Į lietuvių folklorą stipriai įaugęs vilkas pilkas pastaruoju metu tapo didžiausiu ūkininkų siaubūnu. Žinios apie sudraskytus veršius, avis ir net šunis sklinda iš įvairiausių šalies vietų.
Antai Kupiškio rajone žinomas ūkininkas Alvydas Kavoliūnas praėjusią savaitę po nakties aptiko dvi avių maitas: viena buvo taip sugraužta, kad tik pliki šonkauliai likę, o kita – atverta širdimi. Avių augintojas nuo liepos pradžios jau neteko penkiolikos avių, vien per dvejus praėjusius metus Kavoliūnai prarado po 50 avių ir patyrė daugiau kaip 20 tūkst. Lt nuostolių.
Ūkininkas yra pastebėjęs, kad grobio ištroškusių vilkų negali sustabdyti ir įrengti elektriniai aptvarai – elektros srovės nesibaido jaunikliai, nors seni vilkai – daug atsargesni. Plėšrūnų išpuolius pavyko pristabdyti, pradėjus naktimis prie ganyklų kūrenti laužus, ganyklas saugančius elektrinius tinklus apraišiojus vėliavėlėmis, kad plevėsuotų ir gąsdintų.
Penkiolika telyčių, veršių ir avių vilkai šią vasarą jau nudaigojo Telšių rajono Nevarėnų apylinkėse. Pastaruoju metu vilkai puola net ir prie pat sodybų nakčiai pririštus gyvulius. Nevarėnų miestelio pašonėje esančioje ganykloje ūkininkė rado sudraskytą 250 kg veršį, o iš dviejų mėnesių ėriuko neliko nei nagų, nei ragų. Nuo ganiavos pradžios vilkai jau sumedžiojo penkis šios nevarėniškės gyvulius, dar dešimties savo galvijų liekanų ganyklose aptiko kiti Nevarėnų apylinkių gyventojai.
O štai viena Rokiškio rajono Suvainiškio miestelio gyventoja pasakojo, kaip į patį miestelio centrą atklydusi vilkė su vilkiukais užpuolė po jos langais pririštą veršį.
Vieną ankstų liepos rytą Alytaus rajono Mikutiškių kaimo ūkininkas Rimas Mankus ganykloje rado šešias papjautas avis, avinas kažkur buvo dingęs.
Pasvalio rajono Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius per Lietuvos radiją pasakojo, kad jau kurį laiką jų seniūnijoje kartojasi paslaptingi išpuoliai, dėl kurių kenčia ne tik ūkininkų gyvuliai, bet ir šunys.
Neskiria spalvų
Telšių miškų urėdijos Eigirdžių girininkijos eigulys Petras Dabrišius jau seniai domisi vilkų gyvenimu, ne vienus metus juos augina savo „žvėrinčiuje“. Jis sako, kad visiškai tikėtina, jog vilkai puola gyvulius, paliktus be priežiūros. Šių gyvūnų, kaip ir žmonių, gyvenimas gerėja – kam grobio tykoti ir jį medžioti miške, kai kuo skaniausias „kepsnys“ vaikšto tiesiog pamiškėje.
Miškininkas aiškina, kad be priežiūros palikti gyvuliai gali privilioti alkanus vilkus, ypač jeigu jie ganosi daugiau kaip už 150–200 metrų nuo namų. Be to, pavasarį rujos metu vilkės gali pasirodyti sodybose, kur yra šunų. „O ką joms daryti, jei reikia poruotis, o vienintelis miške vilkas buvo nušautas medžiotojų per praėjusį medžioklės sezoną?“ – retoriškai klausia miškininkas.
Vilkų žinovas netiki, kad vilkai atsėlina į žmonių sodybas, išsitraukia iš būdos grandine pririštus šunis ir juos suėda. „Taip jie galėtų elgtis nebent išbadėję, tačiau šiandien vilkams maisto nestinga – juk miškuose gausu strikinėjančių stirnų. Vilkai gali nebent išsivilioti, o paskui papjauti laisvai bėgiojančius šunis“, – pasakoja kitados ir pats poros palaidų šunų netekęs žinomas miškininkas.
Jis tikina, kad raudoni skudurėliai vilkų negąsdina, nes šie žvėrys neskiria spalvų – visą aplinką regi pilką. „Vilkai gali prisibijoti skudurėlio, atsiduodančio žmogaus kvapu, o ilgai kur nors lauke išgulėjęs skuduras šiam gyvūnui nieko nereiškia“, – aiškino P. Dabrišius.
Pasak eigulio, savo gyvulius žmonės turėtų apsaugoti aptvarais, nes vilkai nerizikuos lįsti pro vielas ar kokius nors plyšius, o šunis laikyti pririštus grandine arba voljeruose.
P. Dabrišiaus nuomone, medžioklės ribojimus reikėtų nustatyti diferencijuotai – tose Lietuvos vietose, kuriose vilkų yra gerokai daugiau, turėtų būti leidžiama jų sumedžioti daugiau nei ten, kur juos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.
Kalti sulaukėję šunys
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius teigia, kad šiuo metu vilkai yra suaktyvėję ir toks periodas truks maždaug iki rugsėjo pabaigos, mat tokiu metų laiku vilkai keliauja iš vietos į vietą, jauniklius mokydami ieškoti grobio.
Manoma, kad Lietuvoje yra apie 300 vilkų, su jaunikliais šis skaičius galėtų būti šiek tiek didesnis. Per praėjusį medžioklės sezoną, trunkantį nuo gruodžio 1 d. iki balandžio 1 d., buvo leidžiama sumedžioti 30 vilkų. Latvijoje šių žvėrių priskaičiuojama apie tūkstantį, kasmet sumedžiojama apie pusantro šimto. Beje, žvėrys nepaiso sienų. Todėl migruodami vilkai iš Latvijos dažnai atklysta ir į šiaurinius Lietuvos rajonus.
Gamtininkas įsitikinęs, kad žmonės per daug drąsiai visas blogybes priskiria vilkams. „Neretai po neva vilkų šėlionių apsilankę specialistai, pažįstantys gyvūnus, įsitikina, kad tai ne vilkų darbas. Taip paaiškėjo, kad Alytaus rajono ūkininko šešias avis papjovė visai ne vilkai. Mat toje vietoje specialistai rado daug šunų pėdsakų. O viename laikraštyje aprašytas vilkų antpuolis Nevarėnų apylinkėse buvo iliustruotas žvėries paliktų pėdų nuotrauka. Iš jos aiškiai matėsi, kad tai ne vilko, o šuns pėdsakai“, – sakė Aplinkos ministerijos pareigūnas.
S. Paltanavičius linkęs manyti, kad sulaukėję šunys ar hibridai – vilkės ir naminio šuns palikuonys – tikrai pridaro daugiau blogybių nei tikrieji vilkai – pastarieji yra baikštūs ir įtarūs žvėrys.
„Nekeista, kad vilką vilioja judantis, gana aktyvus šuo, bet neįtikėtina, kad vilkas ateitų į kiemą ir papjautų šunelį. Vilkas – atsargus ir įtarus žvėris. Jis neprisilies prie grandinės, nelįs po virvute. Šiandien Lietuvoje gausėja laukėjančių benamių šunų, agresyvumu lenkiančių vilkus – jie nebijo nei tvoros, nei kiemo, o susibūrę į pulkus pridaro visokių eibių“, – dėstė gamtininkas.
Ar vilkas žmogui gali būti pavojingas? „Žmonės kasmet nušauna po keliasdešimt vilkų, bet neteko girdėti, kad vilkas būtų sudraskęs žmogų. Tokia galimybė tikėtina nebent tokiu atveju, jei žvėris serga pasiutlige. Tačiau pastaraisiais metais šios ligos atvejų Lietuvoje užfiksuota labai mažai“, – tvirtino S. Paltanavičius.
