Išoruose (Kauno r.) apsilankę žurnalistai nuėjo tiesiai į pagrindinį miesto traukos centrą – kaimo parduotuvę. Čia dirbanti Irena neslėpė – nematydami perspektyvos, daugelis kaimo gyventojų gyvena šia diena.
„Žmonės gyvena iš pašalpų, kieno bobutė ar diedukas miško turėjo – tai užrašė, pardavė pusvelčiui. Iš to ir gyvena. Bet gyvena šia diena. Yra žmonių, kurie bando kabintis į gyvenimą, tačiau tokių nedaug“, – sakė moteris.
Karčių žodžių negailėjo ir Kalnėnų atvykęs Jonas. Vyresnio amžiaus vyras neteko darbo hidrotechnikoje, tad dabar verčiasi pardavinėdamas šluotas, tačiau iš to išgyventi sunku.
„Žmonės aplink verkšlena, kad nieko neturi, kad ubagai. Štai aš: noriu parduoti šluotą – niekas neperka. Paprašiau du eurus, tai sako, tau truputį negerai. Duok jiems už 50 centų, gal gal atsiras pirkėjas“, – dalinosi vyras.
Vienas privatus darbdavys
Irena ir jos vyras prisimena sovietinius laikus – tuomet visi būdavo priverstinai įdarbinti, tad ir socialinių problemų būdavo mažiau. O dabar – jei ir nori dirbti, nėra kur.
„Kažkada dar tais sovietiniais, rusiškais, blogais laikais, jei tris dienas nedirbi, įgaliotinis ateina ir (beldžia – red. pats.) – bet kur įdarbins. Jei nedirbsi, baudos, sodina (į areštinę). Buvo drausmė, bijojo. Kaip mano vyras sako, „Stalino reikia“. Gal nereikia, sakau, to Stalino“, – prisiminimais dalinasi moteris.
Pasak jos, kaime nėra darbo, o važinėti toliau gaunant minimumą – brangu. Todėl daugelis ir yra išvažiavę į didesnius miestus ar emigravę.
„Parduotuvė „Aibė“, o daugiau darboviečių čia kaip ir nėra. Medicininis punktas – biudžetinė įstaiga. Biblioteka – biudžetinė. Kiti kas namuose dirba, kas kur – o daugiau darbo niekur nėra. Užusalyje (šalia esantis kaimas Jonavos r. – red. past.) yra mokykla, seniūnija, pora parduotuvių, senelių namai – tai kiek ten žmonių gali dirbti? O jei važiuoti, tai euras ten, euras atgal – o už ką?“, – nedarbo problemomis dalinosi Irena.
Pasak jos, nedarbo problema yra įsisenėjusi – žmonės atsipalaiduoja, praranda socialinius įgūdžius ir jau nebemato tikslo gerinti savo buitį.
„Ten turbūt (rodo į alų) deda E621 (skonio ir aromato stipriklis – red. past.) – kodėl jie jo nori, kodėl kito ne“, – girtavimo problemų neslepia Irena.
Tuo tarpu Jonas teigia, kad alkoholizmo problemos kaime nėra – tiesa, tuoj pat pripažįsta, kad alų vartoja vietoje migdomųjų. „Niekas čia nevartoja to alkoholio. Aš pats alų geriu – nuo jo nors pamiegi, o nuo tos kavos tai nieko, kaip lunatikas daraisi“, – pasakojo vyras.
Skurdas veda prie destrukcijos
Lietuvos psichologų sąjungos psichikos sveikatos politikos komiteto pirmininkas Antanas Mockus teigia, kad nereikėtų viso kaimo kabinti ant vieno kurpaliaus – ten, kur veikia stiprios bendruomenės, situacija yra labai gera. Tačiau ten, kur sutrūkinėję tradicinių bendruomenių socialiniai ir religiniai saitai, situacija daug liūdnesnė.
A.Mockus cituoja Roberto Povilaičio ir Dainiaus Pūro studiją, kurioje nustatomas ryšys tarp skurdo ir psichinės sveikatos – jei žmogus negali patenkinti bazinių poreikių, tai veikia nuotaiką. Tokie žmonės jaučia liūdesį ir prislėgtumą.
„Interpretuojant tuos duomenis kaime ir tyrimo nereikia, kad suprastum, jog žmonės ten ekonomiškai gyvena daug prasčiau, todėl ten ir atitinkamos nuotaikos. Žmogus negali užsidirbti pinigų, negali patenkinti poreikių, todėl jaučiasi prislėgtas. Profesorė Danutė Gailienė nagrinėjo savižudybių sociokultūrinius veiksnius. Vienas iš jų – nežinau ar tai sovietiniais laikais, ar dabar – atsirado alkoholis, kaip vienas iš streso įveikos būdų“, – kur veda skurdas, aiškina psichologas.
Pasak jo, kaimo žmonės dažnai neturi emocinio raštingumo ir renkasi alkoholį. Taip pat gėrimas kaime yra socialinė norma, išsivysto priklausomybės – iš to visos socialinės pasekmės. Psichologas tai įvardina kaip ligą, kuri kelia pavojų paties žmogaus gyvybei, kitų gyvybei, smurto paūmėjimą.
„Tokie žmonės gal ir norėtų socialinių kontaktų, bet su tavimi niekas nebendrauja, nes tu smirdi, neturi pinigų, priklausomas – nuo tokių bėgama. Tie žmonės užsidaro, nebendrauja, dar ir geria“, – aiškina A.Mockus.
Didinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą
Psichologas aiškina, kad pirmiausia tokius žmones reikia išgydyti, motyvuoti, o tik tada grąžinti į socialinį gyvenimą. Tam pasitarnautų didesnis psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas.
„Įmetė porą vaikų į šulinį, visuomenė susirūpino – tai dabar jau kažką darysime. Bet pažiūrėkime, kokios priemonės buvo iki šiol. Socialiniai darbuotojai nekompetentingi, jie buvę zootechnikai, agronomai. Kažkas daroma su socialine sritimi, nėra viskas užmesta, bet nėra sistemiškumo“, – kritikavo A.Mockus.
Pasak jo, valstybės žvilgsnis krypsta į priverstinį gydymą, kuris taip pat nėra išeitis – tai brangus modelis, taip pat žmonės nėra motyvuoti, nes tai daroma prievarta.
„Būtent didesnis psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas galėtų teigiamai paveikti situaciją, taip pat yra tokių minčių, kad socialinis darbuotojas galėtų padėti įsidarbinti menkus socialinius įgūdžius turintiems žmonėms“, – galimas išeitis vardina A.Mockus.
