Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas atvirai prabilo apie tarpininkus, kurie, balansuodami ant kriminalo ašmenų, lobsta iš karo pabėgėlių vargo ir nelaimių.
„Jie dviguba kaina pardavinėja butus, ima pinigus už labai abejotiną tarpininkavimą dėl laikino arba nuolatinio gyvenimo dokumentų tvarkymo“, – kalbėjo meras 15min skelbtoje publikacijoje.
Naujojoje Akmenėje ši problema yra labai aktuali. Čia, anot kai kurių žinovų, mažiausios nekilnojamojo turto kainos Europoje. Tačiau nuo karo bėgančiam Donecko ar Luhansko gyventojui būstas gali kainuoti ir dvigubai.
Tai tik niekinga smulkmena. Nenori – neperki. Verslas yra verslas. Tačiau kodėl karo bėglys turi pakloti tūkstančius eurų tarpininkui, kuris pažada sutvarkyti laikino gyvenimo Lietuvoje dokumentus?
Migracijos departamentas informuoja, kad tokių dokumentų tvarkymas žmogui kainuoja kiek per šimtą eurų. Dar pora šimtų gali susidaryti dėl išlaidų vertimų biurams, transportui. Viskas. Jokių nuolatinių mėnesinių įmokų. Kiek ima tarpininkas už šimtaprocentinę garantiją, kurios jis neturi teisės duoti?
Labai sąžiningas anonimas?
Vos pasirodžius straipsniui apie Naujojoje Akmenėje gyvenančius ukrainiečius, į redakciją paskambino anonimiškas nekilnojamojo turto ryklys. Kaltino neįsigilinus į situaciją. Puolė kaltinti pačius ukrainiečius.
Neva atvyksta ukrainietis, nusiperka kelis butus. Vieną pasilieka sau, o kitus brangiau parduoda tautiečiams. Taip pat siūlosi atvežti pirkėją, tačiau nori už tai savo dalies.
Jie čia tokį biznelį suka... Prisijungiame, pamatome sandorių kainas. Jie dvigubai uždirba, o valstybei mokesčių nemoka.
„Mes jau seniai dirbame, o čia kažkoks žurnalistas ima ir parašo neįsigilinęs! Mūsų kainose jokio skirstymo pagal tautybes nėra. Vienodai lietuviui, ukrainiečiui ar žydui“, – aiškino paskambinusysis ir tikino, kad jis nieko bendro neturi su tokio tipo verslu, bet baiminasi, kad šešėlis kris ir ant jo.
„Jie čia tokį biznelį suka... Prisijungiame, pamatome sandorių kainas. Jie dvigubai uždirba, o valstybei mokesčių nemoka. Popieriuose realios kainos nerodo“, – karšai aiškino anonimas.
Netrukus pasakė, kad dirba su tarptautine kompanija, turi gerą vardą. Ukrainiečiams jie neva nuolaidas daro: „Nuleidau kelis šimtus eurų. Matau, kad nesiorientuoja žmogelis, o gyventi neturi kur.“
Anonimas tikino, kad straipsniu yra pasipiktinę dauguma Akmenės nekilnojamojo turto atstovų. Tarpininkams rūgštu pasidarė nuo mero žodžių?
Jau ramesniu suminkštėjusiu tonu skambintojas tikino neturintis nieko bendra su tarpininkavimu dėl užsieniečių dokumentų tvarkymo. Tačiau už savo kolegas negarantavo.
Skambintojo telefonas neturėjo jokių nuorodų internete, o po kelių valandų juo niekas neatsiliepė. Pirma pasitaikiusi nekilnojamojo turto agentūra Naujojoje Akmenėje – UAB „Akmenės nekilnojamas turtas“.
Internetinėje svetainėje yra sudėti parduodamų butų skelbimai ir teikiamos paslaugos – padeda gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje. Kainos nenurodomos, tačiau neoficialūs šaltiniai kalba apie 800–1200 eurų. Tačiau tokios kainos buvo jau prieš dvejus metus, kai karo įkarštis tik prasidėjo.
„Mūsų migracija Naujojoje Akmenėje“
O štai tarptautinėje kompanijoje „Erfil“ kainos nurodomos labai tiksliai ir nuo jų šiaušiasi plaukai. Tokių įmonių Lietuvoje – ne viena. Jų dešimtys ar net šimtai. Kitaip tariant, nekilnojamojo turto prekeivis turėtų būti paskutinis vėpla, jei tuo neužsiimtų.
Reikėtų patikslinti, kad įmonė suteikia įvairiausias panašaus plauko paslaugas. Jei norite, galite tapti akcininku, sukurti firmą, tapti savanoriu kažkokioje organizacijoje. Viskas tam, kad tik gautumėte teisę laikinai gyventi. Paslaugų kainos gali siekti ir 4000 eurų, be tų, kuriuos teks mokėti kas mėnesį.
Jei tarpininkas neturi savigarbos oriai ir atvirai apginti savo poziciją – skambina iš specialiai tam įsigytos išankstinio mokėjimo kortelės – tuomet parašome jam iš fiktyvaus elektroninio pašto, užregistruoto „mail.ru“. Atsakymai pasipylė tą pačią minutę.
Kaina per tarpininkus Lietuvoje – 1700+500 eurų. Išlaidos per mėnesį – 250 eurų. Su pagarba. Sarkke Ilja. Kompanija „Erfil“.
– Kiek kainuotų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje?
– Kaina per tarpininkus Lietuvoje – 1700+500 eurų. Išlaidos per mėnesį – 250 eurų. Latvijoje – 3000 eurų be kasmėnesinių išlaidų, Lenkijoje – 3000 eurų ir 200 eurų mėnesiui. Su pagarba. Sarkke Ilja. Kompanija „Erfil“. Firmos direktorius.
– Ko iš manęs reikia?
– Atvykstate į Vilnių, sumokate pusę sumos, einame pas notarą, perkame akcijas jūsų vardu. Gaunate dokumentus – sumokate kitą pusę pinigų ir einate į Migracijos skyrių pagal gyvenamą vietą prašyti laikino leidimo gyventi. Tai papildomi 250 еurų per metus nuo kiekvieno žmogaus. Naujojoje Akmenėje – ten pat, kur mūsų migracija.
– Naujoji Akmenė – ar čia kažkur Šiaurės Lietuvoje? O kam tie 250 eurų kas mėnesį? Ar jie skaičiuojami ir vaikams? Ar būna, kad Migracijos tarnyba nesuteikia leidimo gyventi?
– Minėti pinigai vieno iš firmos darbuotojų išlaidoms padengti. Taip pat – buhalterinės paslaugos. Už vaikus šių pinigų mokėti nereikia. Taip. Tai miestas šiaurinėje Lietuvoje, netoli Rygos. Garantija – 100 procentų. Per visas institucijas palydime.
Jei parduotuvė uždaryta – eini į turgų
Meras V.Mitrofanovas užsiminė, kad žino butų, kuriuose yra užregistruota 14 ir daugiau įmonių. Sodybų, kuriose „gyvena“ šimtai atvykėlių. Tai vis tarpininkų beveik nelegalaus verslo padariniai.
Šiuo metu Lietuvoje jau nemažai laiko gyvenantis vyras iš Luhansko teigia dokumentus tvarkęs dviem būdais – savarankiškai ir per tarpininkus. Jis nėra sužavėtas nė vieno būdu.
Kol žvelgė į situaciją iš Ukrainos pusės, atrodė viskas sudėtinga – kreipėsi į tarpininkus. Sumokėjo ir gavo, ko norėjo. Baimei įtakos turėjo ir asmeninė tragedija – prarasti namai.
Ar kažkas su kažkuo dalijasi karo pabėgėlių pinigais? Niekas neprisipažins.
Kai tvarkosi pats, pastebi, jog tai yra labai nesudėtinga. Tik užima šiek tiek laiko. Be to, galvoje sukasi vienintelė baimė – o jei Migracijos departamentas nesuteiks leidimo gyventi?
Susimokėjai tarpininkui – garantija 100 procentų. Ar kažkas su kažkuo dalinasi karo pabėgėlių pinigais? Niekas neprisipažins, bet galva rami.
Jei Migracijos tarnybos darbuotojui kyla abejonių dėl atvykėlio, kai šis sėdi akis į akį su juo, kodėl jų nekyla, kai tarpininkas pas jį užsuka kelis kartus per dieną su visiškai neregėtų asmenų dokumentais?
„Panašu, kad tai sistema. Uždarai parduotuvę, o tuomet visi pasuka į turgų. Atidarykite legalias parduotuves, kad nereikėtų karo bėgliams eiti į šį turgų. Sudaromos sąlygos piktnaudžiavimui, kažkokie slapti susitarimai“, – atviravo ukrainietis.
Didžiausias melas – garantija
Evelina Gudzinskaitė, Migracijos departamento direktorė, teigia žinanti apie tai, jog egzistuoja tokia verslo niša: „Mums tai nepatinka, bet iš esmės dabar tai traktuojama kaip teisėta veikla – paslaugų teikimas.“
Direktorė abejoja keliais šios situacijos aspektais: ar tarpininkai ima realias kainas už paslaugas, ar jie nevykdo gąsdinimo taktikos, kad atvykėliai pasijustų neturintys pasirinkimo.
Didžiausias tarpininkų melas – garantija, kad gausi leidimą gyventi Lietuvoje.
Didžiausias tarpininkų melas – garantija, kad gausi leidimą gyventi Lietuvoje.
Piktnaudžiavimo atvejai, anot direktorės, nebus pradėti tirti, kol atvykėliai nesikreips į teisėsaugos institucijas.
„Net nežinau, kas tuo užsiima. Aiškintis šešėlinius verslus nėra mūsų tiesioginis darbas. Galima tik konstatuoti, kad įtarimų kyla, jog atvykėliams sukuriami nepagrįsti lūkesčiai“, – sakė E.Gudzinskaitė.
Migracijos sistema Lietuvoje veikia per dvi institucijas. Migracijos departamentas savo veiklą vykdo prie Vidaus reikalų ministerijos, o teritoriniai Migracijos skyriai priskirti vietiniams policijos komisariatams.
Kas gali garantuoti, kad Migracijos skyriai įvairiuose rajonuose nedirba išvien su tarpininkais? E.Gudzinskaitė tikina, kad policija savo vidinėje virtuvėje turi pareigūnus, atsakingus už tai, kad tokių dalykų nebūtų. Jie turėtų išspręsti problemą, jei pasitaikytų piktnaudžiavimo atvejų.
