15min jau rašė, kad vietą, kurioje palaidoti 1159 žmonės, rasti itin sudėtinga. Nors čia lankosi aukų artimieji ir nuo žudikų išsigelbėję žmonės, ją žymi tik kuklus paminklėlis, kurį pastačius bet kuriose Lietuvos kapinėse būtų sunku pastebėti.
Sklypas, kuriame vyko egzekucija, pernai atiduotas privatiems asmenims ir šiuo metu parduodamas. Priežiūros institucijos patvirtina, kad į privatų sklypą patenka dalis kapavietės apsauginės zonos, o masinio kapo ribos nėra tiksliai žinomos ir gali būti didinamos atsiradus naujiems duomenims.
Tragiški įvykiai
Ypatingojo archyvo tardymo protokoluose užfiksuoti šių įvykių liudijimai. 1941-ųjų rugsėjo viduryje, vykdant Lietuvos policijos vado Vytauto Reivyčio įsakymą, buvo pradėti areštuoti Naujosios Vilnios ir aplinkinių miestelių žydai. Jie buvo varomi „į darbus“ – į Vėliučionių kolonijos kiemą. Areštai vyko visą savaitę. Kolonijos kieme paskutinę naktį buvo sutelkta daugybė žmonių – juos saugojo ypatingojo būrio nariai.
Gretimo kaimo gyventojas Eduardas Jankovskis pasakoja, kad kaimo seniūnas Vincentas Daugialo liepė jam ir dar penkiems vyrams pasiimti kastuvus ir eiti prie Plikojo kalno. Vyrai nuėjo, tačiau seniūnas nepasirodė, ir jie, nežinodami ką daryti, sėdo žaisti kortomis. Tuomet prie jų privažiavo automobilis ir iš jo išlipęs vokiečių kariškis liepė jiems eiti namo.
Kitą dieną iš Naujosios Vilnios geto buvo atvaryti keli žydų vyrai, ir jiems buvo liepta kasti duobę bulvėms.
Tądien autobusu iš Vilniaus atvyko 30–40 vyrų civiliais rūbais – tai buvo ypatingojo būrio nariai, tarp jų leitenantas Balys Norvaiša, konservatorijos studentas Vladas Korsakas ir kiti.
Rugsėjo 22 dieną apie pietus kelių ypatingojo būrio narių lydima žydų kolona pajudėjo iš Vėliučionių kolonijos kiemo link Plikojo kalno. Visi jų daiktai, maisto produktai ir ryšuliai buvo palikti kolonijos kieme. Silpnus ir nepaeinančius vežė vežimais kolonos pabaigoje. Kolonoje buvo vyrai, moterys ir vaikai – nuo kūdikių iki paauglių. Jiems buvo pasakyta, kad veda į darbus.
Atėjusiems prie duobės buvo liepta nusirengti iki apatinių drabužių. Vyrai turėjo nusmaukti ir apatines kelnes iki kelių ir laikyti jas rankomis. Visi buvo suguldyti ant žemės veidais žemyn. Tuomet kareiviai po 10-15 žmonių bakstelėdami šautuvų buožėmis pakeldavo, liepdavo eiti prie duobės ir stotis veidu į duobę. Ypatingojo būrio nariai stovėjo ant šlaito 10 metrų atstumu nuo duobės ir šaudavo pasmerktiesiems į pakaušį.
Keliems iš pasmerktųjų pavyko prasibrauti pro apsaugos žiedą ir pabėgti, tačiau kariai juos pasivijo laukuose ir nušovė.
Pirmąją dieną baigus šaudyti lavonų niekas neužkasė. Kariai pietavo vietoje. Ypatingojo būrio narius pietumis vaišino savo namuose seniūnas Daugialo, jis parūpino degtinės. Ypatingojo būrio nariai grįžo nakvoti į Vilnių, savisaugos bataliono kariai – į kareivines Naujojoje Vilnioje.
Parduodama žemė
Šiais liudijimais savo knygoje „Mūsiškiai“ rėmėsi ir Rūta Vanagaitė, kuri Visų šventųjų dieną nuvyko uždegti žvakės prie memorialo.
„Lapkričio 1-ąją nuvažiavau aplankyti šių kapų. Lankėmės ten prieš mėnesį. Šį kartą pamatėme, kad atsirado dideli plakatai, jog žemės parduodamos ir juose nurodytas telefonas. Buvo parduodamas 6,5 hektarų sklypas.
Apsimetusi pirkėja paskambinau pardavėjui. Sužinojau, kad prašoma 35 tūkst. eurų. Paklausiau, kaip ten su tuo kapu. Man buvo iš karto pasakyta, kad ten jokių kapų nėra, yra tik mažas paminkliukas.
Paklausiau, ar bent kiek masinio kapo teritorijos yra parduodamame sklype. Patvirtino, kad dalis yra, todėl taikomi ribojimai, bet tai tik formalumai, nes iš tiesų ten niekas nepalaidotas.
Paprašiau atsiųsti planą, kad pažiūrėčiau, ar galiu pradėti statybas. Taip pat kreipiausi į specialistus, kad jie man padėtų išsiaiškinti, kokia gi situacija iš tiesų.
Išsiaiškinau, kad ten visą laiką buvo valstybinė žemė. Pardavėjo močiutė yra Jelena Dovgialo, kuri turėjo žemę Karklėnuose. Tokia pačia pavarde Karklėnų seniūnas organizavo duobių kasimą, bet nežinau, ar jie giminės.
Būtent jiems 2015 m. buvo suformuotas šitas sklypas, į kurį įeina dalis masinės kapavietės. Sklypas valstybinėje žemėje skirtas vietoj turėto Karklėnuose“, – 15min teigė R.Vanagaitė.
Pasak jos, iki šiol nėra tiksliai žinomos kapavietės ribos. Yra istorinių duomenų, kad 1944 m. birželį žudynių vietoje buvo sukrautas laužas ir keletą dienų deginti iškasti lavonai. Išsamių vietos kasinėjimų ir tyrimų niekada nebuvo.
„Plane pažymėta, kad daliai sklypo taikomi paveldosauginiai reikalavimai. Nubraižytas stačiakampis, bet istoriniai duomenys rodo, kad kapas buvo visiškai kitos formos. Jo dydžio niekas tiksliai nežino, jo niekas nekasinėjo. Tam reikia išsamių tyrimų. Juk jame palaidoti 1159 žmonės.
To sklypo savininkai, jei nuspręstų pradėti statybas, savo veiklą vykdytų ant masinės kapavietės. Aš nesuprantu, ar Lietuvoje nėra laisvos valstybinės žemės, jei žmonėms reikia dalinti masines kapavietes?“ – piktinosi pašnekovė.
Ji teigė, kad dėl to jau kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą (KPD). „Man teko kalbėtis su greta gyvenančiais vietiniais gyventojais. Vienas iš jų yra toks Jevgenijus. Jam teko rodyti kelią iki kapo išsigelbėjusiems ir vėliau į Lietuvą grįžusiems žydams ir jų artimiesiems.
Aš manau, kad visų institucijų atstovai, kurie ten dėjo vizas, padarė nusikaltimą žmogiškumui.
Vienas tokių žmonių buvo tuo metu 14-metis žydas, kuris liudijo, kad duobė buvo mažiausiai 100 metrų. Tas kapas iš viso nepažymėtas. Tai jei jau toks valstybės požiūris, tai gal geriau galvoti, kad tas kapas 200 metrų dydžio ir saugoti tą teritoriją, negu manyti, kad 10 metrų, ir aplinkui esančias žemes atidavinėti?
Aš manau, kad visų institucijų atstovai, kurie ten dėjo vizas, padarė nusikaltimą žmogiškumui. Mes jau turime atvejį, kai VII fortas yra privatizuotas su 2,5 tūkst. palaikų ir dabar neįmanoma išsrėbti šios košės, nes ten guli žmonių kaulai. Dabar yra antras atvejis ir tai gresia dideliu tarptautiniu skandalu“, – teigė ji.
15min keletą kartų bandė susisiekti su žemės pardavėjais, tačiau telefonas visą laiką buvo išjungtas.
Paveldosaugininkai neprieštaravo
Redakcija susisiekė su institucijomis, kurių atstovai dėjo savo parašus grąžinant šią žemę. Vilniaus rajono savivaldybės atstovė Jolanta Gulbinovič nurodė, kad savivaldybė tik prižiūri ir tvarko šią memorialinę vietą, bet valstybinės žemės klausimus sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT).
Ji taip pat patikslino, kad kapavietei yra nustatytas apsaugos nuo fizinio poveikio pozonis, kuris iš dalies patenka į besiribojantį sklypą, priklausantį privačiam asmeniui.
NŽT atstovė patvirtino, kad sklypas buvo grąžintas privačiam asmeniui, bet tai padaryta suderinus su KPD.
„Žemės sklypas suprojektuotas Kyviškių kadastro vietovės žemės reformos projekte, kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderintas su KPD Vilniaus skyriumi. Pažymime, kad pastabų dėl suprojektuoto žemės sklypo nepateikta“, – teigė ji.
15min kreipėsi į KPD Vilniaus skyriaus vadovą Vitą Karčiauską, kuris pranešė, kad į klausimus neatsakinės, nes jie suformuluoti remiantis neteisingomis prielaidomis:
„Sklypas, kurį jūs nurodėte, ribojasi su žydų žudynių vietos ir kapo teritorija, tačiau į ją nepatenka. Į minimą sklypą patenka dalis žydų žudynių vietos ir kapo apsaugos zonos, kuriai ir taikomi paveldosaugos reikalavimai. Kadangi jūsų klausimai suformuoti remiantis klaidinančiomis prielaidomis, atsakyti į juos negalime.“
Apsaugos ribos gali keistis
15min atsakymus į kilusius klausimus gavo iš KPD Kontrolės skyriaus vedėjo Renaldo Augustinavičiaus. Jis paaiškino, kad į sklypą patenkančioje aplinkosauginėje zonoje draudžiamos statybos ar žemės darbai, kurie gali kelti pavojų kapavietei.
Sąžiningas pardavėjas apie tai turi informuoti pirkėjus. Pradedant bet kokius darbus tokioje zonoje pradžioje reikės gauti KPD leidimą.
Pasak jo, kapavietės ribos buvo nustatytos remiantis istoriniais dokumentais, bet jos bet kada gali keistis, jei bus pateikti nauji duomenys.
„Čia tikrai jokios problemos nėra. Jei piliečiai mums pateiks papildomų duomenų, kapavietės ribos bus tikslinamos. Mums dabar atrodo, kad viską įvertinome, bet visada gali atsirasti naujų duomenų. Neįmanoma visko žinoti“, – teigė jis.
Sklypą įsigiję asmenys turi įvertinti, kad zona, kurioje draudžiami darbai, gali gerokai padidėti nepriklausomai nuo to, kam priklauso žemė – valstybei ar privačiam asmeniui.
R.Augustinavičius sutiko, kad ši Holokausto vieta nėra tinkamai įprasminta, tačiau pabrėžė, kad tai Vilniaus rajono savivaldybės funkcija: „Susirūpinimas yra ne kartą išreikštas, bet tai savivaldybės, o ne centrinės valdžios institucijų funkcija. Tam savivaldybė gauna Gyventojų pajamų mokesčio dalį. Jei ji tinkamai nevykdoma, piliečiai gali kreiptis į Vyriausybės atstovą ir prašyti jo pagalbos.“
