Jūrinės savimonės nebuvimas esą stabdo ne tik turizmo plėtrą, bet ir bet kokią pilietinę iniciatyvą, kuria norima spręsti jūrines problemas.
Mokslinės kavinės (café scientifique) diskusijos forma siekta iš laboratorijų ištraukti mokslininkus, kad šie pasidalintų mintimis apie jūrinę tradiciją Lietuvoje. Diskusijoje svarstyta, ar lietuviai apskritai turi jūrinę kultūrą ir, jei taip, kokia ji.
„Tokį klausimą kelti svarbu todėl, kad Lietuva iš visų Baltijos jūros valstybių turi mažiausią jūrinę akvatoriją. Tačiau dėl to mūsų šalies jūriniai interesai bei atsakomybė išsaugoti gamtos vertybes juk nėra mažiausi“, – teigė renginį organizavusios nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ direktorius Žymantas Morkvėnas.
Apeliuoja į įmones
Aplinkos apsaugos politikos centro direktorė Daiva Simėnienė pristatė pernai atliktos „Baltic survey“ apklausos rezultatus. Tyrimo, atlikto kartu su kitomis Baltijos jūros valstybėmis (iš viso 9 šalys), rezultatai atskleidė, kad iš apklaustų tūkstančio respondentų, lietuviai labiausiai kratosi savo tiesioginės įtakos gerinant Baltijos jūros būklę. Taip teigė net 62 procentai apklaustų lietuvių.
Mūsų tautiečiai mano, kad jiems finansiškai neapsimoka prisidėti prie Baltijos jūros būklės gerinimo. Vienas iš argumentų – pinigai šiam tikslui esą naudojami neskaidriai. Lietuviai kitaip nei kiti šalia Baltijos gyvenantys europiečiai labiau norėtų ekologinių mokesčių naštą permesti ant įmonių pečių. Tuo tarpu lenkai ir švedai mano, kad jų tiesioginė įtaka jūros būklei yra itin svari ir teigia galintys labiau remti jūrinės ekologijos puoselėjimą. Lietuviai buvo „be nuomonės“ dėl Baltijos jūros būklės, teigdami, jog ši nėra nei bloga, nei gera, tačiau sutiko, jog didžiausios grėsmės jūrai kyla dėl naftos išsiliejimo ir šiukšlinimo.
Jūrinis turizmas – poilsis paplūdimy
Diskusijoje dalyvavęs okeanologas, knygų jūrine tematika autorius dr.Rimas Žaromskis, remdamasis savo gyvenimiška patirtimi, teigė, kad žmonių interesai jūros tema apsiriboja vasaros atostogomis prie jūros. Pasak specialisto, formuojant jūrinę savimonę tragiškiausia padėtis švietimo srityje. „Jūrinis turizmas neturi veido, o mokslas – pradinės stadijos“, – kritikos negailėjo okeonologas.
Pasak Klaipėdos universiteto docentės, Turizmo ir reakreacijos katedros vedėjos Aušrinės Armaitienės, ne vieni lietuviai stokoja jūrinio mentaliteto. „Anglai verslininkai, susiję su jūra, mano, kad jų šalyje nėra jūrinio mentaliteto ir kad niekas nesupranta, kiek jūrinė industrija atneša pinigų“, – teigė dėstytoja. Tačiau ji pastebėjo, kad jūrinis turizmas yra prabangos prekė ir jūrinis mentalitetas nesusiformuos, kol eilinis lietuvis neišgalės įsigyti burlaivio ar katerio.
Vienas iš būdų formuoti jūrinį mentalitetą, tai plėtoti mažuosius uostelius Nidoje, Juodkrantėje, Drevernoje. Esą tik turėdamas tiesioginį ryšį su jūra žmogus ją ims suvokti kaip savo aplinkos dalį ir jaus didesnę atsakomybę už jos likimą. Diskusijos dalyviai priėjo prie išvados, jog vienas iš esminių trūkumų plėtojant jūrinę savimonę – vienos jūrinių reikalų institucijos nebuvimas. „Čia jūrinio mentaliteto nebuvimo pasekmė ar priežastis?“, – retoriškai mintį baigė diskusijos organizatorius Žymantas Morkvėnas.
