– Įvairiais paskaičiavimais pastarąjį dešimtmetį Katalikų Bažnyčią paliko daugiau žmonių, nei Reformacijos laikotarpiu. Pasaulį vis pasiekia informacija apie dvasininkų piktnaudžiavimus galia. Tam tikra prasme galime kalbėti, kad Katalikų Bažnyčia pergyvena krizę. Kaip ji gali išeiti iš jos?
– Bažnyčiai pirmiausia reikia įsiklausyti į žmones, jų lūkesčius, ir tik tuomet Bažnyčia įstengs duoti tokius atsakymus, kurie paliestų žmonių širdis. Aš dažnai susitinku su žmonėmis ir tikrai matau juose didžiulį amžinų vertybių ilgesį, lūkestį. Jie nori kokybiško dvasingumo ir būtent tokių dvasinių patirčių laukia iš Bažnyčios. Galbūt per ilgai užsitęsė laikas, net amžiais, kai Bažnyčia tik moralizuodavo ir žmonėse šis moralizavimas tiktai keldavo blogos sąžinės priekaištus.
Vis tik jeigu Bažnyčios nešama žinia įstengs atsiliepti į giliausius žmonių lūkesčius, tuomet ji ir sugebės paliesti žmonių širdis. Tačiau mums dvasininkams, kunigams, sielovadininkams labai svarbu taip pat patikėti, kad žmonės turi šį dvasinį ilgesį ir lūkestį, o ne moti ranka ir galvoti, kad žmonėms niekas nerūpi, jiems visiškai tikėjimo dalykai nesvarbūs.
– Šiuolaikinis žmogus gyvena didelės dvasingumo pasiūlos sąlygomis. Galėtume teigti, kad Bažnyčia veikia tarsi laisvos rinkos aplinkybėmis, katalikybė turi konkuruoti su kitomis dvasingumo kryptimis. Savo ruožtu plinta sinkretizmas, kai įvairių religijų praktikos ir patirtys, dvasingumo srovės yra tarpusavyje suplakamos. Kaip žmonėms susigaudyti šioje įvairovėje, rasti teisingus orientyrus?
– Bažnyčiai labai svarbu perteikti ilgaamžės bažnytinės tradicijos išmintį ir lobyną, kad žmonės galėtų joje užčiuopti, pajausti, kad šis visas bažnytinės tradicijos turtingumas tikrai gali atliepti jų dvasiniams poreikiams ir lūkesčiams. Išties daugelį žmonių tiesiog trikdo ta sumaištis, kuri vyrauja nūdienos visuomenėje, nes daug kas pateikiama kaip vartojimas, yra didžiulė visokių dvasinių dalykų pasiūla. Žmonės iš tikrųjų nori kažkaip vėl grįžti prie esmės, užčiuopti savo tikrąsias šaknis ir savo tikrąją savastį, tapatybę.
Ir dar vienas Bažnyčios iššūkis yra veikti šiandienos visuomenėje, kurioje vis labiau pastebima susiskaldymo tendencija. Todėl Bažnyčiai tenka užduotis stengtis suvienyti šią besiskaldančią visuomenę. Ir krikščionis turi būti anas evangelijose Jėzaus minimas raugas, vilties raugas visai žmonijai, tos vilties, kad tikrai yra įmanoma geresnė ateitis.
Galbūt per ilgai užsitęsė laikas, net amžiais, kai Bažnyčia tik moralizuodavo ir žmonėse šis moralizavimas tiktai keldavo blogos sąžinės priekaištus.
– Neretai žmonės sako dieviškai tikrovei „taip“, bet Bažnyčios institucijai „ne“. Ar įmanoma priartinti institucinę Bažnyčią prie nūdienos žmogaus sąmonės?
– Vatikano Antrasis susirinkimas būtent ir kalbėjo apie keliaujančią Bažnyčią. Todėl Bažnyčiai dera nulipti nuo aukšto pjedestalo ir vėl tapti tokia keliaujančia, kokia ir yra jos misija, lydėti žmones gyvenimo kelionėje, keliauti drauge su žmonėmis jų išganymo kelyje.
– Daug vilčių siejama su popiežiaus Pranciškaus pontifikatu. Pačioje Bažnyčioje vieni popiežių laiko naujos eros pranašu, kiti – Bažnyčios griovėju. Kaip Bažnyčios ateitį paveiks Pranciškaus pontifikatas?
– Pavyzdžiui, Vokietijoje popiežiaus Pranciškaus pontifikatas tikrai sulaukė labai pozityvių atgarsių. Taip yra, ko gero, dėl to, kad jisai nebevartoja moralistinių klišių ir perėjo nuo buvusios įprastos klerikalinės kalbėsenos prie labiau asmeninės kalbėsenos, asmeninės išraiškos. Taip pat didelio atgarsio sulaukė jo kvietimas įsipareigoti vargšų labui.
Be to, yra aišku, kad popiežius Pranciškus savo esme atviras svarstant opius klausimus, kurie priklauso santuokinės moralės ar kunigystės sričiai. Žodžiu, šiuo požiūriu, jis yra atviras Bažnyčios reformoms. Tačiau popiežius Pranciškus galbūt negali įgyvendinti visų savo sumanymų ir užmojų todėl, kad jisai drauge turi taip pat rūpintis, kad Bažnyčia vis dėlto nesusiskaldytų ir išlaikytų savo pamatinę vienybę.
– Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Kokį įspūdį Jums palieka lietuviška katalikybė?
– Viešint čia, man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daug žmonių vis dar lanko bažnyčią, pastebiu žmonės stiprų tikėjimo poreikį, alkį, kad žmonės yra ištroškę dvasinę gyvybę teikiančios teologijos.
– Ačiū už pokalbį.
