Tokia situacija vyrauja ne tik Neringos mieste. Mokykloms, iš kurių aptarnavimo teritorijos išeina daug mokinių, tai ypač skausminga, nes nuo mokinių skaičiaus priklauso jų finansavimas. Sunku tiksliai nustatyti, kiek mokinių važiuoja mokytis į didžiuosius miestus, tačiau šis reiškinys turi daug skirtingų priežasčių.
Seka paskui pedagogus
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos mokyklų veiklos skyriaus specialistės Stanislavos Strolaitės, viena iš priežasčių, dėl kurių mokiniai gali pakeisti mokyklas yra tai, kad mokykla neužtikrina tokios mokslo kokybės, kurios nori mokiniai ir jų tėvai. Taip gali nutikti dėl mokymo įrangos nebuvimo, blogos socialinės aplinkos arba gero lygio pedagogų trūkumo.
Dalis mokinių mokyklą nusprendžia pakeisti, kai jų mokytojai ar klasės auklėtojai keičia darbo vietą. Prieš kelis metus vienos Kalvarijos savivaldybės mokyklos direktoriaus pavaduotojai perėjus dirbti į Marijampolės savivaldybės mokyklą, paskui ją pasekė ir dalis mokinių.
„Mes taip sakėm, kad ji išėjo ir pasiėmė savo mokinius kartu. Po to nebuvo taip, kad iškart toks didelis mokinių skaičius nuspręstų išvykti mokytis į Marijampolę“, – teigia Kalvarijos savivaldybės švietimo skyriaus vadovė Danutė Lisauskienė.
Panaši tendencija vyrauja ir kituose Lietuvos miestuose. Kartais mokytojai, keisdami darbo vietą, gabiausiems savo mokiniams pasiūlo pakeisti mokyklą.
„Mano matematikos mokytojas išėjo dirbti į Kauno technologijų universiteto gimnaziją. Pasakė man, kad prasideda stojamieji, pagalvojau, kad galiu sudalyvaut“, – prisimena KTU gimnazijos mokinė Paulina Šalaševičiūtė.
Nori iššūkių
Klaipėdos rajono Agluonėnų kaime gyvenęs Einoras Fabijonavičius pasakoja, kad tuo metu, kai po pagrindinės mokyklos baigimo jam teko pereiti į kitą mokyklą, gimnazijos jau buvo ir Priekulėje esančioje per septynis kilometrus nuo jo gyvenamosios vietos, ir Veiviržėnuose už trylikos kilometrų, tačiau jis nusprendė stoti į Klaipėdos Ąžuolyno gimnaziją. Tiesa, vaikinui nereikėjo kasdien važinėti į Klaipėdą ir iš jos. Mieste jis gyveno pas giminaičius, o nueiti iki mokyklos trukdavo vos 10 minučių. Vis dėlto, tai nebuvo svarbiausias faktorius. Priekulės I. Simonaitytės gimnazija turėjo mokinių bendrabučius. Svarbiausias kriterijus renkantis mokyklą buvo mokslo kokybė.
„Ąžuolynas pagal egzaminų išlaikymo reitingą patenka tarp dešimties geriausių Lietuvos mokyklų. Kitos dvi – ne. Gal tai ir uždaras ratas, nes geri mokiniai iš rajono eina mokytis į Klaipėdą, tačiau Priekulėje man nebūtų buvę tokios motyvacijos mokytis. Pirmosios savaitės Ąžuolyne man buvo tarsi šaltas dušas, kai supratau, kad yra geresnių už mane“, – sako E.Fabijonavičius.
Panašiai galvoja ir KTU gimnazijoje dabar besimokanti P.Šalaševičiūtė iš Marijampolės.
„Marijampolėje buvau patekusi į aplinką, kurioje man net nereikėjo stengtis mokytis. KTU gimnazija tapo šansu išsikelt naujų iššūkių sau, pasirodė, kad tai puiki galimybė tobulėt kiek įmanoma daugiau, taip pat ir išbandyti save gyvenant atskirai nuo tėvų“, – teigė P.Šalaševičiūtė.
Specifinėse mokyklose mokiniai iš visos Lietuvos
Pasak S.Strolaitės, mokiniai ne savo savivaldybėje dažnai mokosi dėl specialių mokyklų savivaldybėje nebuvimo. Jeigu savivaldybėje nėra menų, sporto mokyklų, profesinio rengimo centrų, kurčiųjų ar neregių mokyklų, logiška, kad vaikai važiuoja mokytis į kitus miestus.
Vienas iš geriausių to pavyzdžių galėtų būti Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla Vilniuje. Iš Zarasų į ją mokytis atvykusi Gabrielė Popovaitė teigia, kad į mokyklą įstojo, nes norėjo tobulėti muzikos srityje, o gimtajame mieste nebuvo galimybių tai daryti.
„Kai stojau į mokyklą, savo gyvenimą siejau su muzika. Nors dabar esu giliuose apmąstymuose, tada aš buvau pasiryžusi būti muzikante“, – prisimena moksleivė.
Mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas sako, kad joje mokosi daug mokinių iš visos Lietuvos. Šiuo metu mokykloje yra 154 mokiniai ne iš Vilniaus. Tarp tokių yra nemažai pirmokų ir antrokų, tačiau didžiausią dalį sudaro gimnazijos klasių mokiniai. Direktoriui pritaria ir G.Popovaitė: „Mokinių yra iš labai įvairių vietų: Šilutės, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Druskininkų ir kitų Lietuvos miestų.“
Vis dėlto, tikėtina, kad jeigu mokykloje nebūtų stojamojo egzamino, tokių mokinių būtų daug daugiau.
„Šiais metais į vieną vietą mokykloje pretendavo 2-3 mokiniai, priklausomai nuo dalyko. Mes patys dedame dideles pastangas, kad į mūsų mokyklą atvyktų mokytis kuo daugiau talentų iš visos Lietuvos. Jeigu pamatome, kad kažkokioje parodoje ar konkurse mokinys parodo kažką išskirtinio, mes kviečiamės jį stoti į mūsų mokyklą“, – teigia direktorius.
Dalis mokinių mokyklą nusprendžia pakeisti, kai jų mokytojai ar klasės auklėtojai keičia darbo vietą.
Priežasčių yra ir daugiau
Dar viena priežastimi, kodėl vaikai iš provincijos mokosi didesniuose miestuose, galima laikyti tėvų darbo migraciją. Kartais vaiką į mokyklą jie leidžia mieste, kuriame dirba. Ypač tai ryšku Neringoje.
„Juodkrantėje nuo 2014-ųjų metų vykdoma tik pradinio ugdymo programa. Klasėse ten mokosi po 5-7 vaikus, tačiau į Nidą mokytis atvyksta vos vienas vaikas, visi kiti važiuoja mokytis į Klaipėdos mokyklas. Iš dalies tai susiję su tuo, kad tėvai, kurie dirba Klaipėdoje, pasiima vaikus, nes taip jiems patogiau, nereikia rūpintis, kad tam vaikui kažkas nutiks, juo labiau, Klaipėdoje yra tikrai didesnis popamokinės veiklos pasirinkimas“, – aiškina Neringos miesto savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Asta Baškevičienė.
Švietimo ir mokslo ministerijos, mokyklų veiklos skyriaus specialistės Stanislavos Strolaitės teigimu, dalis mokinių mokosi ne artimiausioje mokykloje, nes joje nėra galimybės mokytis norima kalba. Tai aktualiausia tautinių mažumų atstovams.
Dalis mokinių gali būti priregistruoti vienur, tačiau gyventi kitur. „Pagal tai, kiek pas mus mieste yra užregistruota vaikų, tai mums prireiktų antros gimnazijos, tačiau dabar klasės net neužpildytos. Neringos situacija panaši į kitų kurortų, vaikai registruoti čia, o mokosi kažkur Anglijoje“, – teigia A.Baškevičienė.
Keliaujama ne tik į miestus
Tiesa, pasitaiko ir priešinga tendencija. Dalis vaikų, gyvenančių miestuose, mokosi kaimo mokyklose. Šio reiškinio priežastys skirtingos ir kiekvienoje savivaldybėje pasireiškia vis kitokiu mastu ir dėl kitokių priežasčių.
Kalvarijos savivaldybėje, 19 vaikų gyvenančių Kalvarijoje, kurioje yra gimnazija, mokosi už dešimties kilometrų esančioje Akmenynų pagrindinėje.
„Prieš kelis metus būrelis tėvų pareiškė, kad nenori, jog vaikai mokytųsi Kalvarijos gimnazijoje ir perrašė vaikus į Akmenynų pagrindinę. Viena privati įmonė davė mokyklai pinigų mokinių pervežimui, bent jau savivaldybei tai nieko nekainavo. Po šio įvykio buvo patvirtinta nauja mokinių vežimo į mokyklas tvarka. Dabar, jeigu mokinys mokosi ne artimiausioje ugdymo įstaigoje, savivaldybė apmoka jo kelionę į mokyklą tik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, buvo situacija, kai tėvai emigravo, o dukrą paliko gyventi pas močiutę mieste. Pasikeitė mergaitės gyvenamoji vieta, bet ne mokykla, tad savivaldybė apmokėjo jos kelionę į mokyklą “, – sako D.Lisauskienė.
Po naujos tvarkos įvedimo savivaldybei pavyko sukontroliuoti vaikų persikėlimą į kaimus, tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl dalis vaikų, gyvenančių mieste, mokosi kaimo mokyklose.
„Pasak vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo, jeigu vaiko gerovės komisija nusprendžia, kad mokiniui mokykloje yra blogai. T.y. jis prastai mokosi, iš jo šaiposi ar mokytojai neskiria tiek daug dėmesio, kiek reikėtų, komisija gali nuspręsti perkelti mokinį į kitą mokyklą“, – aiškina D.Lisauskienė.
Kadangi Kalvarijos mieste yra tik viena mokykla, perkėlimas reiškia, kad mokinys turės mokytis vienoje iš penkių savivaldybėje esančių kaimo mokyklų. Vis dėlto, pasak Kalvarijos savivaldybės švietimo skyriaus vedėjos, kai kuriose kitose savivaldybėse vyrauja kitokia tendencija, nes savivaldybei visiškai nerūpi, kur mokosi mokiniai ir nemaža dalis vaikų važiuoja mokytis į kaimų mokyklas.
„Mes stengiamės kontroliuoti šį procesą, nes mokyklos finansavimas priklauso nuo mokinio krepšelių skaičiaus. Jeigu viena mokykla bus visiškai užpildyta, kitai mokyklai gali pritrūkti pinigų ir dėl to gali suprastėti mokymo kokybė. Vis dėlto, turime kažkiek atsižvelgti ir į tėvų norus“, – guodėsi vedėja.
Panašios nuomones laikosi ir Švietimo ir mokslo ministerijos, mokyklų veiklos skyriaus specialistė Stanislava Stronaitė
„Jeigu vaikas gali mokytis mokykloje, kurioje teikiama aukštesnė ugdymo kokybė ar geriau tenkinami jo poreikiai, galima tai vadinti teigiama puse. Tačiau labai svarbu, kad ugdymo kokybė kiltų visose mokyklose. Kokybės užtikrinimu rūpinasi mokyklų steigėjos – savivaldybės“, – mano specialistė.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt.
