Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Draučiūnaitė kalbėdama apie tremtyje švęstas krikščioniškas šventes teigė, kad tiek politiniai kaliniai, kurie buvo kalinami lageriuose, tiek tremtiniai išvežti į tremties gyvenvietes, kartu su savimi išsivežė tradicijas, kurias puoselėjo čia, Lietuvoje.
Viena iš tų svarbių religinių švenčių buvo Kūčios ir Kalėdos.
– Kaip buvo švenčiamos Kūčios ir Kalėdos tremtyje? Kokios tradicijos buvo išlaikytos ir kiek jas išlaikyti buvo įmanoma?
– Ypač sunku susirinkti Kalėdų ir Kūčių paminėjimui buvo politiniams kaliniams, esantiems lageriuose, kur be galo griežta apsauga ir už kiekvieną veiksmą galėjai būti nubaustas karceriu ar dar blogiau. Bet nepaisant to kaliniai slapta būrėsi šioms šventėms, dažniausiai po darbų ar anksti ryte prieš darbus. Laikotarpis nuo 1941 metų iki Stalino mirties 1953 metais buvo ypatingai sunkus, todėl šventimas buvo organizuojamas labai slapta ir labai simboliškai.
Ne visada būdavo simbolinis atributas kalėdaitis, jo buvo neįmanoma gauti, ypač ankstyvuoju laikotarpiu.
Ne visada būdavo simbolinis atributas kalėdaitis, jo buvo neįmanoma gauti, ypač ankstyvuoju laikotarpiu. Žmonės susirinkdavo maldai, pasimelsdavo, palinkėdavo geresnės ateities kitais metais ir labai simboliškai palinkėdavo, kad „kitais metais Šv. Kalėdas sutiktum Tėvynėj“.
Tremtyje gyvenimo sąlygos buvo šiek tiek laisvesnės lyginant su lageriu, čia nebuvo uždaras barakas, tremtiniai gyveno atitinkamoje gyvenvietėje. Šeima ar susiėjusios kelios šeimos turėjo galimybę surengti Kūčių vakarienę. Bet iki Stalino mirties tai buvo daroma pakankamai slaptai, kad nesulauktų atitinkamų represijų.
– Kokie buvo Kūčių ir Kalėdų patiekalai tremtyje? Ar buvo laikomos mišios?
– Ypatingai tremtiniams buvo sunkūs pirmieji tremties metai, t.y. 1941-ieji.
Ypatingai sunki buvo žiema, kuomet siautė badas, ligos, žmonės kovojo už gyvybę. Yra atsiminimų apie tas šaltas ir alkanas Kūčias ir Kalėdas, kai aplink šaltis, badas, ligos, mirtis. Tokiais atvejais paminėjimas vykdavo simboliškai, tik žinant, kad šiandien yra Kūčių vakaras.
Dažniausiai ant Kūčių ir Kalėdų stalo būdavo tai, ką tremtiniams atsiųsdavo siuntiniuose iš Lietuvos. Siųsdavo negendančius maisto produktus. Nors iki Stalino mirties siuntinių kiekis buvo ribotas.
Ant stalų atsirado tai, ką galima pagaminti iš miltų: galėjo pasigaminti kūčiukų, išsikepti pyragą, vasaros metu galėjo pasigaminti uogienių.
Ant stalų atsirado tai, ką galima pagaminti iš miltų: galėjo pasigaminti kūčiukų, išsikepti pyragą, vasaros metu galėjo pasigaminti uogienių. Būdavo verdamas kisielius iš avižų. Kuomet tremtiniai prasigyveno, galėjo sau leisti turėti nedidelį ūkį, galėjo auginti galvijus, tuomet jau buvo ir sūrio, ir sviesto.
Tuomet stalas galėjo būti labiau šventinis, gausesnis ir be abejo jį papildydavo siuntiniai iš Lietuvos. Siuntiniuose būdavo džiovintų obuolių, iš kurių buvo verdamas kompotas. Šventei ruošdavosi kiekvienas pagal galimybes.
Žinoma, buvo laikomos ir mišios, kadangi tiek lageryje, tiek tremtyje buvo ištremtų kunigų. Kunigai, kad ir koks būtų represijų mastas, vis tiek stengėsi atlikti ganytojišką veiklą ir stengėsi suburti aplink save tikinčius žmones.
Kūčių vakarienė išlaikė sakralumą, koks buvo čia, Lietuvoje. Kūčių vakarienė buvo daugiau šeimos šventė, o Kalėdų diena – linksmesnė ir bendresnė šventė. Jei tik tremtyje buvo kunigas, tokią dieną visi glaudėsi aplink jį. Didesnėje patalpoje, kambaryje buvo parengiamas ir papuošiamas altorėlis ir sueidavo visi gyvenvietės žmonės bendrai maldai.
– Kas trukdydavo per šias šventes? Kokia buvo tikimybė būti sugautiems?
– Čia gelbėjo žmonių susitelkimas ir vienybė. Tremties sąlygomis jie buvo labai susitelkę, nes jiems reikėjo išlikti, išgyventi. Manau, kad žmonės ir pasisaugodavo, viena akimi stebėdavo, ar kas nors neateina, kol vykdavo malda. Buvo susitelkta, kad kuo mažiau žmonių patektų į realų pavojų.
– Ar buvo numatytos bausmės priemonės sulaikytiems asmenims, švenčiantiems krikščioniškas šventes tremtyje? Kokie žinomi atvejai, kai minėdami šias krikščioniškas šventes tremtiniai buvo sulaikyti?
– Lageriuose – bausmės karceryje. Tremtyje prasidėdavo įvairios apklausos, liudytojų paieška. Galėjo būti nubausti realia bausme ir išvežti atlikti bausmės į kalėjimą ar lagerį. Sunku pasakyti, kaip dažnai pasitaikydavo tokios bausmės, konkrečių atvejų nežinau.
– Kaip manote, kas padėdavo tremtiniams išlaikyti tradicijas ir norą minėti šventes net ir esant tokioje sudėtingoje padėtyje?
– Tikėjimas buvo viena iš tų sąlygų, kuri padėjo išgyventi. Kad ir kokios sudėtingos sąlygos būtų tiek lageriuose, tiek tremtyje, žmonės Kūčių ir Kalėdų tradicijas stengėsi išlaikyti ir bent jau simboliškai paminėti.
Visa tai buvo atsivežta iš Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio nuo 1918 metų iki 1940 metų. Didžiąją dalį lietuvių tautos sudaro krikščionys katalikai, kuriems religinės šventės jau nuo mažų dienų yra įaugusios į kraują. Tikėjimas buvo vienas iš tų dalykų, kurį tėvai ypatingai stengėsi įskiepyti vaikams.
Ištremti vaikai augo rusakalbėje aplinkoje, mokykla draudė kalbėti lietuviškai, su vietiniais bendravo rusiškai, vyravo nutautėjimas. Todėl kur kitur, jei ne šeimoje, buvo galima išsaugoti lietuvybę?
Kitas dalykas, kuris padėjo išlaikyti tradicijas, buvo jau minėti ištremti kunigai. Jie padėjo palaikyti krikščioniškąją tradiciją, kokia buvo ir Lietuvoje.
– Ar skyrėsi minėtų švenčių minėjimas ištremtųjų 1941 metais ir tremtinių, kurie buvo ištremti 1948 metais ar vėliau?
– Priklausė nuo to, kur ir kada žmonės buvo ištremti. Apie geresnę situaciją 1941 m., ypač vykstant karui, negalėjo būti nė kalbos. Todėl Kūčių vakaras, Kalėdos buvo tik susitelkimo šventė su malda ir viltimi, kad sugrįši į Lietuvą.
Mirčių iš bado 1948 metais dar būta.
1948 metais ištremtų žmonių laiškuose dar minimas duonos stygius ir badas. Mirčių iš bado 1948 metais dar būta. Tačiau 1948 m. jau buvo pokaris, siuntiniai žmones jau pasiekdavo dažniau ir lengviau negu 1941 metais, karo metu.
Gausesnius stalus galime matyti po 1950-ųjų metų, kuomet atsiranda daugiau sąlyginės laisvės. Po Stalino mirties prasideda politinių kalinių ir tremtinių paleidimas. Švenčių šventimas nebėra taip persekiojamas ir imama daugiau sugrįžti į tas tradicijas, kokios buvo Lietuvoje.
