Didžioji savaitė iki šv. Velykų sureikšminama ne tik bažnytinėje liturgijoje, bet ir mūsų protėvių tautiniuose papročiuose. Išsikuopti tvartą, trobą, kiemą ir sodą buvo kiekvieno save gerbiančio tikinčiojo pareiga. Pagrindine visuotinio tvarkymosi diena tapdavo Didysis ketvirtadienis, kaimo žmogaus vadintas „žaliuoju“ arba „švariuoju“. Arba „čystuoju“, kaip pasakytų dzūkai.
Etnologas Libertas Klimka pasakojo, kad Didįjį ketvirtadienį reikėdavę atsikelti labai anksti: kad dar saulei tik bundant jau būtum gyvas.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Profesoriaus L.Klimkos teigimu, ne laikrodis, o laikas paliečia mūsų gyvenimą, kuris vis spartėja. |
„Pagal seną paprotį suradus upelį, atitekantį rytų kryptimi, reikėdavo jo vandeniu nusiprausti. Girdi, jis tada auksinis, todėl išsimaudęs sveikatos pasisemsi visiems metams. Tokio vandens parnešdavo ir ligoniui į namus, kad jis sveikatą atgautų“, – pasakojo L.Klimka.
Prie upės šeimininkas atsivesdavo arklius: iššukuodavo, apžiūrėdavo, kaip peržiemojo, net išmaudydavo. „Tvarte ir aveles šukuodavo, paršelius išprausdavo. Šiaurės Lietuvoje gyvavo tradicija iš miško atsinešti skruzdėlyno šapų ir kryžmiškai juos tvarte išbarstyti. Tai apeiga, skirta geram galvijų prieaugliui, suprask, bus gyvulių kaip skruzdėlių“, – kalbėjo etnologas.
Vyras po sodą, žmona – po namus
Baigus su tvartu, šeimos galvos žvilgsnis nukrypdavo į sodą: atidžiai apžiūrėdavo obelis, išpjaudavo sausas, nušalusias ar vėjų aplamdytas šakas.
Ūgtelėję vaikai tuo metu ieškodavo miške žalumynų, kuriais bus puošiamas Velykų stalas. Rinkdavo viską, kas žaliuoja kiaurus metus. Tiko bruknienojai, pataisai, meškauogės. Pietinėje šalies dalyje šventiniam stalui dekoruoti naudota ir amalo šakelė.
Ant šeimininkių pečių guldavo visa namų ruoša. Moterys plušdavo nuo pat ketvirtadienio ryto. „Baudžiavos laikais būdavo dūminės pirkios, todėl sienos, lubos aprūkdavo. Moteriškės ne tik grindis išplaudavo, bet ir su drėgnu skuduru voratinklius nuo sienų nubraukdavo“, – sakė pašnekovas.
Vienas svarbesnių moterų darbų – išpurtyti dulkes, lauke išvėdinti žieminius rūbus ir sukabinti juos į klėtį. Be to, pakeisti patalynę.
Ritualai ir mitologija
Kai namuose ir kieme švaru, vakare namiškiai kurdavo pirtį – tuose šalies regionuose, kur klestėjo pirtininkų tradicijos.
Pirties kūrimas irgi tapdavo ritualu, neatsiejamu nuo mitologijos. „Tikėta, kad pirties prakuroms reikia iš kaimyno skiedryno nors keletą pliauskelių nemačiom nugvelbti. Mitologinė potekstė – tarp savo ir svetimo. O juk svetimas tas, kuris ateina iš dvasių, metafizinio pasaulio“, – pasakojo L.Klimka.
Tikėta, kad pirties prakuroms reikia iš kaimyno skiedryno nors keletą pliauskelių nemačiom nugvelbti.
Be to, malkos nuoskilą šeimininkai kartais užmesdavo ir ant namo stogo. Manyta, kad taip padarius, vištos nenueis pas kaimynus ir nesuks svetimose valdose lizdų – kiaušinius dės savo kieme.
„Šiaurės Rytų Lietuvoje tikėta, kad atlikus tam tikrą ritualą aplankys sėkmė surasti laukinių paukščių lizdus. Tai ypač aktualu piemenukams. Todėl Didįjį ketvirtadienį jiems reikėjo skiedrelių atnešti į namus ir kiekviename kampe po truputį kryžmiškai paberti. Kampai – tai pasaulio dalys. Rastas laukinės anties kiaušinis piemeniui – išsigelbėjimas nuo bado“, – atkreipė dėmesį L.Klimka.
Revizija šaldytuve
Tai, ką pasakoja etnologai, nėra viso labo istorijos iš neatmenamų laikų. Kalbame apie ne tokią jau ir seną praeitį: ją etnologai užrašė tiesiai iš kaimo žmonių lūpų. „Jie ir papasakojo apie šiuos papročius, dalį jų esu ir pats užrašęs“, – kalbėjo pašnekovas.
Pagrindiniai švarinimosi darbai ketvirtadienį ir baigdavosi. Penktadienis būdavo vadinamas „vėlių velykėliu“. Tądien šeimynos lankydavo giminės kapus. „Vaikai būtinai pasiimami kartu, kad žinotų, kur jų senoliai palaidoti“, – pabrėžė etnologas.
Didįjį šeštadienį protėviai kruopščiai išvalydavo ugnies kūrenimo vietas – seną ugnį užgesindavo, pelenus išmesdavo. Jie mūsų senoliams turėjo simbolinę pernykščių rūpesčių reikšmę. Švariame židinyje įžiebdavo naują ugnį, kuri degdavo visus metus.
„Ant jos būdavo verdami margučiai, kepami velykiniai pyragai. Ant prieždos pastatydavo druskos puodynėlę, kuri tapdavo vaistu, jei išstovėdavo iki Velykų“, – pasakojo L.Klimka.
Kaip jis pats rengiasi Velykoms? Ar su tokiu pat įkarščiu švarina namų kertes?
„Esu miesto vaikas, kaime neaugau, todėl Didžiosios savaitės tradicijų pas mus nebuvo laikomasi – sąlygos ne tos. Tiesa, namų tvarkymas gal ir atidesnis. Štai kaip tik ruošiuosi šaldytuve reviziją atlikti“, – šypsojosi L.Klimka.
Buitinius rūpesčius patikės vyrams
Aktorė Larisa Kalpokaitė iki šiol puikiai prisimena prieš Velykas visus namiškius įtraukdavusį tvarkymosi šurmulį: „Juk tam net yra specialus terminas – generalinė tvarka!“
Nors kilimus dulkindavo žiemą ant sniego, prieš Velykas darbą atlikdavo dar kartą – privalomai, be jokių kalbų.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Larisa Kalpokaitė |
„Valydavome viską nuo iki. Tiesa, langus tik tada, jei lauke būdavo šilta. Jei dar žvarbu, bent iš vidaus dulkes nušluostydavome“, – jaunystės įspūdžiais dalijosi L.Kalpokaitė.
Šiemet generalinei tvarkai laiko ji neturi. Didžiausias moters rūpestis – 86 metų mamos sveikata: prieš porą savaičių ją ištiko infarktas.
„Tai buvo labai netikėta. Mama ištvėrė antrą klubo sąnario operaciją, sėkmingai praėjo gydymą, po to sekė reabilitacija. Po jos grįžo namo ir tą patį vakarą pasijuto blogai. Dvi dienos reanimacijoje. Sąmonę atgavo, iš ligoninės jau išleista, tačiau be priežiūros palikti negalima: reikia reguliariai sugirdyti vaistų, atlikti injekcijas. Visos mintys sukasi tik apie mamą. Bet namie – du vyrai, tegul tvarkosi!“ – buitinius rūpesčius sutuoktiniui ir sūnui šiemet patikės aktorė.
Tradicija virto „Darom“ talka
Menininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė prisipažino esanti „absoliuti švaros maniakė, švelniai tariant.“ Todėl vienos generalinės tvarkos per metus jai tikrai nepakaktų.
„Man tvarka būtina ne išskirtinėmis progomis, bet visada. Todėl periodiškai namuose atlieku reviziją ir atsikratau nereikalingų daiktų: kosmetikos, drabužių, vaistų, pasenusio galiojimo maisto produktų. Mama barasi, kad neturiu kuo normaliai grindų pavalyti. Yra kibiras su specialia šluota, o mama priklauso tai kartai, kur skudurą atstoja sudėvėti marškiniai. Mano namuose, atsiprašant, net nebūtų iš ko tokį skudurą pasidaryti“, – juokėsi N.Marčėnaitė.
 |
| BTV nuotr./Nomedos Marčėnaitės kulinarinė laida filmuojama jos namuose |
Moteris priminė, kad kelios jos giminės kartos yra kilusios iš miesto, todėl ypatingų švarinimosi akcijų ir nebūta – jos būdingesnės kaimo žmogui. „Matyt, todėl mano atmintyje likusi tik gražioji kiaušinių marginimo dalis“, – paaiškino N.Marčėnaitė.
Generalinės tvarkos prieš Velykas tradicija neprigijo net apsigyvenus nuosavame name užmiestyje. „Pavyzdžiui, medžių lapus sugrėbiu dar rudenį, nes man labai gražu, kai sniegas dar tik tirpsta, bet po juo jau kalasi švara ir grožis“, – sakė menininkė.
Jos manymu, senoji velykinio švarinimosi tradicija pamažu įgavo visuotinės talkos „Darom“ veidą: „Džiaugiuosi, kad atsiranda iniciatyvių žmonių, sukuriančių naujų tradicijų.“
Butą išblizgina namų tvarkytoja
Buvusi Lietuvos televizijos režisierė, scenaristė, aktorė 85 metų G.Dauguvietytė laiko namų ruošai negaišta.
 |
| zmones24.lt/Foto naujienai: Galina Dauguvietytė: knyga bus arba ne |
„Kartą per mėnesį pas mane ateina moteris ir butą išvalo tiesiog fundamentaliai – na, ką aš ten viena priteršiu... Be to, dulkes ir pati nusibraukiu. Suprantat, lakuoto parketo nepakenčiu, man reikia išmosikuoti ir išblizginti – aš taip įpratusi. Lakuotas man primena gimdymo namus arba ambulatoriją“, – dėstė G.Dauguvietytė.
Užuot sukusi galvą dėl tvarkos, prieš šias Velykas ji verčiau pasirūpino asmeniniu grožiu – lazeriu „pasitvarkė“ veidą: „Nepagalvokite, ne raukšles lyginausi. Šalinau visokias pigmentines dėmes. Todėl dabar esu raudona, lyg kokiam nors saulėtam kurorte atostogavusi. Viešumoje nesirodau, todėl ir Boriso Dauguviečio auskaro Vaitkui neįteikiau per Teatro dieną. Bet mėnesio viduryje jau turėčiau gerai atrodyti“, – šyptelėjo charizma apdovanota moteris.
Fizinį darbą pakeitė intelektinis
Juodo darbo G.Dauguvietytė nematė nei vaikystėje, nei jaunystėje – visą amžių aplink namus sukosi tarnaitės: ir skalbė, ir virė.
„Mano tėvas buvo nepaprastas gurmanas. Jo motina mirė 28 metų, palikusi penkis vaikus. Buvo grynakraujė olandė. Likęs našlys senelis vedė prancūzę, kuri visus ir užaugino, nes savo vaikų neturėjo. Taigi pamotė įpratino tėvą prie geros virtuvės. Tėvas mamai vis pastabas sakydavo: „Kaip tu tą darai, kaip aną?“ Galiausiai mama nusprendė nė kojos į virtuvę nekelti. Įsivaizduokite, kaip gera būti „gaspadine“, kai šeimininkė į virtuvę nelenda, – kalbėjo G.Dauguvietytė, mintimis nuklydusi į laikus, kai su šeima gyveno Kaune, Maironio gatvėje – nuostabioje viloje netoli Nemuno. – Tiesiog pasakiškas butas su tarnaitės kambariu.“
 |
| Šv. Kristoforo orkestro nuotr./Donatas Katkus |
Tokiu prabangiu, viskuo aprūpintu gyvenimu irgi iš Kauno kilęs maestro D.Katkus pasigirti negali. Todėl ir priešvelykinės namų ruošos jam niekada netrūko – triūsdavo išsijuosęs.
„Kelios dienos būdavo įtemptos, ypač ketvirtadienis ir penktadienis. Net negalėčiau išvardyti darbų, tik žinau, kad tai tą, tai aną reikėdavo atlikti“, – sakė dirigentas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas ir vadovas.
Anuomet jis su mama glaudėsi lūšnoje, kurios net namais nepavadinsi. Geriausiu atveju – lauko virtuve. Vertėsi sunkiai. „Gyvenome su mama vienu du. Tai tas atvejis, kai mes nebuvome šeima, kaip dabar bando įrodyti kai kurie politikai“, – nepraleido progos įgelti naujosios šeimos sampratos strategams D.Katkus.
Atsikėlus į Vilnių maestro gyvenimo būdas ir įpročiai pasikeitė, todėl ir laikotarpis prieš Velykas tapo kitoks: „Gyvename gana tvarkingai. Mieste. Bute. Kiemo nėra, kurį reikėtų iššluoti. Todėl prieš Velykas nebent kokį nors pradėtą straipsnį tenka užbaigti.“
