Apie tai portalo 15min videolaidoje „15/15“ diskutavo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas dr. Donatas Valiukas ir Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius dr. Egidijus Rimkus.
– Kodėl Europoje patiriame galimai didžiausią sausrą per pastaruosius 500 metų?
D.Valiukas: Todėl, kad turime kritulių trūkumą ir kritulių trūkumą turime ne tik dabar. Tas kritulių trūkumas buvo ir žiemą, nusitęsė į pavasarį, toliau – į vasarą, ir dabar, vasarą, dar turėjome vieną po kitos slenkančias karščio bangas, kai oro temperatūra virš 40 jau kyla ne tik kažkur Ispanijoje, Italijoje ar Pietų Prancūzijoje, bet ir nukeliavo karščio banga daug toliau į Europos gilumą ir pasiekė Britaniją, kur oro temperatūra taip pat viršijo 40 laipsnių.
Sakykime, Skandinavijoje, Šiaurės Norvegijoje irgi buvo kur kas karščiau negu įprasta. Tad dabartinę sausrą lėmė kritulių trūkumas, kuris tęsiasi jau nuo žiemos, o dabartiniai karščiai, labai paskatinę garavimą, taip pat gerokai prisidėjo.
– Lietuvoje mus truputį gelbėjo pavasaris, nes upės tada prisipildė, bet, kita vertus, rugpjūtį, pavyzdžiui, lietaus beveik ir nebuvo. Aišku, ūkininkai džiaugiasi, nes javapjūtėje smagu. Bet kada gi ateis tas lietus į Lietuvą?
D.Valiukas: Lietuva iš tikrųjų netgi tam Europos kontekste pakankamai išskirtinė teritorija, kur sausros grėsmės kol kas nematoma.
Minėjote rugpjūtį, per jį, ypač antrąjį dešimtadienį, kritulių beveik nebuvo, bet mes kritulių Lietuvoje turėjom ir birželį, ir liepą. Iš tikrųjų pasiskirstymas jų buvo labai netolygus, bet labai didelio kritulių trūkumo ar sausros Lietuvoje nebuvo, skirtingai nuo didesnės dalies Europos.
O dabar artimiausiomis dienomis ir pas mus turėtų palyti, skirtingos teritorijos, ko gero, gaus skirtingą kiekį. Bet, kaip ir minėjau, Lietuvoje kažkokios labai didelės sausros grėsmės, bent jau lyginant su tuo, ką matome Europoje, nėra ir šiuo metu, nebuvo ir prieš keletą dienų ar savaičių.
– O kodėl mums taip pasisekė, kodėl mes išsiskiriame netgi lyginant su Norvegija?
D.Valiukas: Todėl, kad, kaip ir kiekvienos teritorijos, orus lemia keliaujančios oro masės. Ir pas mus buvo laikotarpis, būtent vėlyvesnis pavasaris – birželis, liepa – kai keliavo pas mus oro masės nuo Atlanto pakankamai drėgnos, su krituliais, ir mes tų kritulių gavome.
Tuo tarpu Europoje tuo metu buvo anticiklonas ir kritulių neiškrito arba iškrito nedaug.
– Galima teigti, kad mums šiais metais tiesiog pasisekė?
D.Valiukas: Na, ko gero, taip galime teigti, kad pasisekė, nes, bendrai imant, tai, kas šiuo metu vyksta Europje, yra kaip ir klimato kaitos padarinys. Be klimato kaita kiekvieną kartą gali paveikti skirtingus regionus. Tai šįkart, galima sakyti, kad mums pasisekė, mes nepatekome į didelę sausros zoną.
– Vis pažymima 500 metų riba. O kodėl būtent tokia riba, kas buvo prieš 500 metų, kitaip tariant?
D.Valiukas: Čia, ko gero, gana geras indikatorius yra upių nusekimas ir iškalti vienokie ar kitokie užrašai akmenyse.
Prieš 500 metų meteorologinių stebėjimų dar nebuvo, jie atsirado prieš keletą šimtų metų. Šiuo atveju labai patikimas šaltinis yra būtent tai, ką mes turime upėse, kas užfiksuota įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, akmenyse iškalant vienokį ar kitokį užrašą, bylojantį apie tuo metu buvusią sausrą.
– Ar jūs per savo karjerą pamenate tokius upių nusekimus, kad būtų galima pamatyti užrašus ant akmenų apie kažkada buvusią sausrą?
D.Valiukas: Ne, tikrai ne. Europoje yra tų nusekimų buvę ir prieš keletą metų. 2018 metais buvo nusekusios upės, 2017 metais buvo daug gaisrų.
Bet kad tai būtų masiškai ir tokioje didelėje teritorijoje, kad nusektų didžiausios Europos upės ligi tokio lygio – tai tikrai ne.
– Ką tai reiškia, kokios pasekmės to, kad net didžiosios upės, pavyzdžiui, Reinas, nusenka?
