelio, o ten jau pagavau mažą autobusiuką su lietuviškais numeriais. Vairuotojas buvo labai nustebęs, bet sutiko pavežti dezertyrą iki pasienio“, – prisimina praėjusių metų įvykius S.Zacharčenka.
Apie trečią nakties pabėgėlis buvo jau Lietuvos pusėje. Be jokių kliūčių jis atvažiavo į Vilnių ir atėjo tiesiai į policijos komisariatą prie stoties. Taip ir pasakė: labas rytas, aš toks ir toks, pabėgau iš Baltarusijos kariuomenės. Policija jam liepė rašyti pareiškimą, bet dabar S.Zacharčenka supranta, kad visa procedūra vyko ne pagal taisykles. Jam niekas nepaaiškino jo teisių, nepasiūlė advokato.
„Kai mane vėliau apklausė, nebuvo nei vertėjo, nei advokato. Mano bylos inspektorė vardu Asta, pavardės aš neprisiminu, blogai mokėjo rusų kalbą, bet visą mano paaiškinimą ji kažkaip surašė lietuviškai. Kas ten parašyta, aš net neįsivaizduoju“, – pasakojo Stepanas, tik neseniai susiradęs advokatą.
„Nejaugi aš turiu tuo užsiimti? Užsienio registracijos centre man niekas nepadėjo. Migracijos tarnyba, manau, tyčia man nepadėdavo“, – tęsė jis.
Tuo įsitikinęs ir Baltarusijos pilietinės ir politinės atstovybės Lietuvoje vadovas Olegas Metelica. „Mums pasirodė, kad pas jus kažkas labai glaudžiai bendradarbiauja su oficialia Baltarusijos valdžia“, – savaitraščiui sakė O.Metelica.
Mums pasirodė, kad pas jus kažkas labai glaudžiai bendradarbiauja su oficialia Baltarusijos valdžia
Anot S.Zacharčenkos, Lietuvoje jam beveik iškart buvo pasakyta, kad galiausiai jis vis tiek važiuos namo.
„Dėl to aš labai baiminuosi. Ir man dar buvo pasakyta, kad Lietuvoje viskas virsta aukštyn kojomis. Manęs pradėjo ieškoti Baltarusijos tarnybos. Būtent čia, Lietuvoje. O kas jiems gali sutrukdyti? Čia gi devyni kilometrai iki sienos. Kaip jūs galvojate, jeigu man pavyko pereiti sieną, tai negi jie negalės?“ – baiminasi dėl savo saugumo vaikinas.
Stepanas įsitikinęs: jeigu jis negaus politinio prieglobsčio Lietuvoje, bus akivaizdu, kad Lietuvos Respublika atvirai bendradarbiauja su A.Lukašenkos režimu.
„Man atsisakė duoti prieglobstį, nes pabėgimas iš kariuomenes negali būti laikomas pagrindu prieglobsčiui suteikti. Bet aš pabėgau ne dėl to, kad mane paliko mergina, arba dėl to, kad man protas pasimaišė. Aš tiesiog nenorėjau šaudyti į savo piliečius. O Migracijos tarnybai į tai yra nusispjauti“, – piktinosi jis.
Tuo tarpu žinoma Baltarusijos opozicijos žurnalistė Natalija Radina, portalo charter97.org redaktorė, neseniai gavusi politinį prieglobstį Lietuvoje, savaitraščiui „15min“ sakė, kad visiškai pasitiki Lietuvos struktūromis, kurios atsakingos už prieglobsčio suteikimą. „Aš pati atlikau šią procedūrą, ir visiškai pasitikiu Lietuvos pareigūnais, manau, kad jie gali objektyviai nuspręsti, ar reikia duoti prieglobstį“, – pareiškė N.Radina.
Baltarusijoje vadino bepročiu
S.Zacharčenkos nepalaiko ir kariai, su kuriais jis kartu tarnavo. Jie Baltarusijos žiniasklaidai sakė, kad nieko panašaus tarnybos metu nebuvo. Neva vaikinas tiesiog buvo per silpnas ir jo psichika neatlaikė.
„Jūs ką, nežinote, kaip dirba oficiali Baltarusijos žiniasklaida? Jiems tiesiog pasakė, sakyk tai ir tai. Gal jie per prievartą sakė tuos žodžius, aš nežinau. Beje, ne tik aš atsisakiau pasirašyti tą dokumentą, tai ir sumušė ne tik mane. Jie gi gali pasukti dabar taip, kaip jiems reikia. Kol aš tarnavau, pas mus žuvo du vaikinai. Oficialiai – dėl nelaimingų atsitikimų. O iš tikrųjų, kas žino, kaip viskas buvo. Jau būdamas čia aš sužinojau apie dar vieną mirtį mano dalinyje“, – pasakojo bėglys.
Aš matau save demokratiškoje šalyje, kur žmonės nežudo vienas kito, kur nemuša, kur nėra represijų.
S.Zacharčenka tikina, kad ne jis vienas pabėgo dėl to, kad atsisakė pasižadėti šaudyti į beginklius demonstrantus. Vienas bėglys dabar Prancūzijoje. Kitas buvęs karininkas – Švedijoje. Vienas iš buvusių pareigūnų, Viačiaslavas Dudkinas, dirbęs Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrose, bet vėliau pabėgęs į Prancūziją, Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei parašė raštą, kuriuo patvirtino, kad kariai turėjo pasirašinėti panašaus turinio pasižadėjimus.
S.Zacharčenka viliasi, kad dabar, kai jo istorija tapo vieša, viskas apsivers aukštyn kojomis ir jam neteks grįžti į Baltarusiją.
„Aš noriu čia išmokti kalbą, pasilikti Lietuvoje, pradėti dirbti. Man neįdomi nei Italija, nei kitos šalys, kur galima emigruoti. Jeigu rytoj Baltarusijoje pasikeistų valdžia, būtų visuotinė amnestija, aš važiuočiau atgal. Iškart. Aš matau save demokratiškoje šalyje, kur žmonės nežudo vienas kito, kur nemuša, kur nėra represijų. Kada tai įvyks – didelis klausimas“, – atsisveikindamas sakė S.Zacharčenka.
