Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamose M.Foreckio nuotraukose – vaizdai iš parlamento 1991 metų sausio naktimis. Tuomet lenkas buvo vienas iš vos kelių fotografų, kurie fiksavo įvykius Seimo rūmų viduje. Jo nuotraukose – ir parlamentarai, ir jų parlamento gynėjai. Pavargę, budintys, miegantys.
Vertina savo lietuviškąsias šaknis
Pats M.Foreckis tvirtina, kad įamžinti to meto įvykius Vilniuje jam buvo svarbu ir kaip fotografui dokumentalistui, ir kaip žmogui – jo mama lietuvė, gimusi Kybartuose ir tik besibaigiant Antrajam pasauliniam karui priversta trauktis į Vakarus. Apsistojo Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, šalia Poznanės, kur fotografas gyvena bei dirba ir dabar.
„Man svarbu viskas, kas susiję su žmonėmis, viskas, kas jiems nutinka. Bet svarbu ir tai, kas susiję su manimi. Šiuo atveju visa tai susijungė. Tai buvo itin svarbūs įvykiai lietuviams, gal net – patys svarbiausi pastaraisiais metais. Man tai svarbu, nes dalis mano giminės iš mamos pusės yra iš Lietuvos, iš Kybartų. Kadangi fiksavau įvairius perversmus, revoliucijas, nusprendžiau atvykti ir čia, pasižiūrėti. Tai buvo dar tais laikais, kai atvykti į buvusią Sovietų Sąjungą buvo lengva – tereikėjo antspaudo pase, jį galėjai gauti per pusvalandį. Tai man leido atvykti ir į Lietuvą, – pasakojo fotografas. – Kai per radiją išgirdau, kas Vilniuje vyksta, nusprendžiau, kad privalau čia atsidurti. Toks vidinis pojūtis ir noras atvykti. Turiu dokumentalisto „nukrypimą“, todėl mane traukia ten, kur kažkas vyksta.“
M.Foreckis yra fiksavęs įvykius ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, kur būta skaudžių įvykių. Tačiau paprašytas palyginti tuometės Lietuvos patirtį su kitų šalių, teigė negalįs imtis tokios gilios analizės.
Bandys įamžinti lietuvišką kasdienybę
Vilniuje buvau parlamente, posėdžių salėje. Jutau tą nerimą, netikrumą, laukimą, ar nutiks kažkas blogo, ar vis dėlto ne. Tos dujokaukės, gulinčios ant parlamentarų staliukų, demonstravo ryžtą apginti savo laisvę bet kokia kaina, – sakė Mariuszas Foreckis.
„Nesu kompetentingas taip giliai lyginti. Tam reikia būti pačiame įvykių centre. Tik Vilniuje buvau parlamente, posėdžių salėje. Jutau tą nerimą, netikrumą, laukimą, ar nutiks kažkas blogo, ar vis dėlto ne. Tos dujokaukės, gulinčios ant parlamentarų staliukų, kiti vaizdai demonstravo ryžtą apginti savo laisvę bet kokia kaina. Visa tai atrodė labai svarbu ir buvau išties pačiame įvykių centre, jutau tai. Gyvenau tuo metu posėdžių salėje, čia miegodavau. O kitose šalyse taip arti nebuvau“, – prisiminimais dalijosi lenkų fotografas.
M.Foreckio darbų paroda Lietuvoje eksponuojama pirmą kartą.
„Nuotraukos yra tam, kad galėtume jas pasižiūrėti“, – kalbėdamas parodos atidaryme, kuriame be tuomečio Atkuriamojo Seimo vadovo Vytauto Landsbergio ir jo narės Rasos Juknevičienės dalyvavo daugiausia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai, šypsodamasis sakė M.Foreckis.
Dar šiais metais M.Foreckis pasiryžęs bent kelias savaites praleisti Lietuvoje ir pabandyti įamžinti lietuviškąją kasdienybę.
Tai būtų irgi savotiškas savo darbo vainikavimas – pamatyti, kokia Lietuva yra dabar. Kaip pats sako, visi gyvename toje pačioje Europoje, todėl neturėtume skirstyti, kad čia yra lenkai, o ten jau lietuviai. „Reikia ieškoti, kas vienija, o ne kas skiria“, – įsitikinęs tragiškąją 1991 metų Sausio 13-osios naktį Aukščiausioje Tarybos buvęs M.Foreckis.
