Atvykdamas Timas nežinojo, ką ras, ar bus priimtas svetingai ir ar Lietuva jam patiks. Tačiau čia vyrą žavi viskas: draugiški žmonės, švarūs miestai, žalia gamta. Apie įspūdžius Timas sutiko papasakoti 15min.
15min su Timu kalbėjosi apie sunkią jo giminės istoriją, jo santykį su Lietuva dabar ir patirtis Lietuvoje.
– Timai, kaip sužinojote apie savo lietuviškas šaknis? Papasakokite apie jas.
– Apie savo lietuvišką kilmę žinojau visą gyvenimą. Mano tėtis yra kone šimtu procentų lietuvis: ir mano senelis, ir močiutė iš jo pusės buvo lietuviai bei savo namuose kalbėjo tik lietuviškai.
Baltimorėje, iš kur aš esu kilęs, egzistuoja nemaža lietuvių bendruomenė. Ji nėra tokia stipri, kaip kadaise, bet čia dar išliko XX a. pradžioje statyti Lietuvių namai, o kitoje gatvės pusėje nuo jų – lietuviška Šv.Alfonso bažnyčia. Joje vis dar vyksta lietuviškos mišios.
Mano tėvas vaikystėje kartais mane nusivesdavo į Lietuvių namus, nes jo motina gyveno netoliese. Jos vardas buvo Ona, arba Anna. Tai buvo lietuviškas rajonas, jis taip ir vadinosi – Mažoji Lietuva. Daug kas rajone, kuriame gyveno mano močiutė, kalbėjo lietuviškai.
Prisimenu, kaip prašydavau savo tėčio, kad išmokytų mane lietuvių kalbos, bet to padaryti jis taip ir nesuspėjo. Buvau išmokęs tik skaičius nuo vieno iki dešimt, o dabar nebeprisimenu ir jų...
Mano senelis gimė 1884 m. Jis buvo vardu Džozefas, o močiutės vardas, kaip jau sakiau, buvo Ona. Ji gimė 1886 m. Jie susituokė 1909 m.
Močiutė gimė dar Lietuvoje. Jos teta, anksčiau atvykusi į JAV, sušelpė ją, kad ir ji galėtų atvykti. Mūsų šeimoje pasakojama istorija, kad mano močiutė, pasinaudojusi kažkokiais įtikinėjimais, sugebėjo peržengti tuometinę sieną ir iš Alvito kaimo (kaimas Vilkaviškio rajone, 7 km nuo Vilkaviškio – 15min), kur ji gimė, atvykti į Ameriką.
Kai aš su sūnumi atvykome į Lietuvą, vienas pirmųjų mūsų padarytų dalykų buvo nuvykti į Alvitą. Mano močiutė turėjo Lietuvoje likusią seserį Mariją, jų šeimos pavardė buvo Slavinskiai ar Slavinskai. Man pasakojo, kad moteris, vardu Marija, iš šios šeimos Alvito kaime gyvena ir dabar, bet man nepavyko jos sutikti, nors buvau nuėjęs į jos namus. Jos kaimynai sakė, kad ji turėtų grįžti už valandos, bet taip ir negrįžo.
Jei teisingai supratau, mes buvome sutikę jos dėdę, bet dėl kalbos barjero jis ir kaimynai beveik nešnekėjo angliškai, suprasti vieniems kitus buvo sunku.
Mano senelis, skirtingai negu močiutė, gimė jau JAV. Bet abu jo tėvai, mano proseneliai, buvo lietuviai, gyvenę Pensilvanijoje. Jie buvo angliakasiai. Ir mano senelis nuo ankstyvos vaikystės dirbo anglies kasyklose. Jis rinkdavo priemaišas iš anglies. Man pačiam sunku patikėti, kad dar mano senelio laikais JAV egzistavo vaikų darbas, bet taip buvo.
Vėliau senelis tapo siuvėjo padėjėju – jis kirpdavo audinius, dideles šūsnis audinių. O močiutė buvo samdoma fabriko darbuotoja, bet jai mokėdavo ne valandinį atlyginimą, bet atlyginimą už padarytą darbo vienetą, kaip tada buvo įprasta. Ji turėdavo dirbti ir namuose. Darbas buvo labai sunkus.
Mano tėvas Leonardas, gimęs 1925 m., visada mums pabrėždavo, kad seneliai gyveno sunkiai ir kad jo paties vaikystė nebuvo lengva. II pasaulinio karo metais, būdamas vos 17 metų, jis tapo jūrų pėstininku ir netgi kovėsi Ivo Džimoje. Jis savo akimis matė garsiąją istorinę akimirką, kaip Ivo Džimoje pakilo JAV vėliava.
Grįžtant prie jūsų klausimo apie šaknis, noriu pasakyti, kad aš visada žinojau, jog vieną dieną atvyksiu čia. Visada norėjau. Ypač kartu su sūnumi, ir džiaugiuosi, kad pavyko. Lietuva visai kitokia, negu ją įsivaizdavome.
– Kiek metų jūsų sūnui?
– Jam 18 metų. Kai jis buvo septintoje klasėje, mokykloje įvykdė tokį projektą – klasės draugams pristatė sovietų ir nacių okupacijas Lietuvoje. Buvo didelė skelbimų lenta, ir ant jos buvo iškabinta daug dokumentų, nuotraukų ir tekstų apie okupacijas.
Tai buvo jo projektas, ir jis susilaukė populiarumo – buvo demonstruojamas ne tik klasėje, bet vėliau ir mokyklos bibliotekoje, kur su juo susipažinti galėjo visi norintys. Daug žmonių prieidavo, ir mokiniai, ir jų tėvai, o jis jiems pasakojo apie įvykius Lietuvoje.
Aš nuo pat vaikystės stengiausi jam diegti, kad jis privalo žinoti istoriją. Labai džiaugiuosi, kad įkvėpiau jį domėtis Lietuvos istorija bei kultūra ir kad jis norėjo pasakoti tai, ką sužinojo, kitiems. Žinojau, kad jei į Lietuvą atvyksiu su sūnumi, tai jam bus neįkainojama patirtis.
Pavyzdžiui, apsilankymas prie TV bokšto. Aš bendrais bruožais žinojau, kaip Lietuva išsilaisvino iš SSRS, bet būtent apie įvykius prie TV bokšto nelabai ką žinojau. Ir apskritai, beveik visi lietuviai, su kuriais šnekėjau, turėjo ką papasakoti iš savo šeimos istorijos.
– Sakėte, kad abu jūsų senelio tėvai buvo lietuviai angliakasiai. Kaip jie pateko į JAV?
– Tai išties baisi istorija. Mano prosenelis Silvestras, senelio tėvas, savo vaikystėje Lietuvoje patyrė kraupių patirčių. Jo pasakojimą užrašė mano tėvas, kai dar buvo gyvas.
Prosenelis gimė kokiais 1857–1863 m., bet kada tiksliau, mes nežinome. Pasak šio pasakojimo, kai jam buvo vos keleri metai, vieną dieną mama jam liepė bėgti į laukus ir slėptis, kad ir kas benutiktų. Tas pats buvo pasakyta ir kitiems vaikams.
Tada atjojo vyrai su raudonais apsiaustais, Rusijos kazokai, kurie tiesiog ieškojo, kaip galėtų kuo daugiau prisiplėšti. Ir jie išžudė jo šeimą.
Tada atjojo vyrai su raudonais apsiaustais, Rusijos kazokai, kurie tiesiog ieškojo, kaip galėtų kuo daugiau prisiplėšti. Ir jie išžudė jo šeimą.
Jis, pasislėpęs nuo užpuolikų, matė, kaip jo tėvai buvo sukapoti kardais ir pakarti, pirmiausia tėvas. Jo motina dar bandė pabėgti, bet pargriuvo, išvydo vyrą, kabantį ant šakos, ir ėmė rėkti. Tada kazokai grįžo bei pribaigė ir ją. O vaikai matė ir slėpėsi. (1863–1864 m. Lietuvos sukilimą prieš carinę Rusiją žiauriai malšino Rusijos kazokai, dėvėję panašius apsiaustus; gali būti, kad T.Pojuno prosenelio vaikystės prisiminimai yra susiję su sukilimu – 15min).
Todėl prosenelis augo našlaičių namuose. Tada jis kažkaip, mes patys nežinome, kaip, pabėgo iš Lietuvos ir pateko į Jungtines Valstijas, į Pensilvaniją. Tai įvyko 1878 m., jam buvo 15 ar 20 metų, niekas tiksliai nežino. Čia jis ir vedė mano prosenelę, taip pat lietuvę. Ir, kaip jau minėjau, jų sūnus jau gimė Amerikoje ir nuo vaikystės dirbo anglies kasyklose.
Beje, tik atvykę į Lietuvą supratome, kad mūsų šeimos pavardė buvo „suamerikietinta“. Mes ją rašome „Pojunas“, bet, kaip žinote, anglų kalboje žodžių rašyba ir tarimas skiriasi. Ir kaip tik vakar viena moteris mums papasakojo, kad „Pojunas“ anglišką tarimą transkribavus lietuviškomis raidėmis išeis „Puodžiūnas“... kaip suprantu, tai įprasta lietuviška pavardė.
Netoli Kryžių kalno mes radome miestą, kurio pavadinimas yra Puodžiūnai – visai kaip mūsų pavardė. Tai labai įdomu. Nuėjau į miestelio kapines, bandžiau ieškoti Puodžiūnų, bet nesėkmingai. Bet mano giminės JAV labai džiaugėsi vien tuo, kad „Facebooke“ pasidalijau miestelio nuotrauka!
Beje, ar žinai, kas buvo Frankas Zappa?
– Taip. Muzikos atlikėjas.
– Tai štai, Frankas Zappa buvo pirmasis atlikėjas, kurio koncerte aš apsilankiau. Tai įvyko XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Jis gimė Baltimorėje – tame pačiame mieste, kur ir aš. Tikriausiai žinai, kad F.Zappos paminklas yra Vilniuje, bet ar girdėjai, kad toks pats paminklas yra ir Baltimorėje? Jį Vilnius padovanojo Baltimorei. Man atrodo, labai smagu, kai viskas taip apsisuka ratu (juokiasi).
Prieš kelionę, tiesą sakant, mes labai dvejojome. Bijojome nusivilti. Mes nežinojome, ką rasime. Bet patirtis čia yra puiki. Dar pirmojo vakaro Kaune metu man sūnus sakė, kad Kaunas jam primena Disneilendą. Nes visur labai švaru, o pastatai primena pasakų pilis. Žmonės taip pat labai draugiški.
Dar pirmojo vakaro Kaune metu man sūnus sakė, kad Kaunas jam primena Disneilendą. Nes visur labai švaru, o pastatai primena pasakų pilis.
Man atrodo, mano tėčio karta tiesiog norėjo „įsimaišyti“ į JAV visuomenę, tapti amerikiečiais. Jam neatrodė svarbu domėtis lietuvių kultūra ar išmokyti mane lietuvių kalbos.
– Tai jūsų tėtis dar mokėjo kalbėti lietuviškai?
– Taip! Jo tėvų namuose kitaip ir nebuvo šnekama. Aš neprisimenu, kad mano močiutė kada nors su kuo nors būtų šnekėjusi angliškai. Prieš mirtį aš paklausiau tėčio: ar močiutė mokėjo angliškai? Ir jis atsakė, kad taip, bet ji labai retai su kuo nors šnekėdavo šia kalba. Lietuvių bendruomenė tiesiog buvo labai artima ir to nereikėjo.
– Ką dar prisimenate apie savo senelius? Gal galite daugiau papasakoti apie jų gyvenimą XIX–XX a. pradžios JAV?
– Buvo sunku. Senelis, pavyzdžiui, buvo trumpam palikęs namus ir prisijungęs prie keliaujančio cirko. Bet jis grįžo.
Vienas tragiškiausių dalykų iš mano senelių gyvenimo – kad jie turėjo keturis vaikus, bet vaikystę išgyveno tik du. Tai mano tėvas ir jo sesuo, mano teta. Dar du berniukai, gimę XX a. pradžioje, mirė vaikystėje.
Šią istoriją man papasakojo teta, kai lankiau ją. Pasak jos, viskas įvyko taip: senelius aplankė senelio sesuo. Tuo metu ji sirgo kažkokia užkrečiama liga, ir abu berniukai ja užsikrėtė bei netrukus mirė. Aš galėjau turėti dar du dėdes.
Prisimenu, kai močiutė mirė, tėtis man parodė nuotrauką, kurioje buvo matyti dviejų mažų berniukų kūneliai karstuose. Ir pasakė, kad tai yra vienintelė išlikusi vieno iš tų berniukų fotografija. Jis mirė toks mažas, kad gyvo jo nespėjo nufotografuoti.
Dar man pasakojo, kad prosenelis anglies kasyklose prarado kojos pirštą. O jo kaukolėje vienoje vietoje buvo ertmė, į kurią buvo galima tiesiog sukišti nykštį. Ji irgi atsirado nelaimingo atsitikimo kasykloje metu. Labai daug Pensilvanijos lietuvių dirbo anglies kasyklose.
Mano močiutė dažnai eidavo į bažnyčią. Man pasakojo, kad ji melsdavosi, kol jos keliai imdavo kraujuoti.
Bet daug ko apie šeimos istoriją papasakoti negaliu, nes nežinau. Mano tėtis... jis nekalbėjo apie tai tiek, kiek aš norėjau, kad būtų kalbėjęs. Aš nemanau, kad jis manė, jog svarbu žinoti detales. Be to, jo tėvai apie tai tiesiog nenorėjo kalbėti.
Pavyzdžiui, ta istorija, kaip mano prosenelis laukais pabėgo nuo jo tėvus žiauriai nužudžiusių raitelių. Mano tėtis savo užrašuose rašė, kad jo sesuo bandė klausinėti apie šią istoriją, apie tai, kas nutiko senelio šeimai Lietuvoje. Tačiau ji buvo tiesiog nutildyta ir jai liepta neklausinėti.
Kaip suprantu, mano prosenelis, dar būdamas gyvas, tiesiog pats nenorėjo to prisiminti. Tik šiek tiek papasakojo savo vaikams, o iš jų pagrindinius faktus sužinojo bei užrašė mano tėtis. Bet tai tik pavienės detalės.
Aš dabar gyvenu Atlantoje. Ten esanti lietuvių bendruomenė stengiasi perduoti vaikams lietuviškas tradicijas. Aš žinau, kad jie vasarą turi šventę, kurios metu pina vainikus iš gėlių ir leidžia juos plaukti vandenyje. Tai va, mano tėtis nesistengė to daryti.
Tėčio gyvenimas buvo sunkus. Jis buvo mokyklos direktorius. O mano mama buvo mokytoja. Prieš tai tėtis kurį laiką dirbo du darbus – mokytoju ir elektros prietaisų bendrovėje „Westinghouse“, kur jam leido dirbti vakarais. Turėti du normalius darbus ir auginti vaikus tikrai nebuvo lengva.
– Kada pradėjote planuoti kelionę į Lietuvą? Koks įspūdis?
– Aš kiekvienais metais kur nors keliauju su savo sūnumi. Mes vykstame į nacionalinius parkus, gamtą. Šiemet vasarį aš pasakiau: atėjo laikas vykti į Lietuvą. Pradėjau daug skaityti ir susižavėjau šalies istorija.
Kai Berlyno siena griuvo, mano tėtis man sakė: aš vis tiek nepasitikiu Rusija. Kiek susidariau įspūdį bendraudamas su žmonėmis ir skaitydamas, lietuviai turėjo sumokėti didelę kainą okupacijų metu. Beveik kiekviena šeima turi praradimų. Kai prie Franko Zappos statulos užkalbinau merginą, ji sakė, kad jos proseneliai buvo Sibire. Mano draugas iš lietuvių bendruomenės Atlantoje irgi sakė, kad jo seneliai buvo Sibire.
Daug amerikiečių apie tai nežino. Amerikoje suvokimo apie Rytų Europos istoriją ir dabartinę situaciją trūksta. Negaliu sakyti, kad labai daug žinau ir aš, bet skaičiau apie planuojamus karinius manevrus, Rusijos skleidžiamą propagandą, skraidančius naikintuvus. Dažnai pagalvoju – nagi, žmonės, jūs turite skaityti knygas. Turime stengtis, kad tai nepasikartotų.
Džiaugiuosi, kad kai „Facebooke“ dalinuosi informacija apie savo kelionę, daug žmonių man rašo, kad nuotraukos jiems labai patinka ir jie nori atvykti į Lietuvą. Noriu pasakoti savo draugams Amerikoje apie Lietuvą.
Negaliu apsakyti, kaip man patinka šita šalis. Gamta čia žalia, miestai švarūs, pasivaikščioti juose smagu. Mes su sūnumi ne kartą stebėjomės: kaip gatvėse gali būti tiek mažai šiukšlių? Tai įspūdinga. Mano sūnus man šiandien sakė: aš noriu čia gyventi.
Žmonės irgi labai draugiški. Jie randa įvairių aktyvių veiklų – kur tik einame, matome oro balionus, baidares, dviračius, tinklinį ar krepšinį. JAV tokiame mažame plote tiek įvairių dalykų tikrai nepamatysi. Aišku, yra ir blogųjų pusių – pavyzdžiui, kai kurie vairuotojai vairuoja labai neatsargiai (juokiasi).
