Vengdamas deportacijos grąsino nusižudyti
Įvedus įstatymo pataisą „Pirma deportuoti, vėliau apeliuoti“, pasipylė imigrantų skundai. Buvę nuteistieji kaltina Jungtinės Karalystės valdžią diskriminacija, mat bausmę atlikęs asmuo nebūtinai kelia grėsmę pradėjęs naują gyvenimą, tad negali būti išvejamas iš šalies be teisės sugrįžti.
Iki pataisos įvedimo, sulaikyti nusikaltėliai galėjo priešintis priverstiniam išvarymui iš šalies ir apsistatę advokatais pateikti skundus. Kol skundai svarstomi, imigrantai dienas leisdavo sulaikymo įstaigose. Jei apeliacija dėl neteisėto sulaikymo būdavo patvirtinta, sulaikytieji dažnai paduodavo į teismą Jungtinės Karalystės vyriausybę ir prisiteisdavo šimtatūkstantines kompensacijas už žmogaus teisių pažeidimus bei neteisėtą laisvės atėmimą.
Didžiulės kompensacijos anksčiau reikalauti būtų galėjęs ir lietuvis Dainius Karčiauskas, deportacijos laukęs Doverio imigracijos centre. Tris mėnesius Anglijos kalėjime už vagystę praleidusį vyrą nuspręstą išsiųsti į tėvynę, o priverstinės kelionės namo jam teko laukti dar tris mėnesius.
Viename sulaikymo centre apgyvendinti imigrantai mokesčių mokėtojams per metus kainuoja 70 tūkst. svarų sterlingų.
Sužinojęs, kad nurodyta diena išaušo, vyras negalėjo tuo patikėti ir nenorėjo sutikti su nuosprendžiu. Sulaukęs tinkamos akimirkos D.Karčiauskas paspruko iš saugomo pastato ir užsiropštęs ant stogo grąsino nušokti.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios lietuvis grąsino nusižudyti – sunkus ŽIV atvejis. Nuteistasis kentė didžiulius skausmus, tačiau Jungtinės Karalystės medikai jam galėjo padėti, tuo tarpu Lietuvoje tinkamos priežiūros jis manė negausiantis.
Ant stogo užsiropštęs vyras skambino į įvairias britų bei lietuvių žiniasklaidos priemones ir bandė atkreipti dėmesį į naująsias imigrantų deportacijos taisykles šalyje. Sutrikęs lietuvis pareigūnams liepė nesiartinti, tad šie penkiaaukščio pastato apačioje išdėliojo minkštus čiužinius, kurie, esą, turėjo išsaugoti vyro gyvybę, jei šis nuspręstų šokti. Po keleto valandų derybų vyras buvo nukeltas nuo stogo, tačiau nei Vidaus reikalų ministerija, nei deportacijos centro pareigūnai įvykio nekomentavo.
Pasak išvykimo iš šalies laukiančio D.Petkaus, Verno kalėjime žmonės taip pat žudosi ir tai nieko nebestebina, o pareigūnai tokius atvejus slepia po devyniomis spynomis.
Vidaus reikalų ministerija šią problemą atsisakė komentuoti ir 15min.lt žurnalistei. Paklausus, kodėl sulaikymo įstaigose tokios prastos sąlygos, jog kalinius priveda prie savižudybių bei išpuolių, atstovas patvirtino, kad deportacijos centrų sulaikytiesiems užtikrinamos geros gyvenimo sąlygos ir jiems suteikiama būtina priežiūra.
Pasak moters, sulaikytuosius neaiškiomis medžiagomis svaigina patys darbuotojai.
Dauguma sulaikytųjų imigrantų kaip įmanydami priešinasi išvarymui iš šalies, mat nežino, kas jų laukia tėvynėse ar net bijo į jas grįžti dėl galimo persekiojimo bei grėsmės gyvybei.
Po šešerių metų, praleistų Lietuvos kalėjime, į Angliją išvykęs tautietis nori būti grąžintas į tėvynę, tačiau neįsivaizduoja, ką ten veiks, mat naująjį gyvenimą buvo susikūręs emigracijoje.
„Aš neįsivaizduoju, ką darysiu parvažiavęs. Geriau išmanau Anglijos sistemą, nei Lietuvos. Aš net neturiu net pas ką nuvažiuoti. Mano sūnus liks čia, nežinau, kaip vyks mūsų bendravimas“, – graudinosi pašnekovas.
Oficialiame vyriausybės tinklalapyje pateikiamais duomenimis, deportuoti imigrantai iš savo šalių kur kas rečiau Didžiajai Britanijai pateikia apeliacijas bei kompensacijų prašymus. Iki įsigalint naujajai tvarkai, kasmet šalies institucijos svarstydavo po 17 apeliacijų, kurių pateikėjį išlaikymą sulaikymo įstaigose finansuodavo mokesčių mokėtojai. Šiuo metu apeliacijų skundų sumažėjo iki 4 per metus.
