2014 06 01

Lietuvių kalba emigracijoje nemirs

Emigracijos tema jau seniai yra tapusi tyrimų objektu sociologams, ekonomistams ir daugelio kitų mokslo sričių atstovams. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkai pirmą kartą pažvelgė į lietuvių kalbos situaciją emigracijoje sociolingvistiniu aspektu.
Prof. Meilutė Ramonienė
Prof. Meilutė Ramonienė / Vito Jadzgevičiaus nuotr.

Apie tyrimą

Tyrimą „Emigrantų kalba“ atlikę Lituanistinių studijų katedros mokslininkai, vadovaujami prof. dr. Meilutės Ramonienės, siekė išsiaiškinti, kaip emigracijoje gyvenantys lietuvių kilmės žmonės apibūdina savo kalbinį elgesį, kokias kalbas jie moka, ar jie moka lietuvių kalbą (ar jie moka skaityti, rašyti, ar vartoja lietuvių kalbą), ar skaito lietuviškas knygas, ar kalba lietuviškai su vaikais, anūkais, kiek sieja savo lietuviškumą ir asmeninę tapatybę su kalba. Mokslininkai norėjo plačiai pažiūrėti į visą pasaulį, į visas diasporas: siekė apimti visas emigracijos bangas ir kartas, kiek įmanoma. Dvejus metus vykdyto tyrimo tikslas – išaiškinti, kaip atrodo tas kalbinis elgesys ir kokios jo sąsajos su lietuviškumu.

Tyrimas buvo kiekybinis ir kokybinis, taikyta dvejopa metodologija, atlikta kiekybinė internetinė apklausa, kurioje dalyvavo 2026 respondentai (planuota apklausti 1000 respondentų iš Europos šalių ir 1000 respondentų, gyvenančių kituose žemynuose). Be apklausos, tyrėjai atliko kokybinius interviu: dalį – per programą „Skype“, dalį – tiesiogiai susitikę su respondentais.

Lietuviai linkę išlaikyti savo kalbą ir lietuviškumą

Prof. dr. M. Ramonienė pripažįsta, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje atlikti tiesioginiai interviu skyrėsi nuo atliktų per programą „Skype“. „Kai sėdi greta žmogaus, kuris pasakoja apie Lietuvą pilnomis ašarų akimis ir pripažįsta jaučiantis kaltę, kad neišmokė savo vaikų lietuvių kalbos – negali nereaguoti į to žmogaus graužatį, skausmą. Moterys, auginančios vaikus, bendraudamos su mumis, išsakė nerimą, kad nepakankamai gerai išmokė vaikus šios kalbos ir nežino, ką daryti, nes ne visiems pavyksta išmokyti vaikus lietuviškai. Kad ir kaip stengtumeisi, neretai vaikai kalba vietos kalba, mamos paklausti lietuviškai atsako Vokietijoje vokiškai ar Amerikoje angliškai“, – pasakoja profesorė. Mokslininkų komanda ne tik skleidė informaciją apie dvikalbystę, jos naudą, sunkumus, bet ir dirbo kaip psichologai.

Apžvelgdama atliktos kiekybinės apklausos rezultatus, profesorė mini didžiausius jos akcentus. Vienas iš svarbesnių klausimų klausimyne – kiek apskritai respondentui svarbu lietuvių kalba. Tik 1,1 proc. visų dalyvavusių apklausoje pasakė, kad lietuviu besivadinančiam visai nesvarbu mokėti lietuvių kalbą. Kad lietuvių kalbą mokėti labai svarbu, teigė 81,2 proc., labiau svarbu negu nesvarbu – 14,1 proc., labiau nesvarbu negu svarbu – 3,6 proc.

Moterys yra kiek labiau linkusios perteikti jaunajai kartai paveldėtosios kultūros kalbą, joms svarbiau perduoti vaikams vertybes, – tokias išvadas daro mokslininkė.

M. Ramonienė pažymi, kad tiems, kurie į klausimą apie tapatybę „Kuo save laikote?“ atsakė, kad laiko save lietuviu, ir lietuvių kalba svarbu. Ji šiek tiek svarbiau moterims (84 proc.) nei vyrams, vyrams irgi gana svarbu – 75 proc. „Moterys yra kiek labiau linkusios perteikti jaunajai kartai paveldėtosios kultūros kalbą, joms svarbiau perduoti vaikams vertybes“, – tokias išvadas daro mokslininkė. Didesnė lietuvių kalbos svarba išryškėjo pirmosios kartos emigrantams (84 proc.), antrosios kartos 74 proc., trečiosios kartos tik 56 proc. neabejojo lietuvių kalbos svarba. Tokie duomenys, anot M. Ramonienės, niekuo mūsų neišskiria iš bendrosios kitų šalių emigrantų kalbinės raidos, nes paprastai pirmoji karta dažniausiai dar gerai nemoka šalies kalbos, o tik savo gimtąją, antrosios kartos vaikai dažniausiai dvikalbiai ir tėvai jau išmokę tos šalies kalbą, tuo tarpu trečioji daug blogiau moka senelių, tėvų kalbą negu vietinę.

Tačiau įvertinusi emigracijos istoriją ir tendencijas mokslininkė konstatuoja, kad mes esame prie tų, kurie labiau išlaiko kalbą ir tautinę tapatybę.

Jaudino emocinis respondentų santykis su Lietuva

Analizuodami lietuvių kalbos mokėjimo aspektą, tyrėjai ieškojo respondentų, emigracijoje gyvenančių ne mažiau kaip trejus metus, ir tokių, kurių iš keturių senelių bent vienas yra lietuvis. Atsakymai į klausimą, ar mokate lietuvių kalbą, pagal žemynus atrodė taip: Šiaurės Amerikoje 94 proc. lietuvių moka lietuviškai, Afrikoje, Australijoje – 87 proc., o Okeanijoje, Pietų Amerikoje – tik 70 proc. Europoje visi tvirtino, kad bent kiek moka lietuviškai. Pirmosios kartos – 100 proc. gerai moka, antrosios – 69 proc. gerai, 17 proc. – vidutiniškai, 8 proc. – prastai, bet moka, 6 proc. – visai nemoka lietuvių kalbos. Trečiosios kartos rezultatai dar menkesni: gerai – 30 proc., vidutiniškai – 20 proc., prastai – 23 proc. ir net 27 proc. nemoka. Mažiausiai respondentų apklausta iš trečiosios kartos.

Viena respondentė pasakojo, kad iš Lietuvos išvažiavo svetur studijuoti, ten ištekėjo, gimė vaikai. Jai visada trūko Lietuvos, bet kai mirė jos tėvas ir ji negalėjo parvažiuoti į laidotuves, taip verkusi ir pripažinusi, kad išvažiavimas į užsienį buvo jos prasčiausias sprendimas, – pasakoja prof. dr. M. Ramonienė.

Labiausiai mokslininkus sujaudino respondentų emocinis santykis su Lietuva. Jis išryškėjo kokybiniuose interviu, kai respondentai buvo kalbinami papasakoti apie jų gyvenimą emigracijoje. Dažnas pasakojimas susijęs su kokiais nors skaudžiais ir sunkiais išgyvenimais. „Viena respondentė pasakojo, kad iš Lietuvos išvažiavo svetur studijuoti, ten ištekėjo, gimė vaikai. Jai visada trūko Lietuvos, bet kai mirė jos tėvas ir ji negalėjo parvažiuoti į laidotuves, taip verkusi ir pripažinusi, kad išvažiavimas į užsienį buvo jos prasčiausias sprendimas“, – pasakoja prof. dr. M. Ramonienė.

Jaunos moterys, auginančios vaikus užsienyje, prisipažino, kad kol augino vaikus, turėjo daugiau laiko bendrauti su jais lietuviškai, o kai išėjo dirbti, neliko laiko ir teko pereiti prie vietos kalbos. Dauguma lietuvių mamų sako, kad su ką tik gimusiais kūdikiais jos kalba tik lietuviškai, nes neįmanoma savo vaikui skirtų šilčiausių žodžių, gražiausių jausmų išsakyti svetima kalba, kad ir kaip gerai ją mokėtum. „Lietuvių kalba svetur gyvenančioms mamoms yra tarsi slapta kalba su kūdikiu, kai atsiskleidžia savitas ir intymus motinos ir vaiko ryšys“, – teigia M. Ramonienė.

Įdomi ir jaudinanti trečiosios kartos emigranto iš Australijos istorija, susijusi su Lietuva. Jaunas vyras pasakojo apie savo šeimą, motiną lietuvę, gimusią Australijoje, su kuria kalba tik lietuviškai, ir australą tėvą, kurį visada su sese vadino ne angliškai, o lietuviškai – „tėveliu“. Kai motina pirmą kartą jau po nepriklausomybės atkūrimo atvyko į Lietuvą ir giminių buvo nuvežta prie prosenelės kapo, vaikams sakė: „Jaučiaus namie.“ „Ir mes galvojom, vaikai: nu ką tu, jau viskas, išprotėjai“, – pasakojo respondentas. O 2000-ųjų žiemą jis pats pirmąkart atvyko į Lietuvą ir giminaičių buvo nuvežtas į tas pačias kapines. Nežinojo, kur yra prosenelės kapas, buvo matęs tik motinos parvežtą nuotrauką, darytą vasarą. „Vienas dalykas – pamatyti nuotrauką kapo vasaros metu, vidury žalia viskas, šviesu. O viskas apsnigę. Nežinojau ir tiesiai nuėjau prie kapo. Tas vyras (giminaitis) sako: „Kas čia darosi?“ (...) Ir pakėliau mobiliaką, ir paskambinau mamai (į Australiją), ir sakau: „Esu namie.“ Vis tiek ta siela yra, laikosi“1, – kalbėjo respondentas.

Savo lietuvišką tapatybę pabrėžė dauguma kalbintų respondentų. Pavyzdžiui, JAV gyvenantis 71 metų lietuvis, su tėvais ten atvykęs po karo būdamas septynerių metų, sakė: „Aš visada jaučiau, kad aš svetimas Amerikoj. Tarnavau (oro) laivyne, turėjau keturis šimtus skrydžių Vietname, turiu kokius trisdešimt penkis medalius. Bet aš jaučiu, kad aš – lietuvis, ne amerikonas.“

Kodėl emigrantai siekia išlaikyti lietuvių kalbą

Kokybiniai interviu atskleidė, kaip tėvų išsilavinimas veikia vaikų kalbos ugdymą. Labiau išsilavinę žmonės geriau supranta lietuvių kalbos mokėjimo ir perteikimo savo vaikams naudą ir reikšmingumą. „Bet kad išsilavinimas koreliuotų su dažnesniu lietuvių kalbos vartojimu toje šalyje – deja, ne. Kaip tik aukštesniojo išsilavinimo žmonės lietuvių kalbą vartoja dažniau negu tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą. Nors kalbos svarbą geriau supranta respondentai su aukštuoju išsilavinimu“, – tvirtina prof. dr. M. Ramonienė.

Kalbos svarbą geriau supranta respondentai su aukštuoju išsilavinimu, – tvirtina prof. dr. M. Ramonienė.

Kokios pagrindinės priežastys skatina emigrantus, o ypač tuos, kurie nežada grįžti į Lietuvą, išsaugoti lietuvių kalbą? Tyrimas atskleidė įvairias priežastis. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose apskritai visuomenė yra skatinama mokytis kalbų (JAV), visi supranta, kad labai naudinga mokėti dar vieną kalbą, kurios kiti nemoka. Suomija skatina tautines grupes išlaikyti savo kalbą, savitumą, tokie žmonės praturtina jų šalies kultūrinę erdvę.

Kitiems kalbos perdavimas iš kartos į kartą – tėvų tradicijos išlaikymas, pagarba visai giminei, sunkiais laikais išsaugojusiai kalbą.

Viena respondentė savo paauglei dukrai, nenorinčiai mokytis lietuvių kalbos, pasakė: „Aš nenoriu būti ta, kuri nutrauktų ir sustabdytų lietuvių kalbą mūsų šeimoje. Kai tu užaugsi ir turėsi savo vaikų, jeigu norėsi būti ta paskutinė, kuri sustabdys lietuvių kalbą, tai bus tavo sprendimas, bet aš – nenoriu.“

„Tikrai daug kas nenorės būti ta paskutine mama, kuri sustabdo lietuvių kalbą šeimoje“

Kiek sunkiau spėti, ar visos kartos ir kaip ilgai išlaikys lietuvių kalbą – tyrimas rodo, kad su kiekviena karta emigracijoje po truputį mažėja lietuvių kalbos vartojimas, nors atrodytų, kad kaip tik dabartinės sąlygos palankesnės išlikti lietuvių kalbai negu ankstesniais laikais. Kita vertus, ankstesnėms kartoms, ypač pokario metų, Lietuva buvo tarsi svajonė ir lietuviškumo išlaikymas buvo tradicija. „Tarp išvykusių dabar yra ir tokių, kuriems Lietuvoje buvo blogai ir jiems lengviau atsisakyti visko, kas yra gimtinėje. Kai kurie respondentai prisipažino, kad gyvendami Lietuvoje nevertino lietuvių kalbos, o tik išvykus svetur lietuvių kalba jiems tapo daug svarbesnė, jie pradėjo vežioti vaikus į lituanistinę mokyklą arba joje dėstyti“, – dalijasi mintimis prof. M. Ramonienė.

Kai kurie respondentai prisipažino, kad gyvendami Lietuvoje nevertino lietuvių kalbos, o tik išvykus svetur lietuvių kalba jiems tapo daug svarbesnė, jie pradėjo vežioti vaikus į lituanistinę mokyklą arba joje dėstyti, – dalijasi mintimis prof. M. Ramonienė.

Tad kokios prognozės išlikti lietuvių kalbai emigracijoje? „Lietuvių kalba emigracijoje nemirs. Nes tikrai daug kas nenorės būti ta paskutine mama, kuri sustabdo šį procesą. Ir tokias tendencijas mes matėme visose kartose, visose bangose – ir tarp tų, kurie niekada nebuvo Lietuvoje, ir kurie buvo tik vieną kartą atvykę čia, ir kurie neseniai išvažiavo“, – tvirtina profesorė. O šiais laikais lietuviškumą palaikyti lengviau negu tuomet, kai gyvenome už geležinės uždangos. Atviri keliai atvykti į Lietuvą, komunikacinės technologijos, užsienyje veikiančios lituanistinės mokyklos suteikia galimybę mokytis ir palaikyti lietuvių kalbos gyvybingumą gyvenant svetur.

Planuose – internetinė svetainė svetur gyvenantiems lietuviams ir konsultacijos kalbos klausimais

Mokslininkai žada tęsti pradėtus tyrimus ir ateityje gilintis į lietuvių kalbą, ne tik į kalbinį elgesį. Planuojama parengti internetinę svetainę, skirtą svetur gyvenantiems lietuviams, kurioje būtų teikiama informacija apie dvikalbystės naudą, kalbinių įgūdžių formavimą, sunkumus, dalijamasi patirtimi, kaip jų išvengti. Tai būtų tam tikras informacinis įrankis, galintis palengvinti kalbos vartojimo problemas ugdant dvikalbystę.

Projektą „Emigrantų kalba“ rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Respondento kalba netaisyta.

SPECTRUM
SPECTRUM

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis