Lietuvos žmonės palaiko idėją saugoti gamtą išperkant senųjų miškų plotus. VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) iniciatyva „Keisk tarą į šlamančius“ sulaukia didelio ir nuoseklaus visuomenės palaikymo. Dešimt į taromatą įmestų skardinių ar butelių virsta vienu kvadratiniu metru išsaugoto senojo miško – retoms ir nykstančioms rūšims svarbios buveinės. Juodasis gandras – tik viena iš daugybės tokių rūšių.
Svarbu, kad plotai būtų dideli
Ornitologas dr. Rimgaudas Treinys pabrėžia, kad juodųjų gandrų populiaciją reikšmingai veikia kertami miškai. Prarandami seni medynai. Kirtimai trikdo paukščius. „Kartais nutinka taip: juodųjų gandrų pora, sugrįžusi iš Afrikos, suranda tinkamą lizdą, sudeda kiaušinius ir pradeda perėti.
Jei netoliese vyksta miško kirtimas, paukščiai išbaidomi ir palieka lizdą. Jų kiaušinius tuomet greitai sudoroja grobuonys“, – sako dr. R.Treinys ir priduria, kad nemažą pavojų kelia ir vandens tarša, nes gandrai minta vandens gyvais ir gali mirtinai apsinuodyti, jeigu į telkinius patenka trąšų, pesticidų, naftos produktų ir kt.
Nemažą pavojų kelia ir vandens tarša, nes gandrai minta vandens gyvais ir gali mirtinai apsinuodyti.
Juodieji gandrai miško upeliuose, šlapynėse ieškodami žuvų, varliagyvių ir bestuburių, nuo lizdų nuskristi gali nuo kelių iki kelių dešimčių kilometrų, tad ir jų gyvenamasis plotas yra itin didelis. Vadinasi, kuo daugiau yra senųjų miškų, tuo daugiau galimybių, kad juose prieglobstį ras daugiau paukščių ir kitų retų rūšių.
Gyventojų per taromatus paaukotą užstatą „Sengirės fondas“ panaudoja senųjų miškų plotams išpirkti. Už paaukotas lėšas Raigardo kraštovaizdžio draustinyje šiemet jau išpirkti du sklypai, kurių bendras plotas siekia per 6 hektarus ir kartu su fondo anksčiau išpirktais miškais formuoja didesnį masyvą, apsaugotą nuo kirtimų ir gamtai nepalankios žmogaus veiklos.
Vien „senolių“ medžių nepakanka
Juodasis gandras Lietuvoje apsigyvena toli nuo miško pakraščio – jų lizdai yra vidutiniškai 500 metrų nutolę nuo palaukių. Lizdą paukščiai sukrauna sename medyne, kuris paprastai yra senesnės kartos negu jį supantis medynas (miško dalis, turinti vienodą sumedėjusios augalijos ardų sandarą, rūšinę sudėtį, augavietę).
Senieji miškai, kuriuose auga medžiai „senoliai“, lemia išlikimą. „Jei būtų iškertamas miškas aplink senuosius ąžuolus, o „senoliai“ paliekami, tai būtų beprasmiška, nes juodieji gandrai peri lizduose, dengiamuose aplinkinių senų medžių, ūksmėje“, – akcentuoja dr. R.Treinys.
Retieji gyvūnai pasirenka pačius seniausius medžius, žaliuojančius miško glūdumoje. Tačiau pasirinkimas nėra lengvas – lizdus jie krauna tik tam tikrame aukštyje esančiose šakose (apie 12 metrų nuo žemės). „Šios storos šakos dažnai yra sausos, dažnai lūžta, dėl to tinkamų medžių lizdams krauti nėra daug“, – pastebi ornitologas ir priduria, kad net ir šakų forma svarbi, nes turi būti Y raidės formos, kad jame paukščiai galėtų sukrauti didelį ir sunkų lizdą.
„Juodieji gandrai labiausiai „mėgsta“ ąžuolus, dauguma porų renkasi perėti būtent šiuose medžiuose. Galima būtų pajuokauti, kad tai toks lietuviškas paukštis, jog net ir nacionalinius medžius ypač myli“, – šypsosi dr. R.Treinys.
Lizdas pereina iš kartos į kartą
Juodųjų gandrų Lietuvoje mažėja, likę apie 400 porų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad šių paukščių buveinėse turi būti senųjų ąžuolų agregacija – tam tikra medžių sankaupa, o ne pavieniai galiūnai.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad iškritus lizdui ar žuvus lizdo medžiui, gandrai siekia įsitaisyti netoliese. „Palyginkime: žmogus, įsikūrusi daugiabučio trijų kambarių bute pamato, kad viename iš kambarių pro lubas laša vanduo. Tačiau dėl to žmonės neišsikels į kitą miesto galą gyventi, o tiesiog daiktus perkels į kitą kambarį.
Išlikus seniesiems medynams, ornitologai gandrams gali dar padėti.
Taip ir gandras – jeigu senasis medis tampa nebetinkamas lizdui, vyksta kraustynės į kurį nors iš greta esančių ąžuolų. Dėl to juodieji gandrai yra išskirtinai jautrūs bet kokiems miško aplinkos pokyčiams“, – paaiškina pašnekovas. Išlikus seniesiems medynams, ornitologai gandrams gali dar padėti – sutvirtina natūralius lizdus ar jų vietose įrengia dirbtinius, kad šie „protezai“ padėtų išsaugoti juodųjų gandrų poras, jeigu jų senieji natūralūs lizdai suirtų.
Kaip ir baltasis „pusbrolis“, juodasis gandras yra itin prieraišus tam pačiam lizdui. „Įsivaizduokite, kad kuriame nors senamiestyje yra erdvus senas butas. Laikui bėgant būsto savininkai keičiasi, bet išlieka tos pačios giminės rankose. Taip ir su gandrais – žuvus vieniems individams, jų lizdus užima kiti juodieji gandrai. Tik lizdo forma ir apimtys kinta, nes kiekvienais metais lizdai šiek tiek pataisomi, todėl su metais jie tampa didesni“, – dalijasi dr. R.Treinys.
„Gyvenimo investicijai“ taiko daug kriterijų
Anot mokslininko, buveinės pasirinkimas vyksta pagal tam tikras taisykles, erdvinę hierarchiją. Pirma, juodieji gandrai turi skirtingus veisimosi ir migracijos arealus: veisiasi Europoje, o žiemą leidžia Afrikoje.
Antra, kaip vyksta teritorijos pasirinkimas – pasirenkami miškai su maža antropogenine apkrova, t. y. mažai žmonių gyvenviečių, taip pat reikia tankaus hidrologinio tinklo – gausūs šlapynių resursai užtikrina mitybą.
Trečia, vandens telkiniai turi būti miške, kuriame yra senų medynų ir medžių, kad paukščiai galėtų įsikurti netoliese tinkamų maitinimosi vietų.
Sausuose miškuose be vandens juodasis gandras negalės gyventi, kaip ir vandeningoje vietovėje be miško neišgyvens.
Pasak ornitologo, lizdo statybos trunka ilgai, o laiko tarp pirmosios meilės apraiškų iki kiaušinių sudėjimo nedaug – vos pora savaičių. Jeigu tinkamo lizdo nėra, juodieji gandrai neretai negali perėti. „Lizdas yra gyvenimo investicija. Į tą patį lizdą gandrai grįžta metai po metų arba tol, kol yra pabaidomas“, – pasakoja dr. R.Treinys.
Yra lizdų, kurie, ornitologų žiniomis, daugiau negu 40 metų yra perleidžiami iš vienos gandrų kartos į kitą. Tai rodo, kad jei medis nesunyksta ir aplinkui esantis senasis miškas neiškertamas, paukščiai laimingai sau gyvena daugelį metų sugrįždami į pamėgtas vietas.
Statistika optimizmo neįkvepia
Vertindamas mokslinius duomenis, dr. R.Treinys vis dėlto nėra optimistiškas: „Juodųjų gandrų, kaip rūšies, perspektyvos yra liūdnos. Mažėja jaunų paukščių išgyvenamumas ir naujųjų gimstamumas“. Todėl svarbiausi šios rūšies apsaugos tikslai, anot mokslininkų, yra neleisti gimstamumo rodikliams kristi, o mirtingumo – kilti.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad didelį pavojų juodiesiems gandrams kelia netiesioginis gyvenamosios erdvės skurdinimas, pavyzdžiui, taip vadinama paslėptoji melioracija. „Tarkim, per mišką tiesiamas naujas kelias – tam įrengiami kanalai, kurie mažina miško vandeningumą ir kartu sumažina juodųjų gandrų maisto išteklių“, – sako dr. R.Treinys.
Todėl siekiant išsaugoti į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą rūšį, svarbiausia yra rūpintis buveinėmis – saugoti senuosius miškus nuo kirtimų ir kitos žmogaus veiklos.
Apie VšĮ „Užstato sistemos administratorius“:
Užstato sistema Lietuvoje veikia nuo 2016 m. Jos veikla šalyje rūpinasi Lietuvos gėrimų gamintojų, importuotojų bei pardavėjų įsteigta ne pelno organizacija VšĮ „Užstato sistemos administratorius“. USAD kasmet surenka 9 iš 10 į rinką išleidžiamų gėrimų skardinių bei vienkartinių stiklinių ir plastikinių butelių. Iš viso per 2023 metus surinkta ir perdirbti perduota 685,7 mln. vienkartinių pakuočių.
