Trylika Lietuvai atstovaujančių europarlamentarų, po pusmečio baigsiančių savo misiją Europos Parlamente (EP), kandidatuodami į šias pareigas tikėjosi galėsią daryti daugiau įtakos Lietuvos politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Tačiau parlamentarai teigia, kad jų žinių ir tarptautinėje bendruomenėje įgytos patirties šalies Vyriausybei nereikia.
„Norėčiau paminėti vieną pavyzdį, kur, man atrodo, galėtų būti glaudžiau bendradarbiaujama, – neslėpė kartėlio O.Juknevičienė. – Mes, Europos parlamentarai, galėtume dirbti kartu su Vyriausybe, jeigu ji norėtų mus išklausyti. Mes padarėme viską, kad mūsų Vyriausybė kreiptųsi ir gautų pritarimą įvesti eurą. Aš asmeniškai kartu su frakcijos nariais lankiausi pas tuometį premjerą Algirdą Brazauską, ten buvo ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas. Vienas Europos Komisijos (EK) narys, vertindamas Lietuvos pasirengimą, paklausė, kodėl nenaudojamos fiskalinės priemonės sumažinti toms šimtosioms procento dalims, kurios trukdo įvesti eurą, tarkime, neatidedamas autobusų bilietų brangimas. R.Šarkinas atsakė, kad mes nenorime meluoti. Visi nusijuokė, nes bilietų branginimo ir kitų mažiau reikšmingų sprendimų atidėjimas – ne melas, o fiskalinės priemonės, kuriomis galima reguliuoti infliacijos kriterijus.“
„Pusantrų metų aiškinau apie artėjančią krizę, kurios dar nebuvo, – apgailestauja, kad nebuvo laiku išgirstas ir E.Maldeikis. – Blogiausia, kad Lietuvą ištiko ne viena, o dvi krizės. Pirma – pasaulinė finansų krizė, kuri tęsis ir dar sulauksime dviejų bangų pavasarį. Antra – vidaus krizė. Pasvarstykime, kas privedė prie krizės? Per praėjusią kadenciją nė viena politinė partija Lietuvos Seime neatsistojo ir nepareikalavo stabdyti Lietuvai nepalankių sprendimų. Schema buvo tokia: bankai, pigūs resursai, mokesčių lengvata būstui ir neribotas kreditavimas. Taip sukurta griaunamoji jėga. Dar – antriniai vertybiniai popieriai. Ta schema sukosi, o ją reikėjo stabdyti, mokesčių lengvatas nukreipti būstui šiltinti. EK mums skyrė lėšų inovacijoms, bet mūsiškiai joms labai atsparūs. Deja, Lietuvos ūkio struktūra tokia, kad gaminame tą patį, ką ir Azija. O mes su ja negalime konkuruoti.“
Kūnas ir kraujas
Matydami Lietuvos Vyriausybės pastangas suvaldyti krizę, europarlamentarai sutinka, kad reikia imtis griežtų priemonių, tačiau abejoja, ar dabartiniai sprendimai dar labiau nepaskatins neigiamų procesų.
„Vyriausybės programoje yra neblogų dalykų, kurių reikėtų Lietuvai, tačiau tai reikėjo daryti ne per ekonominį sunkmetį, – pasidalijo abejonėmis J.Paleckis. – Manau, dabar Vyriausybės numatytos priemonės gerokai smogs tiems, kurie jas suplanavo ir vykdys. Vyriausybės programoje matau per didelį norą išeiti iš sunkios padėties silpniausiųjų sąskaita. Stiprieji nepakankamai prispausti.“
„ES antikrizinių priemonių planas truputį skiriasi nuo Lietuvos, – pastebėjo E.Maldeikis. – Matyt, finansų ministro A.Šemetos ranka gana stipri, jis pritaiko anksčiau įgytą patirtį. Tačiau ar aplopę biudžetą išsaugosime mokesčių mokėtojus, jei nepadėsime jiems šiuo sunkiu metu?“
„Nuo pat diskusijos apie antikrizinę programą pradžios matau vieną jos ydą, – įsitikinusi O.Juknevičienė. – Vyriausybės nariai teigia, kad pirma sutvarkysime finansus, paskui imsimės ekonomikos. Taip nebūna. Ekonomika yra kaip kūnas, o finansai – kaip kraujas. Jeigu daromas poveikis kraujui, organizmas iš karto reaguoja. Manau, kad šiuo atveju daroma didžiausia klaida. Svarstoma, iš kur galima gauti pinigų ir kiek, tačiau nemąstoma apie biudžeto ir pirmiausia viešąsias išlaidas. Būtent tą daro visų didžiųjų Europos valstybių vadovai. Jie sprendžia, kaip remti ūkį, kaip jį gaivinti, iš kur valstybė ims pinigų investicijoms, kuriomis gaivinamas visas pasaulis?“
Krizė dar gilės
E.Maldeikis, pareiškęs, kad Lietuvai pakenkė nepamatuotas švaistymas, nustatyti neteisingi prioritetai, nemano, kad padėtis greitai ims gerėti. Jo prognozės itin pesimistinės.
„Šiuo metu dar tik einame į kritišką etapą. Pačios krizės dar nėra, – įsitikinęs E.Maldeikis. – Sparčiai artėja labai sudėtingas ir ilgas laikotarpis. Kai kurie ekonomistai teigia, kad krizė Vidurio Europoje truks trumpiau nei Japonijoje, t. y. šiek tiek mažiau nei dešimt metų. Manau, labai svarbu, kad vyriausybės programą palaikytų visuomenė. Jeigu nevyks dialogas su visuomene, jeigu tik Vyriausybė spręs visų problemas, atsitiks bėda. Lietuva, kaip ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys, turi sumokėti už tą lengvabūdišką skolinimąsi. Rytų ir Vidurio Europa – iš viso dešimt šalių pasiskolino 1 trln. 300 mlrd. eurų. Žinant mūsų našumą, rinkų galimybes ir ekonomikos plėtrą, grąžinti nebus iš ko. Mokėti reikės ne vienus metus, kad sugrąžintume pasiskolintus pinigus. Pusantrų metų stebėjausi Lietuvos laikraščiuose cituojamais bankų analitikais, kurie teigė, neva Lietuvoje žmonės dar gali skolintis, nes mes atsiliekam nuo ES, limitai nesunaudoti. Dabar jie siūlo receptus, kaip gelbėti šalį nuo krizės. Man visada buvo įdomu, kada jie nustos pūsti burbulus. Dabar svarbiausias klausimas mūsų Vyriausybei toks: ar mes kursime Europos socialinį modelį sveikatos apsaugos, švietimo srityse, teiksime socialines garantijas žmonėms, ar pasuksime rinkos fundamentalizmo keliu, dar vadinamu laikiniu kapitalizmu? Čia yra takoskyra. Kokią kainą ir kas sumokės už krizę priklausys nuo to, kuruio keliu pasuksime.“
