Amira tikina ir nesijaučianti kitokia. „Tėvai mane auklėjo mokydami pamatinių dalykų, kuriuos lemia ne tiek religija, kiek žmogiškos vertybės“, – sako mergina, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojanti teisę. Vis dėlto kaip musulmonė ji prisipažįsta nevalganti kiaulienos, nevartojanti alkoholio, nevilkinti atvirų drabužių. Ir priduria, kad libanietis tėtis norėtų, jog jos būsimas vyras būtų musulmonas.
Vasaras Libane pas gimines leidžianti Amira pasakoja, kad ten būdama labiausiai pasiilgsta lietuviško pieno ir sūrio: „Labai gerai prisimenu, kaip kartą vaikystėje Libane gulėdama lovoje verkiau ir prašiau mamos, kad nupirktų bilietus skristi atgal į Lietuvą, nes čia nėra skanaus pieno ir sūrio. Šių dalykų būdama ten pasiilgstu labiausiai. Ten kitoks pienas ir sūris. O man norisi geltono su skylutėmis.“
Beje, Amirai nepaprastai patinka lietuviški ąžuolai – seni, stori. Ir dviračiai.
Šeimos apsuptyje kaip princesė
Amira Dayekh, turinti lietuviško ir libanietiško kraujo, gimė ir užaugo Lietuvoje. „Nuo vaikystės augau kaip tikra princesė, bet turiu omenyje ne tiek tai, kad buvau lepinama, kiek tai, kad augau daugybės žmonių apsuptyje. Turiu daug dėdžių ir tetų, kurie man dovanodavo gražiausių suknelių, nuolatos buvau puošiama, nuolatos dėmesio centre. Ir buvau savotiško charakterio – iki kokių trejų metų elgiausi kaip berniukas. Man tėvai buvo nuskutę galvą, kad plaukai augtų gražesni, tvirtesni“, – vaikystės prisiminimais dalijasi jauna musulmonė.
Amira pasakoja turinti jaunesnę seserį ir brolį, ir juodu jai dabar – geriausi draugai, nors vaikystėje tekdavo daug pyktis: „Rodos, kai niekas nematydavo, kambary pešdavomės dėl kiekvieno dalyko. Bet kai suaugome, labai stipriai suartėjome. Ir, tikiuosi, visą gyvenimą būsime patys geriausi draugai.“
Mergina neseniai baigė mokyklą ir dabar yra pirmo kurso studentė. „Studijuoju Vilniaus universitete teisę. Tai buvo mano svajonė nuo dvylikos metų, studijuodama teisę jaučiuosi esanti savo vietoje. Aišku, ką konkrečiai noriu veikti ateityje – dar nežinau, pastaruoju metu galvoju apie baudžiamąją teisę, nors labiausiai mane traukia tarptautinė teisė“, – ateitį planuoja būsimoji teisininkė.
„Gimiau musulmoniškoje šeimoje. Iš karto žinojau, kad esu musulmonė, o ne krikščionė, kad negaliu, pavyzdžiui, valgyti kiaulienos, gerti alkoholio. Iš pradžių man, vaikui, mokykloje atrodydavo keista – visų pirma dėl neįprasto vardo ir pavardės. Tačiau šeimoje aš nesijaučiau kitokia. Tėvai mane auklėjo mokydami pamatinių dalykų, kuriuos lemia ne tiek religija, kiek žmogiškos vertybės“, – paklausta apie pirmąsias patirtis, kai suvokė save kaip musulmonę, atsako A.Dayekh.
„Kadangi mano tėtis libanietis musulmonas, jam būdavo labai svarbu mums, vaikams, daug kalbėti ir apie religiją, tradicijas, kodėl ko nors negalime daryti. Kai buvau septynerių, jau mokėjau melstis. Ir dabar, kai kartais patinginiaujame tai daryti, tėtis mums primena: kai būdavote maži ir matydavote mane besimeldžiantį, visada prieidavote, kartodavote mano judesius ir melsdavotės kartu, – apie savo musulmoniškas pareigas pasakoja pašnekovė. – Tėtis griežtas, bet supratingas. Mama švelnesnė – ji kaip gėlė mūsų šeimoje. Nuo pat vaikystės mačiau labai gražią mūsų šeimą, labai gražią tėvų meilę. Jie labai pozityvūs žmonės, į daugelį dalykų žiūrintys su gera nuotaika, o ne liūdesiu. O juk viskas svarbiausia ir randasi šeimos viduje.“
Kiekviena vasara ir ramadanas – Libane
Amira kartu su šeima labai daug keliauja po pasaulį. Pasak jos, kol Sirijos dar nesiaubė karinis konfliktas, ji su artimaisiais iki pat Libano vykdavo automobiliu.
„Susikraudavome daiktus, sėsdavome į mašiną ir važiuodavome keturias, penkias, o kartais netgi šešias paras. Tos dienos būdavo varginančios, bet kartu ir pilnos pavydėtinų įspūdžių, vaizdų, akimirkų, – su šypsena ir nostalgija prisimena A.Dayekh. – Važiuodavome per Bulgariją, Turkiją, Siriją, ir kuo labiau žemyn, tuo labiau iš šalių kultūros jausdavau artėjantį Libaną.“
Prasidėjus Sirijoje karui, tęsia jauna musulmonė, važiuoti automobiliu tapo nesaugu, taigi dabar pas gimines vasaroti į Libaną ji skrenda lėktuvu.
„Libanas yra ta šalis, į kurią labai gera grįžti. Ir ten taip šilta. Nors čia daug problemų, nors ne visų žmonių gyvenimas čia gražus, bet jie stengiasi būti pozityvūs, jų bėdos giliau širdyje, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – svarsto Amira.
Mergina pasakoja čia turinti didelę šeimą iš tėčio pusės – čia gyvena vienuolika jo brolių ir seserų: „Įsivaizduojate, kokia tai didelė šeima? O dar kiekvienas dėdė ir kiekviena teta turi po tris vaikus. Ir kai pradedi su visais bendrauti, kai prisimeni arabų kalbą, būna labai gera.“
Paklausta apie arabų kalbos mokymąsi, Amira sako jos mokiusis nuo pat vaikystės: „Mama mus mokydavo lietuvių kalbos, o tėtis nuo pat mažų dienų su mumis bendraudavo arabiškai.“
Libane Amira su šeima kasmet švenčia ir ramadaną. Anot jaunos musulmonės, čia laikytis jo priesakų lengviau nei Lietuvoje: „Libane saulė leidžiasi palyginti anksti, tai ir ramadanas čia visai kitoks. O ramadano šventė man yra viena gražiausių Libane, nes visa šeima būna susibūrusi į vieną didelį bendrą ratą.“
Ji prisimena jautrų savo šeimos įprotį, kai visi drauge vykdavo į išsiilgtąjį Libaną automobiliu.
Amira kartu su šeima labai daug keliauja po pasaulį. Pasak jos, kol Sirijos dar nesiaubė karinis konfliktas, ji su artimaisiais iki pat Libano vykdavo automobiliu.
„Kai močiutė dar buvo gyva, tėtis jai niekada nesakydavo, kada atvyksime, kad nesijaudintų. Pranešdavo broliams, seserims. Ir kai atvažiuodavome, pirmas dalykas būdavo pasibelsti į močiutės namus. Prisimenu, kaip ji atidaro duris ir su ašaromis akyse mus pamačiusi apsikabina. Šis jausmas būdavo nepakartojamas, – prisiminimais dalijasi A. Dayekh. – Dabar močiutės nebėra, užtat yra dėdžių, tetų, kurie mus lygiai taip pat šiltai myli. Ir tradiciškai pirmas dalykas, kurį kas kartą grįžusi į Libaną padarau – tai visus labai šiltai apkabinu. Būnu taip jų visų pasiilgusi, kad kartais nesinori grįžti atgal į Lietuvą. Bet kai čia grįžtu, irgi būna gera. Lietuva yra mano širdyje lygiai taip pat, kaip ir Libanas.“
Paklausta, ko labiausiai pasiilgsta būdama Libane, Amira atsako – lietuviško pieno ir sūrio: „Labai gerai prisimenu, kaip kartą vaikystėje Libane gulėdama lovoje verkiau ir prašiau mamos, kad nupirktų bilietus skristi atgal į Lietuvą, nes čia nėra skanaus pieno ir sūrio. Šių dalykų būdama ten pasiilgstu labiausiai. Ten kitoks pienas ir sūris. O man norisi geltono su skylutėmis.“
Apie Sirijos konfliktą: užpumpuotos TV žinios
A.Dayekh prisipažįsta nuolat stebinti, kas vyksta karo siaubiamoje Sirijoje ir kokią įtaką tai padarė Libanui ir jo žmonėms.
„Sirijos problemos labai stipriai paveikė Libaną. Kai kalbuosi su giminėmis, gyvenančiais ten, matau, kad jiems skauda dėl šių dalykų. Jie labai bijo, kad konfliktas gali pasiekti ir juos. Situacija Sirijoje veikia ir mane. Žiūriu žinias ir kartais matau, kad jose viskas būna per daug perdėta, negu iš tiesų yra. Arba daug nutylima. Žiūriu, pavyzdžiui, arabiškas žinias ir matau, kad koks nors dalykas jose pateikiamas visiškai kitaip nei per BBC ar CNN. Realios situacijos neišmanantiems žmonėms tokiu atveju sunku susidaryti nuomonę, kaip viskas yra iš tiesų“, – kalba Amira.
