Lietuvių sveikata viena prasčiausių Europoje: ar kalta sistema, ar mes patys?

Statistika rodo: esame serganti tauta

Norvegai, šveicarai, islandai vidutiniškai gyvena ilgiau nei 83 metus, lietuviai – 75-erius, penkeriais metais trumpiau nei vidutinis europietis. Šiuo aspektu lietuviai vieni paskutiniųjų Europoje, trumpiau gyvena tik rumunai ir bulgarai.

Sulaukęs 65-erių metų prancūzas, tikėtina, dar gyvens beveik 24 metus. Iš jų gerus 11 metų praleis būdamas sveikas, be fizinių apribojimų.

Būdami 57-erių lietuviai dažniausiai suserga kokiomis nors chroniškomis ligomis, kurios trukdo gyventi visavertišką gyvenimą. Vidutinis švedas sveikata pradeda skųstis tik sulaukęs 73-ejų, tai yra po 16 metų. Lyginant su statistiniu ES gyventoju, Lietuvos gyventojų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė yra septyneriais metais trumpesnė.

Lietuvoje nuo išeminės širdies ligos kasmet miršta 20 kartų daugiau žmonių nei Nyderlanduose. Nuo 2000 m. mirtingumas mūsų šalyje nuo išeminės širdies ligos šiek tiek sumažėjo, tačiau vis dar yra didžiausias tarp ES šalių ir keturis kartus viršija ES vidurkį. Šiuo atžvilgiu mes lenkiame ir tokias šalis, kaip Rusija, Kolumbija, Meksika, Kosta Rika ir pan.

Nerimą kelia ir lietuvių psichikos sveikata - 2018 m. Lietuvoje buvo užregistruotas didžiausias mirtingumas dėl savižudybių ES. Lietuvoje nusižudo beveik 6 kartus daugiau žmonių nei, pavyzdžiui, Maltoje, Turkijoje ar Kipre. Šis rodiklis yra dvigubai didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.

Europos Komisijos apžvalgoje „Lietuva: šalies sveikatos profilis 2021“ bedama pirštu į šias problemas ir pabrėžiama, kad daugelio šių problemų galima išvengti: 2018 m. sveikatos priežiūros priemonėmis išvengiamas mirtingumas Lietuvoje du kartus viršijo ES vidurkį.

Europos Komisijos ataskaitoje teigiama, kad beveik pusę visų mirčių Lietuvoje galima susieti su elgsenos ir aplinkos rizikos veiksniais (mityba, tabako ir alkoholio vartojimu ir mažu fiziniu aktyvumu).

VIDEO: Albinas Pilypas pasakoja, kaip sveika gyvensena susirūpino tik atsidūręs mirties akivaizdoje

Albinas Pilypas pasakoja, kaip sveika gyvensena susirūpino tik atsidūręs mirties akivaizdoje

Sveikata nesirūpino

Albinas Pilypas savo gyvenimą pakeitė tuomet, kai atsidūrė prie mirties slenksčio. Dabar 82 metų vyras kas rytą nubėga po 3 kilometrus, dar keliolika ar daugiau nuvažiuoja dviračiu ir nesiskundžia sveikata nei energija.

A.Pilypas įsitikinęs – kiekvienas, pakeitęs gyvenimo būdą, gali iš esmės pagerinti savo sveikatą. Kad tai įvyktų, reikia keleto dalykų: daug judėti, sveikai maitintis ir stengtis palaikyti gerą nuotaiką.

„Iš beveik mirusio kerėplos tapau gana tvirtu žmogum, – sako A.Pilypas. Jis įsitikinęs – kiekvienas, pakeitęs gyvenimo būdą, gali iš esmės pagerinti savo sveikatą. Kad tai įvyktų, reikia keleto dalykų: daug judėti, sveikai maitintis ir stengtis palaikyti gerą nuotaiką.

„O, mano gyvenimas labai spalvingas. Įsivaizduokite, kad aš gimęs dar pusę metų gyvenau prie Smetonos“, – juokiasi Albinas, pradėdamas pokalbį. Jis pasakoja apie tarnybą kariuomenėje raketų bazėje Estijoje („tuo metu buvo Karibų krizė ir mes, kaip dabar, buvom pasiruošę, jog bet kada gali prasidėti karas), studijas Maskvos aviacijos institute (iš jo buvo išmestas už muštynes), tuomet – darbą traukinio palydovu.

Vyras neslepia, kad šis darbas buvo ne tik įdomus (apvažiavo visą Sovietų Sąjungą), bet ir gerai apmokamas. Buvo pinigų, buvo ir daug alkoholio. Jo nestigo ir tuomet, kai sugrįžęs į Druskininkus ėmėsi dirbti su gintaru, vėliau – sukūrė ekskursijų ir kelionių kooperatyvą. Albinui sekėsi – baigė ekonomikos studijas Vilniaus universitete, vedė. Vyras sako, kad nė nepajuto, kaip iš to linksmo gyvenimo tapo alkoholiku. Tačiau sovietmečiu tai nebuvo neįprasta. Albino nesustabdė ir žmonos sprendimas skirtis, kuris per atsitiktinumą liko neįgyvendintas (nešant skyrybų dokumentus nulūžo batų kulniukas). Gyvenimo būdo jis nepakeitė ir išgirdęs diagnozę „diabetas“. Tuo metu jam buvo 60 metų.

Gyvenimą pakeitė mirties vaizdas

Ligą išdavė ilgai nepraeinantis troškulys. Kankino negyjančios žaizdos – susimušė pirštą, įbrėžė katinas – gis kelias savaites. Ant kūno atsirado pūlinukų. „Galvojau, vis tiek jau gatavas“, – nusprendė Albinas ir toliau „linksmai“ gyveno. Bet neilgai – po eilinių išgertuvių iš skrandžio pasipylė kraujas. Netrukus vyras atsidūrė reanimacijoje.

Gydytojai jį atgaivino, o šalia reanimacijos palatoje gulinčio kaimyno – ne. Ta naktis pakeitė A.Pilypo gyvenimą.

Gydytojai jį atgaivino, o šalia reanimacijos palatoje gulinčio kaimyno – ne. Ta naktis pakeitė A.Pilypo gyvenimą. Jis pasakoja atsibudęs nuo triukšmo – gydytojai bandė sugrąžinti į gyvenimą jo palatos kaimyną.

„Ilgai stebėjau, kaip gydytojai kovoja, kaip kreivė monitoriaus ekrane tai pakyla, tai vėl išsitiesina. Galvojau, kad žmogus miršta, o organizmas labai nori kovoti, bet neturi jėgų“, – Albinas nuo tos dienos nutarė pradėti kovoti su „ta giltine“. Po mėnesio, praleisto reanimacijos palatoje, sugrįžęs namo ėmėsi keisti savo gyvenimo būdą. Apsilankė diabeto klube, sužinojo, kad reikia kontroliuoti maistą, pradėti judėti. Tuo metu jo cukraus lygis kraujyje buvo apie 10. Sveiko žmogaus jis turi būti ne didesnis kaip 5,5.

Judėjimas, sveikas maistas, gera nuotaika

Albinas pradėjo bėgioti, sureguliavo maistą. Pamažu ėmė kristi nereikalingi kilogramai. Jo teigimu, iš pradžių buvo sunku nubėgti didesnį atstumą, bet pradėjo domėtis, skaityti, kaip padėti organizmui, tad kilometrų vis daugėjo. Amerikoje gyvenanti dukra pervedė pinigų dviračiui nusipirkti.

Nuotr. iš Bendra.lt vaizdo pasakojimo/Albinas Pilypas rūpinasi savo sveikata

„15 metų, iki 75-erių, 6 kartus per savaitę nubėgdavau po 5 kilometrus“, – pasakoja Albinas. Šiuo metu jis bėga „tik“ 3–3,5. Dar 15-30 kilometrų nuvažiuoja dviračiu, o pavakariais valandą-pusantros vaikštinėja kartu su žmona. Vyras džiaugiasi, kad tam labai palanki aplinka – Druskininkuose daug gamtos, malonu ir patogu vaikštinėti, važinėti dviračiu.

A.Pilypas daug dėmesio skiria ir maistui – 30–40 proc. jo dienos raciono sudaro vaisiai ir daržovės. Renkasi košes, vištieną, žuvį. Taip pat Albinas įsitikinęs, kad būtina palaikyti gerą nuotaiką, nes kai tik dėl ko nors labiau susirūpina, iš karto pakyla cukrus. Kaip tai padaryti? Receptas paprastas – džiaugtis tuo, ką turi. „Turiu didelį kiemą, čia auga 8 ąžuolai. Yra 3 inkilai, paukščiukai gyvena. Ateina voverytės, joms paberiu riešutų, į lesyklėlę terasoje atskrenda zylutės. Vien to pakanka, kad pakeltum nuotaiką iš ryto“, – pasakoja Albinas.

Nors diabeto išgydyti neįmanoma, vyras džiaugiasi, kad cukrų kraujyje pavyksta gerai kontroliuoti. Iki šiol nekilo jokių komplikacijų. Norėdamas pasidalyti savo atradimais A.Pilypas net knygą „Diabetas mano draugas“ išleido.

Vyras džiaugiasi, kad net sulaukęs 82-jų, jis jaučiasi esąs gana tvirtas, jo nevargina nei sąnarių, nei širdies problemos, būdingos tokių metų žmonėms. Tyrimas, nustatantis žmogaus biologinį amžių, parodė, kad Albino organizmas 15 metų jaunesnis nei užrašyta pase.

A.Pilypas apgailestauja, kad lietuviai nėra išprusę sveikatos klausimais. Per mažai domisi ir per mažai įdeda pastangų, kad sau padėtų. Net ir sužinoję, kad serga nuo gyvenimo būdo priklausančiomis ligomis (diabetu, turi aukštą kraujospūdį) nekeičia įpročių, daugybė žmonių turi antsvorį. „Dėl to ir esame pagal mirtingumą vieni blogiausių Europoje“, – svarsto A. Pilypas ir pasigiria pergudravęs genetiką – jo tėvai ir seneliai gyveno kur kas trumpiau nei jis.

A.Pilypas nenusigręžia ir nuo tradicinės medicinos. Jo teigimu, labai svarbu pasitikėti gydytoju, atlikti reikiamus tyrimus, vartoti paskirtus vaistus, bet labai daug galios ir paties žmogaus rankose: nėra stebuklingos tabletės. Jei pas nesistengsi, gydytojui padėti bus sunku.

Didžiausia bėda – sveiko gyvenimo būdo stoka

Maždaug ketvirtadalį mirčių Lietuvoje lemia su mityba susiję rizikos veiksniai (įskaitant mažą vaisių ir daržovių vartojimą ir didelį cukraus ir druskos suvartojimą). Tai gerokai viršija ES vidurkį (17 proc.). Tabako vartojimas, įskaitant pasyvų rūkymą, turėjo įtaką maždaug 14 proc. visų mirčių. Apie 6 proc. mirčių buvo siejama su alkoholio vartojimu, o 4 proc. – su mažu fiziniu aktyvumu.

Vien oro tarša smulkiomis kietosiomis dalelėmis ir ozono poveikis lėmė apie 3 proc. visų mirčių. Tai, remdamasi 2019 metų Sveikatos rodiklių ir vertinimo instituto surinktais duomenimis, skelbia EK Lietuvos sveikatos vertinimo ataskaitoje.

Pagal PSO Pasaulio maisto, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategijos rekomendacijas, užtektų 30 minučių vidutiniškai intensyvios fizinės veiklos kasdien (arba beveik kasdien), kad sumažintume riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, tačiau Lietuvoje bent pusvalandį per dieną sportuoja mažiau nei pusė gyventojų.

Per didelę kūno masę ‒ antsvorį ir nutukimą turi pusė Lietuvos gyventojų.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) savo apžvalgoje „Health at a Glance: Europe 2020“ perspėja, kad ketvirtadalis Lietuvos 15-mečių yra rūkę, trečdalis prisipažino nors kartą buvę girti. Šie rodikliai – taip pat vieni prasčiausių Europoje ir turi didelę įtaką jų sveikatai ateityje.

Kad žmogaus gyvenimo būdas itin svarbus sveikatai, nurodoma ir LR Seimo nutarime Dėl Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų strategijos patvirtinimo.

Jame įvardijamos ir problemos: gyventojų fizinio aktyvumo pakankamai neskatina nei mūsų socialinė aplinka, nei sveikatos priežiūros sektorius. Sveikatos priežiūros specialistai nėra aktyvūs teikdami reikiamas rekomendacijas pacientams. Mankštinimosi paslaugas teikiantis privatus sporto ir sveikatingumo centrų sektorius šalyje plečiasi, tačiau šios paslaugos prieinamos tik didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Lietuvoje trūksta fiziniam aktyvumui palankios aplinkos: sutvarkytų vaikų žaidimų aikštelių, dviračių takų, parkų, žaliųjų zonų, savivaldybių dotuojamų ir vidutines pajamas turinčioms šeimoms prieinamų santykinai pigių sveikatingumo centrų paslaugų.

Žmonės kaimuose negali sau leisti net kokybiško maisto

Panevėžio rajone, Upytėje, gyvenanti Aurelija Petronienė įsitikinusi – jei žmonės geriau gyventų, jų sveikata būtų kitokia: „Pažiūrėkit, kaip mes gyvename. Kaimuose vyrauja skurdas, žmonės neturi pinigų net kokybiškiems maisto produktams.“

Pasak A.Petronienės, dažnai žmonės negali pasirūpinti savo sveikata. Kas iš to, jei gydytojas paskyrė reabilitaciją, jei neturi galimybės nuvažiuoti į miestą, kur tos paslaugos teikiamos. Jau nekalbant apie tai, kad susirgus rimtesnėmis reikia vykti į sostinę. Ji įsitikinusi – seniūnijose, kaimuose turėtų būti kuo daugiau sveikatos, socialinės reabilitacijos ir kitų paslaugų.

Nuotr. iš Bendra.lt vaizdo pasakojimo/Aurelija Petronienė įsitikinusi – jei žmonės geriau gyventų, jų sveikata būtų kitokia

Pasak A.Petronienės, pastaruoju metu neblogai veikia įvairios prevencinės programos, tačiau ne visi žmonės jose dalyvauja. Moteris visą gyvenimą dirbo slaugytoja, ilgus metus vadovauja Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijai, todėl sutinka įvairiausių žmonių. Ji apgailestauja matydama, kad susirgę žmonės didelę dalį savo pajamų išleidžia vaistams, kitoms medicinos priemonėms. Šių žmonių dažnai nepasiekia ir informacija, nes interneto daugelis neturi.

A.Petronienė nusiteikusi optimistiškai – labiausiai serga ta karta, kuri gyveno tuomet, kai apie sveiką gyvenseną nebuvo kalbama iš viso. Niekas nepaisė nei maisto kokybės, nei sveiko gyvenimo.

Ji džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau įvairių sveikatą stiprinančių projektų. Pavyzdžiui, pernai buvo finansuota neįgaliųjų draugijos įgyvendinama sveikatinimo programa – žmonės galėjo mėgautis procedūromis baseine. „Jie buvo labai laimingi. Tikiu, kad ne tik nuotaika pagerėjo ilgam laikui, bet ir sveikata. Tokių procedūrų reikėtų nuolat, bet žmonės tikrai negali patys susimokėti už baseiną. Su pavydu žiūrime į užsienį, kur baseinai daug labiau prieinami“, – svarsto A.Petronienė.

Vis dėlto A.Petronienė nusiteikusi optimistiškai – labiausiai serga ta karta, kuri gyveno tuomet, kai apie sveiką gyvenseną nebuvo kalbama iš viso. Niekas nepaisė nei maisto kokybės, nei sveiko gyvenimo. Jaunimas sveikiau maitinasi, skiria dėmesio fiziniams pratimams ir pan. Vis daugiau atsiranda sporto aikštelių, judėti skatinančių pėsčiųjų ir dviračių takų.

Kad situacija keičiasi, pritaria ir Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Agnė Venckutė. jos teigimu, gyvenimo būdą ir kasdienius įpročius galima keisti mažais žingsneliais, svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir sąmoningai pasirinkti. Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ kiekvienais metais organizuoja širdies ir kraujagyslių ligų ir cukrinio diabeto prevencinę programą, į kurią kviečia visus, norinčius pagilinti savo žinias ir esančius rizikos grupėje: turinčius padidėjusį arterinį kraujo spaudimą, didesnį cholesterolio, gliukozės koncentraciją kraujyje.

Didelė atskirtis kenkia sveikatai

Europos Komisijos apžvalgoje teigiama, jog visoje Europoje pastebima tendencija, kad sveikata yra susijusi su gaunamomis pajamomis. Didesnes pajamas gaunantys, dirbantys asmenys dažniau teigia esantys sveiki, o, tarkim, viršsvoris ir nutukimas 50 procentų dažniau pasitaiko tarp gyvenančiųjų mažiau pasiturinčiose šeimose.

Svarbu tai, kad Lietuvoje didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių asmenų skirtumas vertinant savo sveikatą yra vienas iš didžiausių ES. Tai yra blogiausias rodiklis visoje ES.

Kitas dalykas, kuris pabrėžiamas ataskaitoje – lietuviai du kartus dažniau nei vidutiniškai kitose ES šalyse susimoka už sveikatos paslaugas. Didžiausia dalis išlaidų tenka vaistams ir dantų priežiūrai. Kas septintas namų ūkis patiria nepakeliamas išlaidas sveikatai. EBPO perspėja, kad Latvijoje, Lietuvoje ir Bulgarijoje yra didelė rizika, kad išlaidos sveikatai gali būti asmeniui nepakeliamos.

Todėl Lietuvai, siekiant gerinti gyventojų sergamumo rodiklius, rekomenduojama mažinti sveikatos netolygumus tarp skirtingos socialinės ir ekonominės padėties gyventojų ir užtikrinti prieinamas bei kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas visiems gyventojams.

Didžiausios problemos – alkoholio vartojimas, rūkymas, nedarbas

VšĮ Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorė Danguolė Kondratenkienė taip pat įsitikinusi, kad nors Lietuvoje yra nemažai bėdų sveikatos apsaugos sistemoje, vis dėlto ir žmogus gali labai daug prisidėti prie geresnės savo sveikatos.

„Rajone vyrauja širdies kraujagyslių susirgimai, aukštas savižudybių skaičius. Tą iš dalies lemia sveikatos paslaugų prieinamumo trūkumai. Ypač aštrus šeimos ir kitų specialybių gydytojų trūkumas, dėl to susidaro eilės. Bet, mano manymu, lemiamą įtaką sveikatai daro žmogaus gyvenimo būdas. Didžiausios problemos – alkoholio vartojimas, rūkymas, nedarbas, kitos socialinės problemos“, – įsitikinusi D.Kondratenkienė.

Pasak jos, prevencinių programų įgyvendinimas jų įstaigoje aukštesnis nei šalies vidurkis, tačiau tai ne visada lemia geresnę sveikatą.

„Pacientas turi būti suinteresuotas keisti gyvenseną, aktyviai dalyvauti sveikatinimo programose, sportuoti, mesti rūkyti ir pan. Tik cholesterolio išsityrimas ir rezultatų žinojimas nepagerina sveikatos. Mano nuomone, dažnai trūksta pačių pacientų noro gyventi sveikiau“, – sako pašnekovė.

Jos teigimu, socialinė aplinka taip pat daro įtaką žmogaus pasirinkimui. Aukštesnės pajamos, sako ji, suteikia galimybę įsigyti kokybiškesnį maisto produktą ar galimybę rinktis mėgstamą sporto šaką.

„Žinoma, labai svarbu sveikos gyvensenos įpročius diegti nuo mažų dienų, todėl svarbus jaunų žmonių švietimas sveikatos klausimais. Svarbu pačius gyventojus įgalinti ir priversti juos įsisąmoninti, kad didžiausią dalį jų sveikatos sudaro gyvenimo būdas. Todėl čia svarbu visuomenės švietimas, socialinių problemų sprendimai“, – teigia gydytoja.

Kokių veiksmų imasi Lietuva?

Sausio mėnesį Vyriausybė patvirtino Sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo plėtros programą 2022–2030 metams. Tikimasi, kad vykdant programą vidutinė vyrų sveiko gyvenimo trukmė nuo 56 metų pailgės iki 62,6 m. o vidutinė moterų sveiko gyvenimo trukmė nuo 59,1 m. pailgės iki 65 m. Deja, iki šiol situacija tik blogėjo: 2013 m. vyrų sveiko gyvenimo trukmė buvo 56, 8 m., 2019-aisiais – 56 m. Moterų – 2013-aisiais – 61,6 m., o 2019-aisiais – 59.1 m.

2014 metais Seimo patvirtintoje Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programoje numatyta, jog iki 2025 m. pavyks pasiekti, kad vidutinė būsimo gyvenimo trukmė būtų 77,5 metai. Praėjus pusei programos laiko, pavyko pasistūmėti tik metais: 2015-aisiais lietuviai vidutiniškai gyveno 74,1 metus, o 2020-aisiais – 75,1. Ar tikrai pavyks pasiekti išsikeltų rezultatų?