Apie gerovės valstybę, kuri yra arčiausiai tikslo, prezidentas, per interviu TV3 televizijai, buvo paklaustas rugsėjo viduryje.
„Mes uždavėme šitą klausimą mūsų žmonėms ir jie atsakė. Atsakė, kad tai yra Vokietija. Kodėl Vokietija? Manau, kad daugeliu požiūrių imponuoja jų interesų arba interesų konflikto sprendimo variantai.
Pirmiausia, tai, kad kolektyvinių derybų metu, nacionalinio kolektyvinio susitarimo pagalba yra pasiekiami kompromisai tarp tų interesų grupių, kurios dažniausiai konfliktuoja ir nestabiliose valstybėse sukuria daugybę konfliktų, tai yra tarp darbdavių ir samdomųjų darbuotojų“, – tuomet dėstė G.Nausėda.
Vokietijos gerovės valstybė, anot jo, patraukli ir savo sveikatos apsaugos, švietimo sistemomis, tvarka.
„Visa tai, kas vokiška, turbūt automatiškai yra asocijuojama su tvarka. O tvarka tai yra mūsų teismų sistema, teisėtvarkos sistema. Šitoje vietoje aš, kaip prezidentas, tikrai matau labai didelį savo vaidmenį“, – nurodė prezidentas ir pridūrė, kad teisėtvarkos sistemoje turime „labai stipriai apsišluoti“.
Skandinaviškai gerovei – anksti
Kodėl tikslas – Vokietija, o ne Skandinavija?
„Aš manau, Skandinavijos valstybės šiuo metu yra kitokioje situacijoje. Teigti, kad mes automatiškai, arba matematiškai, perkelsime Skandinavijos gerovės valstybės modelį į lietuvišką dirvą, tikrai šiuo metu neišeina.
Bet kokios pastangos didinti mokesčių naštą, ko gero, visiškai teisėtai bus suprantamos kaip įsiskverbimas į asmeninės gerovės lauką.
Pirmiausia, tam reikėtų imtis labai drastiškų žygių mokesčių politikos srityje, gerokai padidinti mokesčių naštą. O kol mes nepasiekėme, kad mūsų žmonės akivaizdžiai suvoktų priklausomybę tarp savo mokamų įmokų ir to, ką jie gauna mainais iš valstybės, kol mes šito nepadarysime, bet kokios pastangos didinti mokesčių naštą, ko gero, visiškai teisėtai bus suprantamos kaip įsiskverbimas į asmeninės gerovės lauką“, – paaiškino G.Nausėda.
Prezidento įsitikinimu, Lietuvoje pritaikius, pavyzdžiui, Švedijos modelį, šešėlis tik augtų.
„Taip didaktiškai arba metodiškai taikydami Švedijos gerovės modelį, aš manau, mes nukeliausime tiesiu keliu į dar didesnę šešėlinę ekonomiką ir nepasieksime tų rezultatų, kurių tikimės. Todėl turime tai daryti laipsniškai“, – tikino jis.
Stokojame socialinio pasitikėjimo
Anot G.Nausėdos, pirmiausia turime išmokti leisti lėšas – kad jos neišeitų pro kaminą, kad nevešėtų korupcijos schemos.
„Šių metų rudens sesijai mes pateikiame ne tik mokesčių politikos pakeitimus, ne tiktai tuos spendimus, kurie nukreipti į gerovės didinimą skurdžiausiai gyvenančioms visuomenės grupėms, bet ir naują Korupcijos prevencijos įstatymo redakciją. Ir įstatymą, reglamentuojantį viešuosius pirkimus, kuris Viešųjų pirkimų tarnybai suteiks ne tik daugiau teisių, bet ir leis padėti išvengti kitų iškraipymų“, – nurodė šalies vadovas.
-
G.Nausėda siūlo centralizuoti viešuosius pirkimus, stiprinti VPT
-
G.Nausėda: prezidentūros ir Vyriausybės gerovės valstybės vizija panaši, skiriasi taktikos
-
Profsąjungos: G.Nausėda žada pirkimuose pirmenybę įmonėms su kolektyvinėmis sutartimis
-
G.Landsbergis: G.Nausėdos žadama gerovė bus palikta ant „valstietiško“ ledo
-
Justas Mundeikis: Kas yra „Gerovės valstybė“
Mykolo Romerio universiteto mokslininkas Arvydas Guogis paantrino G.Nausėdai, teigdamas, kad Lietuvos visuomenei ypač trūksta socialinio pasitikėjimo, esą todėl priartėti prie skandinaviško gerovės valstybės modelio mums būtų sudėtinga.
„Pasitikėjimo Lietuvoje labai trūksta. Bet jis panašus kai kuriose srityse ir Vokietijoje. Kai jo trūksta, problemos – ne tik viešajame sektoriuje, bet ir privačiame – sudaroma mažiau kontraktų, sunkiau prieinama iki galutinio rezultato“, – 15min komentavo jis.
Kraštutiniai modeliai – anglosaksiškas ir Skandinavijos
A.Guogis, remdamasis sociologų Richardo Titmusso ir Gosta Esping-Anderseno tipologijomis, apibūdino tris gerovės valstybių modelius.
Pirmasis – liberalus-marginalinis, būdingas anglosaksiškoms valstybėms – Didžiajai Britanijai, Airijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai – ir remiasi rinka.
„Jis generuoja atskirtį. Atsiranda turtiniai skirtumai ir atskirties grupės. Gerovės požiūriu, tų grupių daugiau negu kituose modeliuose“, – nurodė A.Guogis.
Antrasis modelis – priešingas liberaliajam – institucinis-socialdemokratinis. Jis pritaikytas Šiaurės šalyse: Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje ir Islandijoje.
Institucinis-socialdemokratinis modelis yra universalus ir labiausiai socialiai angažuotas, remiasi socialinėmis teisėmis, tvirtino A.Guogis.
Trečiasis modelis – korporatyvinis-konservatyvus-bismarkinis.
„Ottas von Bismarckas XIX a. pabaigoje Vokietijoje sugalvojo šį modelį dėl to, kad sustabdytų revoliucinį judėjimą – siekė nupirkti darbininkų klasę, kad ji būtų rami, taiki, nestreikuotų, kad būtų patenkinta socialiniu draudimu“, – pasakojo A.Guogis, pažymėdamas, kad šis modelis siejamas su valstybine socialinio draudimo sistema ir darbo rinkos teise.
Modelio ramsčiai – darbo rinka ir šeima
„R.Titmussas šiam modeliui netgi davė pavadinimą – pramonės pasiekimų modelis. Kad tik turint ekonomiką, kurios pagrindas – pramonė, galima surinkti įmokas į valstybinio socialinio draudimo sistemą ir paskui jas paleisti išmokomis. Jis labai priklauso nuo darbo rinkos – nuo tavo dalyvavimo darbo rinkoje, nuo tavo buvusio darbo užmokesčio, nuo įmokų įmokėjimo laiko, buvusio stažo, buvusių įmokų“, – teigė mokslininkas.
Institucinio-socialdemokratinio modelio sklaidai didžiausią įtaką turėjo kairiosios partijos. Savo ruožtu korporatyvinio-konservatyvaus modelio bruožai, A.Guogio teigimu, artimi konservatyvioms ir krikščionių demokratų partijoms.
„Vokietijoje ilgą laiką valdė Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialistų sąjungos blokas“, – pridūrė jis.
Aptariamas modelis ne be reikalo vadinamas „konservatyviu“ – esą daugiau negu kiti remiasi šeimos įtaka. Ji, anot A.Guogio, dar aktualesnė Pietų Europoje, kur vyrauja korporatyvinis-klientelistinis modelis.
Lietuva – irgi gerovės valstybė
Kokią gerovės valstybę turime Lietuvoje?
„Lietuvos modelis ir yra panašiausias į vokišką-austrišką-belgišką-Liuksemburgo, – teigė A.Guogis. – Mūsų „Sodros“ sistema ir yra panašiausia į šį modelį. Turėjome labai mažai universalių išmokų kaip skandinavai – gal porą metų buvo labai dosni motinystės pašalpa.“
Lietuvoje teikiamų specialių papildomų išmokų, pavyzdžiui, valstybinių pensijų teisėjams ar signatarams, anot A.Guogio, prilyginti universalioms išmokoms nereikėtų – esą jos kaip tik iškraipo socialinį teisingumą.
„Universalus socialdemokratinis modelis specialių teisių nefiksuoja, taip pat kaip ir vokiškas, – pridūrė jis.
– Pas mus atskiros gyventojų grupės, prieinančios prie valdžios, pavyzdžiui, teisėjai, prasimuša specialias išmokas. Čia – ne teisingumo požiūris. Tai – priešingybė socialiniam teisingumui ir tą Vakarai kritikuoja.“
Lietuvos modelis dreifuoja į liberalų
Lietuvoje, kaip pažymėjo A.Guogis, turime valstybinį socialinį draudimą, teikiame socialinę paramą ir paslaugas, bet joms finansuoti esą trūksta lėšų.
„Nes mažesnis pramonės išsivystymas, mažesni atlyginimai, mažesnės įmokos, mūsų yra mažiau, daugiau išimčių“, – priežastis išvardijo jis.
Tiesa, A.Guogio teigimu, per pastaruosius 20 metų visi modeliai – tarp jų ir lietuviškasis – pasislinko link liberalaus.
„Pas mus 2003 metais buvo sugalvota, ir 2004 metais pradėta įgyvendinti, privačių pensijų fondų reforma – privatūs pensijų fondai ateina į Lietuvą. Nuo šių metų jaunimas į sistemą įtraukiamas privaloma tvarka. Čia yra labai svarbus struktūrinis elementas, rodantis, kad mūsų modelis irgi dreifuoja ne į tradicinį skandinavišką, o į liberalų-marginalinį“, – dėstė jis.
Mūsų modelis irgi dreifuoja ne į tradicinį skandinavišką, o į liberalų-marginalinį.
Dar vienas tokios slinkties įrodymas – socialinių paslaugų srityje diegiamas naujosios viešosios vadybos administravimo modelis.
„Tikslas – daugiau paslaugų už mažesnes sąnaudas“, – teigė mokslininkas.
Mažiau klientelizmo, specialių išmokų
Kokiose srityse Lietuvai reikia pokyčių, jei norime priartėti prie vokiškos gerovės valstybės, labiausiai atitinkančios konservatyvų-korporatyvinį modelį?
A.Guogio įsitikinimu, reikėtų mažinti klientelizmo apraiškas, specialių išmokų skaičių.
„Bent dalies iš jų reikėtų atsisakyti, kad nebūtų erzinami žmonės, kad būtų socialinis teisingumas“, – patarė jis.
Gyventojai esą taip pat neturėtų vengti mokėti įmokų.
„Reikia sutvarkyti savarankiškai dirbančiųjų draudimą. Visuomenėje negali būti grupių, kurios nedalyvauja socialiniame draudime. Paskui joms viską reikės paleisti per socialinės paramos išmokas. Jie patys turi prisidėti“, – teigė A.Guogis.
Mokslininkas pabrėžė, kad konservatyvus-korporatyvinis modelis labiausiai iš visų priklausomas nuo darbo rinkos, bedarbių skaičiaus augimas jo stabilumui esą labai pavojingas.
„Neužsileiskim su nedarbo prieaugiu“, – paragino jis.
Eurostato duomenimis, rugpjūtį nedarbas Lietuvoje siekė 6,6 proc. ir buvo didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Per metus nedarbas Lietuvoje padidėjo 0,5 punkto, o per mėnesį – 0,2 punkto, rašo BNS.
Daugiau duomenų – čia.
