Tai ypač aktualu tapo šiomis dienomis, kai į viešumą iškilo galimi korupcijos Kauno tardymo izoliatoriuje atvejai. Apie juos teisėsaugą informavo, o vėliau ir viešai prabilo jo buhalterė Rasa Kazėnienė.
Apsauga – ir tiriamosios žurnalistikos atstovams
Antradienį į sesiją Strasbūre susirinkęs Europos Parlamentas (EP) ketina paraginti Europos Komisiją iki metų pabaigos parengti veiksmingą Europos informatorių apsaugos programą, kuri padėtų apsaugoti ES finansinius interesus ir geriau kovoti su ES finansuojamų projektų įgyvendinimo pažeidimais.
Dauguma ES valstybių narių yra ratifikavusios JT konvenciją prieš korupciją, kuri įpareigoja užtikrinti tinkamą ir efektyvią informatorių apsaugą.
Informatoriai (pranešėjai) atlieka svarbų vaidmenį viešinant korupciją, prisideda prie viešųjų institucijų skaidrinimo ir pasitikėjimo jomis stiprinimo, pažymima rezoliucijos projekte. Be kita ko, siūloma sukurti nepriklausomą informacijos rinkimo ES biurą su padaliniais valstybėse narėse, kuris padėtų informatoriams pasinaudoti tinkamais kanalais („karštosiomis linijomis“, internetu ar pan.) turimai informacijai apie galimus pažeidimus atskleisti.
Anot EP Biudžeto kontrolės komiteto nario olando Denniso de Jongo, pranešėjų vaidmuo ilgus metus kėlė didelį susirūpinimą – ne tik apie pažeidimus pranešantys ES pareigūnai, bet ir asmenys iš išorės. Jei pirmuosius gina ES darbuotojų taisyklės, antrieji turi kliautis nacionalinės teisės numatoma apsauga, jei tokia apskritai yra.
„Situacija įvairiose valstybėse narėse skiriasi. Todėl reikalingas teisinis instrumentas ir nepriklausoma Europos institucija, taip pat ginanti išorinius informatorius“, – pranešime spaudai cituojamas politikas.
Esą būtina kuo skubiau sukurti teisinį pagrindą, pagal kurį, nustačius teises ir pareigas, informatoriai būtų saugomi visoje ES ir ES institucijose (anonimiškumo apsauga, teisinės, psichologinės ir prireikus finansinės pagalbos teikimas, prieiga prie įvairių informacijos šaltinių, greito reagavimo schemų ir pan.). Tiesa, čia kalbama apie pažeidimus, susijusius su projektais, visai arba iš dalies finansuojamais iš ES biudžeto.
Dauguma ES valstybių narių yra ratifikavusios JT konvenciją prieš korupciją, kuri įpareigoja užtikrinti tinkamą ir efektyvią informatorių apsaugą. Rezoliucijos projekte pažymima, kad jie yra svarbus informacijos šaltinis kovojant su organizuotu nusikalstamumu ir tiriant korupcijos viešajame sektoriuje atvejus.
Pranešėjai dažnai turi geresnę prieigą prie neskelbtinos informacijos, bet daugelis, ypač dirbantieji privačiajame sektoriuje, turi laikytis konfidencialumo.
„Valdžios institucijos neturėtų riboti ar mažinti informatorių ir žurnalistų gebėjimų dokumentuose užfiksuoti nelegalias, neteisėtas ar žalingas praktikas ir tokias praktikas atskleisti, kai geranoriškas tokios informacijos atskleidimas ir viešasis interesas yra prioritetas“, – teigiama projekte. Kartu pabrėžiama tiriamosios žurnalistikos svarba, prašant užtikrinti, kad jos atstovams būtų suteikiama tokia pati apsauga kaip ir informatoriams.
Pranešėjai dažnai turi geresnę prieigą prie neskelbtinos informacijos, bet daugelis, ypač dirbantieji privačiajame sektoriuje, turi laikytis konfidencialumo. Tai reiškia, kad už pranešimus jiems gali būti skiriamos drausminės nuobaudos, jie gali patirti neigiamų su profesine karjera susijusių pasekmių ar rizikuoti savo asmens saugumu.
Rezoliucijos projekte nurodoma, kad vos kelios ES narės yra įdiegusios pakankamai pažangias informatorių apsaugos sistemas. Daugelis specialių pranešėjų apsaugos taisyklių dar nėra patvirtinusios.
Pažadėjo premijų, bet dar niekas jų negavo
Tarp pastarųjų šalių yra ir Lietuva. Praėjusią savaitę posėdžiavusi Seimo parlamentinė grupė „Už Lietuvą be korupcijos“, pritariant Teisingumo ministerijos atstovams, nusprendė, kad Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą reikia tobulinti ir iš naujo teikti svarstyti Seimui.
Pasak grupės pirmininkės Agnės Bilotaitės, dabartinė situacija rodo, jog vis dar nėra pakankamos pranešėjų teisinės apsaugos, o 2010 metais parlamentinės grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ teiktas įstatymo projektas turi pranešėjų teisinės apsaugos spragų, kurias būtina tobulinti, siekiant tinkamiausio pranešėjų apsaugos reguliavimo modelio.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) atstovų teigimu, valdžios institucijų vadovai nesuinteresuoti skatinti pranešimus apie korupciją, o raginimai skambinti specialiu telefono numeriu dažniausiai tėra formalūs ir naudos neduoda.
Vyriausybė dar 2003 metais patvirtino tvarką, pagal kurią asmeniui, suteikusiam vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas, gali būti išmokama vienkartinė išmoka. Dar nė vienam asmeniui ji nebuvo paskirta.
Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą 2010-aisiais inicijavo būtent TILS, tobulino Specialiųjų tyrimų tarnyba. Seimas anuomet nusprendė, kad nėra būtina priimti tokį teisės aktą, priminta pranešime spaudai.
Įstatymu norima paskatinti visuomenę pranešti apie korupciją, teisiškai sureguliuoti pranešėjų – esamų ar buvusių darbuotojų arba kitų asmenų, atskleidusių informaciją apie galimai neteisėtą darbdavio, jo vadovų, taip pat kitų darbdaviui pavaldžių arba atskaitingų asmenų veiką, apsaugą. Kartu būtų apsunkinta galimybė atleisti pranešėją iš darbo, nustatytas reikalavimas tam tikrais atvejais sumokėti pranešėjui kompensaciją, uždrausta skleisti neigiamą informaciją apie pranešėją, numatyta pranešėjo ir jo šeimos apsauga nuo bauginimo bei persekiojimo.
Vyriausybė dar 2003 metais patvirtino tvarką, pagal kurią asmeniui, suteikusiam vertingos informacijos apie nusikalstamas veikas, gali būti išmokama vienkartinė išmoka – iki 10 proc. nuo išieškotos žalos sumos, bet ne daugiau kaip 100 tūkst. litų (29 tūkst. eurų). Dar nė vienam asmeniui ji nebuvo paskirta.
Anot A.Bilotaitės, paviešinta galima korupcija Kauno tardymo izoliatoriuje tik patvirtina, kad pranešėjai nėra apsaugoti: „Valstybė jų negina ir nebrangina. Kaip pas mus įprasta, tokie žmonės paprastai būna priversti išeiti iš darbo, netenka pragyvenimo šaltinio, patiria spaudimą iš darbovietės ir yra priversti veltis į teisminius ginčus, negana to – dar savo lėšomis gintis. Kol nebus realiai veikiančio įstatymo, tol piliečiai nebus labiau motyvuoti pranešti apie korupciją.“
Naujausios apklausos rodo, kad tik 7 proc. lietuvių praneša apie pastebėtą korupcijos atvejį. Italijoje tai padaro pusė apklaustųjų, Čekijoje – kas penktas. Tik 15 proc. apklaustų lietuvių mano, kad apie korupciją būtina pranešti teisėsaugai. Švedijoje taip manančiųjų – 69 proc.
