Ketveri metai – tiek laiko Kristina bandė atgauti sūnų tolimoje Šri Lankos saloje. Privatūs detektyvai, tūkstančiai kelionėms į tolimą salą išleistų eurų, bemiegės naktys. Vis dar Paryžiuje, bet jau su kitu vyru gyvenanti „Emigrantų“ pašnekovė sako išbandžiusi viską ir parodo vaizdo įrašą, kuriame ji dalyvauja prancūziškoje pokalbių laidoje.
„Dalyvavau aštuoniose televizijos laidose čia, Prancūzijoje, trys laikraščiai apie mane rašė. Buvo žmonių, kurie man rašydavo laiškus, atsiųsdavo čekį. Su manimi susisiekė viena prancūzė, kurios vyras buvo šrilankietis. Jie man labai daug padėjo – padėdavo susirasti viešbučius, papasakodavo apie skrydžius, apie šalį, kad man nebūtų taip sunku“, – pasakoja Kristina.
Emigrantė sako, kad paieškos atsiėjo labai daug pinigų: „Turėjau advokatą Paryžiuje, kuris turėjo bendradarbiauti su advokatu Šri Lankoje. [...] Taigi penkios kelionės, viešbučiai, advokatai – apie 50 tūkst. eurų išleidau, kol parsivežiau savo sūnų.“
Po vaiko gimimo ėmė elgtis kitaip
Gyventi į Paryžių Kristina atsikraustė būdama 23-ejų. Jos tikslas nebuvo užsidirbti daugiau pinigų. Tiesiog sykį, kai čia lankėsi, miestas merginą taip sužavėjo, kad ji nusprendė būtinai pabandyti jį paversti savo namais. Jaunai lietuvei čia patiko viskas – siauros gatvelės Monmartre, didinga architektūra bei tiesiog ore tvyranti romantika. Gyvenimas Paryžiuje jai atrodė svajonė.
Mergina įsidarbino aukle, mokėsi prancūzų kalbos ir jau pirmaisiais mėnesiais meilės mieste sutiko būsimą savo vyrą. Šrilankietis lietuvei pasipiršo labai greitai. Jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus.
Aš nedirbau, visą laiką buvau namuose kaip namų tvarkytoja, vaiko prižiūrėtoja. Aš tikrai nesijaučiau kaip žmona arba kaip gerbiama moteris, – neslepia Kristina.
„Jis yra iš Šri Lankos salos, o aš, kai buvau mažytė, su mama žiūrėdavau indų filmus – visą laiką tie vyrai man atrodė tokie romantiški ir geri. Mano vyras iš pradžių su manimi irgi buvo toks. Bet po vaiko gimimo viskas labai pasikeitė. [...] Aš nedirbau, visą laiką buvau namuose kaip namų tvarkytoja, vaiko prižiūrėtoja. Aš tikrai nesijaučiau kaip žmona arba kaip gerbiama moteris“, – neslepia Kristina.
Taigi iš pradžių žadėjęs amžiną laimę, iškart po vestuvių vyras ėmė elgtis toli gražu ne taip, kaip tikėjosi lietuvė. Darbas ir draugai jam buvo daug svarbiau už šeimą.
„Jis labai daug dirbo biure, grįždavo namo apie 22–23 valandą. Aš jam sakydavau, kad nesu laiminga, nes mano šeima ne Paryžiuje ir aš jaučiuosi labai vieniša, prašydavau, kad jis sugrįžtų iš darbo anksčiau, kad galėtume kartu vakarieniauti ar kažkur išeiti. O jis sakydavo, kad po darbo turi susitikti su klientais arba su kolegomis eiti išgerti alaus. Tai būdavo ne mano reikalas, nes moteris turi sėdėti namuose su vaiku. Aš niekada nedalyvaudavau vakarėliuose, į kuriuos jis eidavo po darbo arba savaitgaliais“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.
Deja, prašymai elgtis kitaip, anot Kristinos, sukeldavo tik konfliktus: „Po vestuvių jis buvo gana šaltas, sakydavo – viskas, ką tu moki, tai skųstis ir verkti.“
Teismas buvo palankus lietuvei
Kristina jautė, kad geruoju visa tai nesibaigs. Ji norėjo skyrybų, tačiau ne viskas taip paprasta. Finansiškai ji buvo priklausoma nuo sutuoktinio, o kurgi eisi, neturėdama nei darbo, nei santaupų ir dar su kūdikiu ant rankų.
„Kai gimė mūsų sūnus, aš turėjau palikti savo darbą, nes Prancūzijoje labai sunku rasti vaikams vietą darželyje“, – sako lietuvė.
Tačiau skirtis drąsino ir Kristinos mama. „Ji pastebėjo, kad nesu laiminga. Kaip kiekviena mama, ji norėjo matyti savo dukrą su šypsena, laimingą, energingą. Ji sakė – aš neatpažįstu tavęs, tu ne tokia, kokia buvai Lietuvoje“, – prisimena Kristina.
Šitie motinos žodžiai niekaip neišėjo Kristinai iš galvos. Ji tyliai, pati sau, priėmė sprendimą santuoką nutraukti. Nusprendė nebesiskųsti ir nebepriekaištauti. Tiesiog laukti, kol sūnus pradės lankyti mokyklą, ir po truputį ieškotis darbo.
„Taigi mano vaikui suėjo treji metai ir jis nuo rugsėjo pradėjo eiti į mokyklą. Aš vyrui pasakiau, kad nesu laiminga ir kad nematau prasmės toliau gyventi kartu. Pasakiau, kad noriu skirtis, kad man netinka toks gyvenimas. Jis nesipriešino, sako – gerai, mes išsiskirsime, nėra problemų, bet vaikas lieka su manimi“, – pasakoja emigrantė.
Pasakiau, kad noriu skirtis, kad man netinka toks gyvenimas. Jis nesipriešino, sako – gerai, mes išsiskirsime, nėra problemų, bet vaikas lieka su manimi, – sakė Kristina.
Nuo minties, kad vaikas augs ne su ja, Kristinai net atėmė kvapą. Vyras vis kartojo, kad ji nieko neturi: nei pažinčių, nei darbo, nei namų. O dabar, kai nusprendė skirtis, nebeturės ir sūnaus.
„Labai išsigandau, nes man sūnus buvo visas mano gyvenimas. Pradėjau kalbėti su draugėmis, kad bijau skirtis. [...] Viena mano draugė prancūzė pasakė, kad merijoje yra tokia paslauga – nueini ten ir tau paskiria žmogų, socialinį darbuotoją, kuris pataria, kaip viską pradėti“, – prisimena lietuvė.
Savivaldybė paskyrė Kristinai advokatą, o socialinė darbuotoja nuramino, kad Prancūzijoje iš mamos vaiko niekas neatims. Teismas taip ir nusprendė: sūnus lieka su mama. Kristina susirado darbą ir išsinuomojo butą, vaikas lankė mokyklą. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet ramybė truko labai trumpai.
Kad sulauktų pagalbos, priėmė Prancūzijos pilietybę
„Vaikas [po teismo] su tėčiu turėjo matytis tik kas antrą savaitgalį ir pusę mokyklinių atostogų. Mano buvęs vyras elgėsi kažkaip gana ramiai. Liepos mėnesį prasidėjo mokyklinės atostogos ir jis tada paėmė sūnų dviem savaitėms atostogų. Ir nuo liepos 19 dienos nieko apie vaiką nežinojau dvejus metus.
Pas juos šalyje po skyrybų vaikai dažniausiai lieka su tėvais ir jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad Prancūzijos teismai vaiką priteisė man. Taigi jis tiesiog paėmė sūnų ir su juo išvažiavo gyventi į savo šalį, man nieko nesakęs. Aš neturėjau jokių naujienų apie savo sūnų dvejus metus“, – pasakoja Kristina.
Ir čia prasideda antroji šios istorijos dalis – sudėtinga ir labai skaudi. Ketveri metai be sūnaus prabėgo kupini skausmo ir finansinio nepritekliaus. Paskutinius pinigus Kristina atiduodavo privačiam detektyvui. Pati ne sykį skrido į Šri Lanką – salą Indijos vandenyne, kurią nuo Paryžiaus skiria 15 tūkst. kilometrų.
„Skambinau vyrui į mobilųjį telefoną, jis jo niekada nekėlė. Nuėjau į policiją, pasakiau, kad turiu teismo nuosprendį, kad vaikas turi būti su manimi ir kad tėtis man jo negrąžino. Policija pradėjo tyrimą ir atrado bilietus, pirktus internete – jis nusipirko bilietus sau ir sūnui tik į vieną pusę. [...] Taigi sužinojau, kad jis Šri Lankoje, bet kaip man jį surasti?“ – prisiminimais apie itin sunkias dienas dalijasi Kristina.
Visos Šri Lankos plotas – kaip Lietuvos, tik gyventojų kone dešimt kartų daugiau – apie 20 milijonų. Taigi, jei viename kvadratiniame kilometre Lietuvoje vidutiniškai yra 45 gyventojai, tai Šri Lankoje jų – apie 300. Tokioje žmonių maišalynėje surasti vieną berniuką – tas pats, kas šieno kupetoje adatą.
„Skambinau į ambasadą, nusiunčiau ten visus teismo nuosprendžius. Prancūzijos ambasada pasakė, kad kovoti bus sunku, kadangi esu Lietuvos pilietė – esą reikia prašyti pagalbos iš Lietuvos, o ne iš Prancūzijos. Arba, sako, jums reikia priimti Prancūzijos pilietybę. Taigi priėmiau Prancūzijos pilietybę, galima sakyti vien dėl to, kad Prancūzija man padėtų atgauti sūnų.
Paskui kiekvieną dieną skambinau į Prancūzijos ambasadą Šri Lankoje, mano telefono sąskaitos buvo baisios. Aš ten susiradau advokatą ir jis man pasakė, kad reikia pradėti naują teismo procesą, kad man sugrąžintų vaiką, nes Prancūzijos teismo nuosprendžiai Šri Lankoje negalioja. Mat Šri Lanka ir Prancūzija nėra pasirašiusios jokių juridinių sutarčių“, – pasakoja Kristina.
Sūnus į mamą nenorėjo net žiūrėti
Tačiau joks teismo procesas negalėjo būti pradėtas, kol Kristina nenurodė tikslios sūnaus gyvenamosios vietos. Ji žinojo tik tiek, kad sūnus yra Šri Lankoje – kažkur tarp 20 mln. gyventojų, o daugiau nieko – nei namų, nei mokyklos adreso, nei numerio, kuriuo galėtų paskambinti.
Pasamdžiau privatų detektyvą Šri Lankoje, kuris ieškojo sūnaus. Pirmą kartą sužinojau savo vaiko namus, adresą ir mokyklą po 19 mėnesių. Tada Šri Lankoje pradėjome teismo procedūras, aš dar dvejus metus kovojau su vietiniais teismais, 5 kartus turėjau skristi į Šri Lanką, dalyvauti teismuose, kad man sugrąžintų sūnų, – pasakojo Kristina.
„Taigi pasamdžiau privatų detektyvą Šri Lankoje, kuris ieškojo sūnaus. Pirmą kartą sužinojau savo vaiko namus, adresą ir mokyklą po 19 mėnesių. Tada Šri Lankoje pradėjome teismo procedūras, aš dar dvejus metus kovojau su vietiniais teismais, 5 kartus turėjau skristi į Šri Lanką, dalyvauti teismuose, kad man sugrąžintų sūnų“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.
Privačių detektyvų kainos Prancūzijoje, kaip sako pati Kristina, – kosminės. Taip ir kilo idėja detektyvą surasti Šri Lankoje. Lietuvė ten kreipėsi į Prancūzijos ambasadą, tačiau jie padėti nesutiko.
Tada mama nusprendė viską padaryti pati – internetu ir per televiziją ieškojo pagalbos Šri Lankoje ir bandė susipažinti su Paryžiuje gyvenančiais šrilankiečiais: „Susiradau draugų iš Šri Lankos, kurie man padėjo susirasti detektyvą. [...] Tai buvo pensinio amžiaus policininkas. Aš nusiunčiau milijoną sūnaus nuotraukų. Mes per el. paštą, per „Skype“ kalbėdavome kas dvi, kas tris dienas. Iš pradžių kaip ir buvau viltį praradusi, nes jis jokios naujienos neturėjo pusantrų metų. Bet po 19 mėnesių – kovo 8 dieną – sužinojau, kur yra sūnus.“
Tačiau čia Kristinos vargai toli gražu nesibaigė. Po dvejų nežinioje praleistų metų atvykusi į Šri Lanką susitikti su savo vaiku, rado visiškai ne tai, ko tikėjosi – berniuką, kuris ne tik kad nepasiilgo mamos, bet ir verkia ją pamatęs.
„Kai jį pamačiau, taip norėjau apkabinti, bet jis manęs bijojo. Toks jausmas, kad jis galbūt ir pamiršęs mane buvo, bet tikriausiai tėtis jį buvo labai nuteikęs prieš mane. Prisimenu, buvo labai sunku – aš taip norėjau jį apsikabinti, o jis visiškai nenorėjo į mane nei žiūrėti, nei apsikabinti. Buvo labai skaudu“, – neslepia Kristina.
Sužinojusi sūnaus adresą, lietuvė susitiko ir su buvusiu savo vyru, kurio elgesys tiesiog šokiravo: „Jis į mane žiūrėjo su tokiu kaip ir išdidumu, kad va – aš sugebėjau, išvežiau, o tu dabar verki. Jis man pasirodė lyg ir laimingas, kad mato, kaip aš verkiu.“
Dirbo kone ištisomis paromis
Prasidėjus teismo procesui Šri Lankoje, sūnų Kristina galėjo matyti tik dvi valandas per dieną.
„Aš likau ten dviem mėnesiams. O paskui skridau atgal į Paryžių, nes turėjau dirbti. [...] Labai ilgai truko tos teismo procedūros – dvejus metus“, – pasakoja lietuvė.
Ašaros ir nepriteklius – šitaip gyveno Kristina, kol surado ir atsikovojo sūnų. Kad galėtų sumokėti detektyvui, kad turėtų pinigų tolimoms kelionėms, ji taupė kiekvieną centą ir dirbo kone visą parą: dieną prižiūrėjo vaikus, o naktį – senelius.
Šri Lankoje įprasta, kad po skyrybų vaikai lieka gyventi su tėčiais. Todėl ten prasidėjus teismo procesams vilties buvo nedaug.
„Ten moterys neturi labai daug reikšmės. Todėl aš labai bijojau ir jaudinausi. Aišku, mano advokatas buvo nuostabus ir jis tikrai visais būdais bandė įrodyti, kad Europoje kitaip, kad Europoje vaikai lieka su mamomis. Mano sūnus buvo labai prisirišęs prie manęs, bet, žinoma, begyvendamas Šri Lankoje jis kaip ir pamiršo mane.
Mano sūnus buvo labai prisirišęs prie manęs, bet, žinoma, begyvendamas Šri Lankoje jis kaip ir pamiršo mane. Mano buvęs vyras labai tuo naudojosi, jis sakydavo, kad vaikas manęs nemyli, – sakė Kristina.
Mano buvęs vyras labai tuo naudojosi, jis sakydavo, kad vaikas manęs nemyli, kad manęs bijo, kad jis nemoka prancūzų kalbos. Iš tikrųjų jis buvo pamiršęs truputėlį [prancūzų kalbą], jis kalbėjo, bet nelabai gerai. Man su juo bendrauti buvo gana sunku, bet aš moku keletą žodžių ir angliškai, o jis ten gyvendamas išmoko anglų kalbą“, – pasakoja Kristina.
Lietuvė dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kad ir kaip buvo brangu skraidyti į Indijos vandenyne esančią salą. 38-erių alytiškė mano, kad jai pasisekė, jog teisėja buvo moteris.
„[Sprendimo dieną] ji paklausė, kur dabar yra sūnus, pasakiau, kad mokykloje. Ji sako – jūs dabar greičiau važiuokite į mokyklą pasiimti sūnaus, aš faksu nusiųsiu teismo nuosprendį į jo mokyklą ir jūs pirmu lėktuvu skriskite į Paryžių. Prancūzijos ambasada mane labai palaikė, į kiekvieną teismo posėdį su manimi važiuodavo konsulas, buvo šalia manęs.
Taigi konsulas iš karto į mašiną, užsidėjome švyturėlį ant viršaus ir į mokyklą. Vaikas labai verkė, jam buvo labai sunku, nes tai buvo kaip antras pavogimas – aš jį pavogiau nuo tėčio ir pasodinau į lėktuvą“, – prisiminimais dalijasi Kristina.
„Abu tiek prisiverkėme“
Kai atsidūrė tėvo gimtinėje, Kristinos sūnui buvo vos ketveri metukai. Dar po ketverių ten praleistų metų jis ne tik sunkiai kalbėjo prancūziškai. Vaikas buvo atpratęs nuo motinos, o juo labiau – nuo Paryžiaus. Pašnekovė nemoka apsakyti, ką jaučia mama, kai jos aštuonmetis sūnus žūtbūt prašosi atgal pas tėtį.
Kristina suprato, kad vienintelis būdas vėl prisijaukinti sūnų – padėti jam pritapti ir kartu praleisti kuo daugiau laiko. Save Kristina prisiminė tik tuomet, kai sūnui suėjo 10 ar 11 metų. Parsivežusi net bijo paleisti jo ranką.
„Kai grįžome į Paryžių, buvo labai sunku, tiek pavargau, tiek abudu prisiverkėme, jis paskui pas psichologą turėjo vaikščioti dvejus metus. Vaikas prisikentėjo dar daugiau, negu aš, man taip atrodo. Jis turėjo išmokti prancūziškai rašyti ir skaityti. Paskui jo tėtis sugrįžo į Prancūziją, [o iki tol] jam labai trūko tėčio. Kai aš jį parsivežiau, jis man visą laiką sakydavo – aš noriu tėčio, aš noriu tėčio. Tai verkdavome abudu“, – pasakoja Kristina.
Ji suprato, kad vienintelis būdas vėl prisijaukinti sūnų – padėti jam pritapti ir kartu praleisti kuo daugiau laiko. Save Kristina prisiminė tik tuomet, kai sūnui suėjo 10 ar 11 metų. Parsivežusi net bijo paleisti jo ranką.
„Jam buvo 8 metai, bet aš visą laiką sakydavau – duok man ranką. Tik užsisukdavau, jo nematydavau ir man iš karto širdis drebėdavo – gal jau vėl kažkas jį pavogė. Bet paskui viskas kažkaip pasikeitė, man ramiau pasidarė širdyje. Jis susirado draugų, o aš pradėjau galvoti apie save, išeiti su draugais į vakarėlius“, – pasakoja emigrantė.
Sutiko kitą vyrą
Po sūnaus grįžimo į Prancūziją praėjus dvejiems metams, čia gyventi sugrįžo ir buvęs Kristinos vyras. Prasidėjo dar vienas teismo procesas. Teisėjas nusprendė, kad tėtis su sūnumi privalo praleisti du savaitgalius per mėnesį bei pusę atostogų. Pirmą kartą vaiką savaitgaliui išleidusi pas tėtį, Kristina negalėjo užmigti – bijojo, kad vėl kas nors atsitiks.
„Bet teismo nuosprendžiai jau truputėlį buvo kitokie, visur buvo parašyta, kad mano vaikas neturi teisės palikti Prancūzijos teritorijos be mamos arba mamos raštiško sutikimo. Šiuo metu mano vaikas gali keliauti tik su manimi. Jis neturi teisės su tėčiu palikti Prancūzijos, nebent aš parašyčiau raštišką sutikimą, bet aš niekada neparašysiu“, – teigia moteris.
Kad ir kaip kraupiai skambėtų Kristinos pasakojimas, jo pabaiga – laiminga. Sūnui dabar keturiolika, ir jis niekuo nesiskiria nuo kitų tokio amžiaus vaikų. O ji sutiko kitą vyrą – tokį, apie kurį svajojo. 51-erių Stefenas – prancūzas lėktuvo pilotas, su kuriuo Kristina susipažino internetu. Jis taip pat išsiskyręs, turi dvi dukras.
Kristina pradėjo galvoti ir apie profesinę ateitį: „Dabar niekur nedirbu, bet ėmiau toliau mokytis. [...] Mokausi, kad galėčiau dirbti ligoninėje – gimdymo skyriuje akušerės padėjėja.“
