Komunikacijos ekspertai perspėja, Rusijos specialiosios tarnybos aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, kurių svarbos Lietuvos institucijos iki galo dar nesuprato. Apie tai byloja atvirai prorusiškos paskyros, kurios skirtos specialiai Lietuvos gyventojams. Jose šlovinami V.Putino veiksmai, tyčiojamasi iš Vakarų ir Lietuvos politinių lyderių, niekinama Lietuvos istorija, proeuropietiškos Ukrainos jėgos vadinamos fašistinėmis.
Efektyvus smegenų plovimo būdas
Lietuvai priešiškos jėgas socialinių tinklų nuošalyje tikrai nepalieka. Jie aktyviai naudojami. Juo labiau, kai tai daryti pakankamai paprasta ir saugu, – sakė M.Martišius.
Mokslų daktaro disertaciją informacinių karų tema apsigynęs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas Mantas Martišius 15min.lt teigė, kad socialiniai tinklai šiuo metu kaip žiniasklaidos rūšis vaidina labai svarbų vaidmenį. Jie populiarumu lenkia popierinę spaudą ir gali nesunkiai konkuruoti su didžiausiais informaciniais portalais.
„Lietuvai priešiškos jėgas socialinių tinklų nuošalyje tikrai nepalieka. Jie aktyviai naudojami. Juo labiau, kai tai daryti pakankamai paprasta ir saugu. Galima kurti fiktyvias paskyras, neegzistuojančių žmonių profilius. Pavyzdžiui, sukuriamas profilis „Lietuvos sovietiniai partizanai“, kuriame dedama šmeižikiška informacija. Susikviečiami draugai, tarp kurių daug fiktyvių profilių, tačiau atėję nauji lankytojai nesuvokia, kad šios paskyros tikslas yra jų smegenų plovimas“, – pasakojo komunikacijos ekspertas.
Jo nuomone, į tokias provokacijas adekvačiai reaguoti labai sudėtina, nes dažnai jų tikslas ir yra sukelti kuo didesnį triukšmą. „Apie tai kalbėti ir žmones šviesti būtina, tačiau reaguoti į konkrečią propagandinę ar šmeižikišką informaciją gali būti labai pavojinga. Taip mes pasmerkti visą laiką vėluoti, o Lietuvos atstovai turi rimtai aiškintis dėl sąmoningo melo“, – nurodė M.Martišius.
Socialiniuose tinkluose Lietuva pažeidžiama
Informacinio saugumo reikalais turi būti rūpinamasi profesionaliai. Prisipažinsiu, aš net nežinau, ar „Facebooke“ yra Užsienio reikalų ministerijos profilis, – teigė M.Martišius.
Pašnekovas tvirtino, kad Lietuvai būtina kovoti dėl žmonių sąmonių tokiose erdvėse kaip „Facebook“: „Palikti socialinių tinklų erdvę savieigai yra didelė klaida. Man nežinomi atvejai, kad valstybė samdytų komunikacijos ekspertus, kurie socialiniuose tinkluose ieškotų būdų duoti atsaką užsienio valstybių propagandai ar skatintų patriotizmą. Dabar tai daro pilietiškai nusiteikę individai laisvu nuo darbo metu. Be abejo, tai nėra adekvatus atsakas į gerai finansuojamas ir planuojamas nedraugiškų jėgų informacines atakas. Informacinio saugumo reikalais turi būti rūpinamasi profesionaliai. Prisipažinsiu, aš net nežinau, ar „Facebook“ yra Užsienio reikalų ministerijos (URM) profilis.“
URM profilį „Facebooke“ turi, tačiau jį kol kas seka tik kiek daugiau nei 2 tūkst. vartotojų. Krašto apsaugos ministerijos „Facebook“ paskyros naujienas seka arti 6 tūkst. vartotojų. VSD profilį „Facebooke“ rasti galima, tačiau jis kol kas tuščias ir, tikėtina, priklauso ne valstybės institucijai.
Tuo metu JAV Nacionalinės saugumo agentūros profilį internete seka daugiau nei 55 tūkst. vartotojų.
Šiame tekste specialiai neminėsime prorusiškų grupių, į kurias kviečiami jungtis ir Lietuvos gyventojai. Jų yra ne viena, o „Like“ paspaudimų skaičius jose auga tūkstančiais per savaitę.
Lietuviškame „Facebook“ tinkle galima rasti ir kovai su propaganda skirtų paskyrų: „Pavojų Lietuvai tendencijos“, „Raudonojo meškiuko pėdsakais“, „Pažink nedraugišką propagandą“ ir kitų. Jos valdomos privačių asmenų laisvu nuo studijų ar darbo metu, o šių grupių narių skaičius retai perkopia kelis tūkstančius.
Vargu, ar daugelis skaitytojų žino, jog „Facebook“ galima rasti Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų „Aitvaras“ profilį. Viena iš sėkmingesnių paskyrų priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgų atstovams.
Valstybės saugumo klausimas
Valstybės institucijos turi ne tik sukurti, bet ir profesionaliai valdyti savo paskyras socialiniuose tinkluose. „Jei puslapį sukuria ir valdo privatus asmuo, jis gali labai liberaliai spręsti, ką priimti į draugus, o ką tiesiog blokuoti. Tai leidžia atsijoti asmenis, už kurių stovi nedraugiškos jėgos. Tą patį daro ir prorusiškų propagandinių paskyrų valdytojai, kurie blokuoja kritiškiau mąstančius lankytojus.
Su Lietuvos institucijų paskyromis yra sudėtingesnė situacija. Jos turi priimti visus norinčius ir negali drausti lankytojams laisvai reikšti nuomonės. Jei URM savo paskyroje pradėtų blokuoti vartotojus, tuoj pat būtų apkaltinta cenzūra. Taip valstybinių institucijų paskyros gali būti paverstos dar viena tribūna propagandos skleidimui“, – sakė M.Martišius.
Jis neslėpė, kad efektyviausias sprendimas būtų valstybei finansuoti tas paskyras, kurios sudaro atsvarą propagandai. Jas turi valdyti išmanantys profesionalai, kurie žinotų, kaip skleisti objektyvią informaciją, užkirsti kelią propagandos platinimui, parodyti atvirą priešiškos valstybės melą.
„Galima sakyti, kad prorusiškos jėgos šiuo metu veikia būtent tokiais metodais. Tam tikri asmenys neoficialiai gauna pinigų paskyrų tvarkymui ir reklamavimui, jie tai daro savo vardu ir tarsi su Rusija nėra niekaip susiję“, – minėjo informacinių karų specialistas.
Kare kaip kare
Mes gyvename informacinio karo situacijoje, kai teisiškai dar niekas nieko reikalauti negali, bet valstybės interesai reikalauja sudėlioti veiksmų planą, kaip ir kada kariuomenė, URM ar VSD galėtų pasinaudoti tinkamais įrankiais informacijos sklaidai, – dėstė L.Ulevičius.
Viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius 15min.lt tvirtino, jog Lietuvos žurnalistai ir politikai dažnai pasiduoda Rusijos provokacijoms rimtai komentuodami absurdiškus išpuolius arba atvirkščiai, nedrįsdami pateikti adekvataus situacijos vertinimo.
„Čia principinis klausimas – kiek žurnalistas yra pilietis. Puikiai žinome žurnalisto nešališkumo principą, tačiau kita šalis apie jokį objektyvumą negalvoja ir viską pateikia sau naudingame kontekste. Visuomenės informavimo įstatyme yra speciali nuostata, kad karo atveju valdžios institucijos gali reikalauti eterio laiko žiniasklaidos priemonėse.
Mes gyvename informacinio karo situacijoje, kai teisiškai dar niekas nieko reikalauti negali, bet valstybės interesai reikalauja sudėlioti veiksmų planą, kaip ir kada kariuomenė, URM ar VSD galėtų pasinaudoti tinkamais įrankiais informacijos sklaidai“, – sakė jis.
Kalbant apie socialinius tinklus kyla ir žurnalistų informacinio raštingumo klausimas. „Geras pavyzdys galėtų būti Ryčio Zalogos tyrimas apie Darbo partijos jaunimo organizacijos naudojamus netikrus „Facebook“ profilius. Žurnalistai turi stengtis atskirti netikras paskyras, tačiau kartais tai būna sunku padaryti net ir specialistui. Riba tarp manipuliacijos ir natūralaus piliečių noro reikšti savo nuomonę gali būti labai plona“, – minėjo pašnekovas.
Informacinis šulinys
Daugelis Lietuvos piliečių yra taip vadinamame informaciniame šulinyje. Tai situacija, kai žmogus turi ribotą informacijos šaltinių skaičių ir nemoka, negali ar tiesiog nenori ieškoti kitų.
Anot L.Ulevičiaus, visada reikia spręsti pagal konkrečias aplinkybes, nes galima nueiti į cenzūros pusę. Kitą vertus, nereaguojant visai gali kilti pavojus valstybės saugumui.
„Šiuo metu mes matome, kad reaguoti reikia, bet dar neturime sukurtų priemonių, kaip tai efektyviai būtų galima padaryti“, – sakė jis.
Komunikacijos specialistas pastebėjo, kad didelį nerimą kelia faktas, jog daugelis Lietuvos piliečių yra vadinamajame informaciniame šulinyje. Anglakalbis pasaulis tam turi specialų terminą – „Echo chamber“. Tai situacija, kai žmogus turi ribotą informacijos šaltinių skaičių ir nemoka, negali ar tiesiog nenori ieškoti kitų.
„Pats „Facebook“ funkcionuoja taip, kad jame labai lengva užsidaryti tam tikrų paskyrų rate ir įsivaizduoti, kad gauni objektyvią informaciją. Kaip rasti šios problemos sprendimą, būtų labai sunku pasakyti“, – minėjo pašnekovas.
Jo nuomone, reaguoti į informacines atakas būtina, tačiau to negalima daryti tais pačiais metodais, kuriuos taiko Kremlius: „Jeigu mes imsimės manipuliacijų žmonių sąmone, prarasime patikimumą ir nieko gero nepasieksime. Lietuvos radijo ir televizijos komisija žengia žingsnius reikiama linkme kalbant apie televiziją. „Facebook“ atveju nėra aišku, kokia institucija turėtų veikti. Kaip dažnai būna tokiais atvejais, tai biurokratinis klausimas – kam turi būti priskirtos funkcijos? Kol įstatymais problema nėra apibrėžta, tai lieka daugiau savanorių ar nevyriausybinių organizacijų funkcija. Situacija turi keistis.“
L.Ulevičiaus manymu, tai turėtų būti Lietuvos kariuomenės funkcijos. „Joje turi būti informacinio karo struktūriniai padaliniai. Pirmuosius žingsnius aš jau matau. Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės štabe yra Strateginės komunikacijos departamentas, kuris užsiima susijusiais klausimais“, – nurodė specialistas.
Delsti laiko neliko
Turime suprasti, kad informacinis karas jau vyksta. Yra įstatymai, kurie draudžia per televiziją rodyti pornografiją arba reklamuoti alkoholį. Informacinės atakos gali padaryti žymiai didesnę žalą, tačiau kol kas į tai nėra tinkamai reaguojama, – nurodė R.Buračas.
Rinkodaros specialistas Rytis Buračas 15min.lt sakė, kad sprendžiant tokius strateginius klausimus kaip nacionalinis saugumas valstybė turėtų įsikišti savo makrosvertais. Tai nėra siaurų grupių arba verslo reikalas, tai svarbu visai visuomenei.
Pasak pašnekovo, šiuo metu patraukti socialinių tinklų vartotojų dėmesį yra labai sudėtinga net ir turint aiškų komunikavimo planą: „Ypač dabar, kai yra komunikacijos perteklius. Čia atsvarą propagandai daro konkrečios visuomenei žinomos asmenybės, tokios kaip Audrius Bačiulis, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Andrius Užkalnis, kurie yra nuomonės formavimo lyderiai. Juos galima mėgti arba nemėgti, tačiau jie savo patriotišku nusiteikimu sukuria alternatyvą už pinigus samdomiems juodųjų viešųjų ryšių specialistams, kurie kiša savo čiuptuvus ir į Lietuvą.“
R.Buračo nuomone, vienintelis būdas spręsti problemą yra žmonių švietimas. Visuomenė turi išmokti kritiškai vertinti informaciją. Tai tie patys atvejai, kaip ir bandymas perrašyti istoriją, tik socialiniuose tinkluose viskas vyksta daug dinamiškiau, todėl ir reaguoti privaloma adekvačiomis priemonėmis.
„Būtina pasitelkti komunikacijos ir socialinių medijų specialistus, kad būtų galima gintis nuo informacinių atakų. Turime suprasti, kad informacinis karas jau vyksta. Yra įstatymai, kurie draudžia per televiziją rodyti pornografiją arba reklamuoti alkoholį. Informacinės atakos gali padaryti žymiai didesnę žalą, tačiau kol kas į tai nėra tinkamai reaguojama. Dabartinėmis technologijomis ši grėsmė plinta itin sparčiai. Turi būti aiški valstybės politika ir finansavimas šiai grėsmei atremti“, – sakė marketingo ekspertas.
Robotukų armija
Fiktyvių socialinių tinklų vartotojų armija yra specialiai paruošta prieš daug laiko. Aš matau 2007-2008 m. skurtus profilius „Facebooke“, „Twiterryje“, „YouTube“, „Vkontakte“, „Odnoklasniki“, – sakė M.Pareščius.
Informacinių technologijų specialistas Marius Pareščius 15min.lt pasakojo, jog fiktyvių socialinių tinklų vartotojų armija yra specialiai paruošta prieš daug laiko: „Aš matau 2007-2008 m. sukurtus profilius „Facebook“, „Twiterr“, „YouTube“, „Vkontakte“, „Odnoklasniki“. Taip susiformavo istoriškai, kad būtent pastarieji portalai, o ne „Facebook" yra itin populiarūs tarp Lietuvos rusų.“
Pasak jo, robotukai buvo kuriami įvairiems balsavimams – vadinamajam „voutingui“. Juos lengva atpažinti, nes miegantys profiliai aktyvuojami tik tada, kai to prireikia.
„Pavyzdžiui, 2008 m. sukurtas profilis iki tol buvo neaktyvus, bet staiga ėmė aktyviai balsuoti ir net komentuoti internete platinamą Lietuvos diplomatų telefoninių pokalbių įrašą. Taip diplomatus kompromituojantį įrašą buvo norima pakelti topuose ir padaryti labiau pastebimą tam tikrų šalių vartotojams“, – dėstė M.Pareščius.
Robotukai registruojami automatiniu būdu iš „Google“ imant atsitiktinių žmonių nuotraukas. Gali būti paskyros, kuriose naudojama tikra informacija, pavyzdžiui, gauta iš asmens duomenų registrų arba tiesiog imama iš jau egzistuojančių „Facebook“ profilių, tačiau dažniausiai „juodą darbą“ dirba išgalvoti asmenys.
Šių laikų technologijos leidžia automatizuoti net tokią veiklą kaip komentarų rašymas. „Yra botų, kurie patys sklandžiai dėsto savo mintis anglų ir rusų kalbomis. Lietuvių kalba yra specifinė, todėl dėmesį reiktų atkreipti į komentarus, kuriuose kartojasi ta pati sakinių struktūra ir žodžiai. Dar vienas rodiklis yra pažodžiui iš rusų kalbos išversti sakiniai, kurie lietuviškai nėra taisyklingi, netinkamai sudėliotos galūnės. Pažiūrėkite į didžiųjų portalų komentarus ir jų tikrai pastebėsite“, – teigė M.Pareščius.
Sunku tikrinti lietuvišką turinį
Galiu patvirtinti, kad Rusijos skelbimų portaluose ir socialiniuose tinkluose esu matęs ne vieną skelbimą, kuriuose ieškota Baltijos šalių kalbomis kalbančių žmonių, galinčių komentuoti, rašyti žinutes ar daryti kitus panašius veiksmus, – minėjo M.Pareščius.
Pašnekovas teigė pats susidūręs su pasiūlymais, kuriuose žmonės už pinigus verbuojami rašyti komentarus: „Galiu patvirtinti, kad Rusijos skelbimų portaluose ir socialiniuose tinkluose esu matęs ne vieną skelbimą, kuriuose ieškota Baltijos šalių kalbomis kalbančių žmonių, galinčių komentuoti, rašyti žinutes ar daryti kitus panašius veiksmus.“
IT specialistas paaiškino, kad „Facebook“ turi fiktyvių profilių paieškos mechanizmą, tačiau jis nėra efektyvus. Pavyzdžiui, rašant daug komentarų, vartotojo gali būti paprašyta surinkti ekrane atsiradusį žodį, kad būtų galima įsitikinti, jog jis yra žmogus. Tiesa, daugelis fiktyvių profilių sukurti taip, jog atitiktų „Facebook“ taisykles ir į akis per daug nekristų.
Kita problema yra tai, jog „Facebook“ neturi savo analitinio padalinio, kuris tikrintų grupes arba analizuotų pateikiamos informacijos tikrumą. Čia vartotojams padėti turėtų pranešimo apie pažeidimus sistema, tačiau „Facebook“ dirba mažai operatorių, kurie supranta lietuvių kalbą ir istorinį bei kultūrinį kontekstą, todėl lietuviškai pateiktame turinyje pažeidimus identifikuoti labai sudėtinga.
Tuo įsitikinti galėjo gynybos politikos apžvalgininkas Aleksandras Matonis, kuris pirmadienį savo paskyroje pasidalino „Facebook“ atsakymu, jog viena iš tokių antilietuviškų grupių socialinio tinklo taisyklių nepažeidžia.
Fiktyvios grupės valstybės išdavikams
Mes negalime teigti, kad VSD daro nepakankamai, nes to tiesiog nežinome. Kas slepiasi už tų grupių? Gal kai kurias iš jų įsteigė pačios Lietuvos specialiosios tarnybos, kad identifikuotų radikalius ir Lietuvai nedraugiškus asmenis? – svarstė M.Pareščius.
„Nemanau, kad Lietuvos valstybės institucijos užsiimtų pavienių profilių tikrinimu, tačiau antivalstybinių grupių veiklos analitika jos užsiima ir pakankamai neblogai. Priemonių trinti tokias grupes ar fiktyvius profilius valstybė neturi. Taip pat nėra kontrpuolimo priemonių. Mūsų jaunai valstybei trūksta žinių, kontaktų ir patirties. Nėra jokios institucijos, kuri rimtai kovotų su propaganda. Yra pavienių iniciatyvų iš privačių asmenų pusės, bet laikas parodys, ar jos prigis Lietuvoje“, – sakė M.Pareščius.
Privačiam asmeniui ar organizacijai be „Facebook“ pagalbos sužinoti, kas valdo konkrečią diskusijų grupę ar slepiasi už asmeninio profilio, beveik neįmanoma, jeigu anonimas žino, ką daro ir neišsiduoda pats.
Jeigu vyksta nusikaltimas ir valstybė prašo „Facebook“ pagalbos, asmenis identifikuoti galima. „Klausimas, ką daryti identifikavus? Na, paaiškės, kad tai rusiškas IP adresas – kur kreiptis, kad jį valdantis asmuo būtų nustatytas ir juo labiau, traukiamas atsakomybėn?“ – klausė pašnekovas.
Pasak IT specialisto, Lietuvoje imamasi kontrveiksmų, kai kažkas įvyksta, tačiau prevencija rūpinamasi kur kas mažiau.
„Gal būtų verta nuolat ir sistemingai rinkti informaciją apie asmenis, kurie internete platina Lietuvai nedraugišką informaciją? Ar esame tikri, kad tokios duomenų bazės ateityje neprireiks? Gal būtų verta tikrinti šių žmonių finansinius srautus? Taip gal ir konkrečioms byloms pagrindo atsirastų? Čia jau tiesiogiai VSD darbas“, – sakė M.Pareščius.
Paklaustas, ar Lietuvos specialiosios institucijos tinkamai atlieka savo darbą, jis teigė, jog į šį klausimą niekas negali atsakyti tiksliai. „Mes negalime teigti, kad VSD daro nepakankamai, nes to tiesiog nežinome. Kas slepiasi už tų grupių? Gal kai kurias iš jų įsteigė pačios Lietuvos specialiosios tarnybos, kad identifikuotų radikalius ir Lietuvai nedraugiškus asmenis?“ – svarstė pašnekovas.
Pareiškimus priima, bet tyrimų nėra
Tam, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, turi būti raginama būtent smurtu atsiskirti nuo Lietuvos. Jei smurto elemento nėra, tyrimas nėra pradedamas, – paaiškino P.Martinkienė.
Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis 15min.lt teigė, kad tautinės nesantaikos ir kitus susijusius klausimus vertina prokuratūra, kurios kompetencijai priklauso spręsti, ar yra pagrindas pradėti tyrimą. „Jei pagrindas yra, tyrimas gali būti pavestas bet kuriai ikiteisminio tyrimo institucijai, taip pat ir policijai. Mes priimame visus gyventojų pareiškimus“, – sakė komisaras.
Tiesa, kol kas teisėsaugos institucijos tokius tyrimus pradeda itin retai. Prieš porą savaičių Klaipėdos apygardos prokuratūra nutraukė tyrimą dėl internete platintos peticijos, kurioje raginta pasirašyti už Klaipėdos krašto prijungimą prie Rusijos.
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausioji specialistė Palmyra Martinkienė 15min.lt nurodė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta nusikaltimo sudėties.
„Tam, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, turi būti raginama būtent smurtu atsiskirti nuo Lietuvos. Jei smurto elemento nėra, tyrimas nėra pradedamas. Tai buvo pasakyta ir sureagavus į Seimo narių kreipimąsi ištirti peticiją“, – sakė ji.
