Svarbiausios interviu temos:
- ES sutarė atsisakyti Rusijos energetinių išteklių, tačiau yra skirtingi požiūriai, kaip tai padaryti.
- Septintasis sankcijų paketas ir dujų atsisakymo klausimas.
- Ar Ukraina gali tikėtis gauti kandidatės į ES statusą?
- Svarbiausi skeptikų dėl Ukrainos argumentai.
- Kaip reikėtų vertinti Turkijos flirtą su Rusija?
- Ar yra naudos iš bandymų kalbėtis su V.Putinu?
- Svarbiausias klausimas yra ilgalaikis Ukrainos atstatymo planas.
– Pradėkime nuo tokio bendresnio klausimo, bet galbūt atskleisite savo požiūrį – kur link eina Rusijos karas Ukrainoje dabar?
– Na tikrai, šiuo metu esame turbūt toje stadijoje, kai Rusija, deja, bet bando konsoliduoti savo pozicijas Rytų Ukrainoje ir ukrainiečiams, aišku, yra labai nelengvas uždavinys ne tik sustabdyti tolesnį veržimąsi į skirtingas teritorijas, ypač aplink Sjevjerodonecką, bet ir išlaikyti tą ilgalaikę bendrybę ir ilgalaikę galimybę kovoti su Rusija ir ją sulaikyti.
Todėl dabar kaip niekad svarbu, kad laiku pasiektų ukrainiečius ginkluotė, kad iš tikrųjų nenutrūktų mūsų parama – finansinė, karinė, humanitarinė parama Ukrainai. Taip pat kad mes toliau turėtume ir ištvermės, ir kantrybės, ir toliau priimti sankcijas, ir toliau spausti Rusijos režimą, kad suteiktume jam kuo mažiau galimybių – ir finansinių galimybių – tęsti šį karą.
– Ar Vakarų ištvermė ir kantrybė senka?
– Nemanau, kad senka. Tikrai Vakarai – Europos Sąjunga, NATO – kaip niekada angažavosi padėti Ukrainai. Ir visus šiuos tris mėnesius, daugiau negu 3 mėnesius, dominuoja Ukrainos tema. 80 proc. turbūt visos Europos Sąjungos darbotvarkės yra vienaip ar kitaip susijusios su Rusijos karu Ukrainoje.
Tikrai tam mestos didžiulės pajėgos, didžiulės pastangos, didžiuliai finansai. Ir visos politikos vienaip ar kitaip nukreiptos į ten.
Ar tai būtų teisingumas, ar vidaus reikalai, imigracija ir kitos mūsų politikos.
Tačiau svarbu, kad ilgalaike prasme mes neprarastume kantrybės. Ir čia Baltijos šalių, Lenkijos vaidmuo yra esminis, nes mes esame tos šalys, kurios nuolatos primename apie situaciją ant žemės ir stengiamės, kad mūsų partneriai neprarastų dėl to domėjimosi ir išliktų kaip niekad įsitraukę.
– Kalbant apie aktualijas, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasakė, kad energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos turi tapti Europos Sąjungos strateginiu tikslu. Žinant, kaip sunku buvo sutarti dėl šeštojo sankcijų paketo, kuriame buvo rusiškos naftos embargas, kiek šansų, kad Europos Sąjunga nustatys energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos kaip strateginį tikslą?
– Tai jau yra Europos Sąjungos strateginis tikslas. Tai jau įvardijo lyderiai ir Versalyje savo viršūnių susitikime kovo 10–11 dienomis. Tai yra įvardinta ir dviejose Vadovų tarybose, kurios sekė po to ir kur buvo diskutuojama apie energetiką daug valandų.
Tad jau ir raštu yra įtvirtinta, kad mūsų ilgalaikis Europos Sąjungos tikslas yra panaikinti priklausomybę nuo rusiškų dujų, naftos ir anglies. Tai yra tikslas, dėl kurio sutaria visos 27 valstybės.
Kartais skiriasi ir tai matome būtent šeštojo paketo derybų metu žingsniai link to, kaip tą pasiekti. Jeigu mes manome, kad tą reikia daryti kuo greičiau, chirurginiu būdu, ypač per sankcijų politiką, kitos valstybės kai kurios mano, kad reikia labiau nuoseklesnio požiūrio, eiti pamažu, galbūt ne per sankcijas, bet per [Europos] komisijos nubrėžtą ilgalaikį planą, kaip žingsnis po žingsnio mes galėtume atsisakyti tos priklausomybės, ypač nuo rusiškų dujų.
Tai yra daugiau technikos, taktikos, laiko klausimas, jungčių, kurių dar trūksta ir kurias dar reikia nutiesti, taip pat ir finansavimo klausimas – toms valstybėms, kurios labiausiai yra pažeidžiamos, kurios yra labiausiai izoliuotos energetine prasme. Tačiau aš nemanau, kad mes šiandien turime vis dar diskusiją iš principo – reikia ar nereikia. Tai jau yra nuspręsta ir Europos Sąjunga tikrai juda link to tikslo.
– Taigi taktikos pasirinkimas – čia yra klausimas. Kuris variantas yra populiaresnis – ar chirurgiškai, kaip jūs sakėte, sudėliojam, atsisakom ir viskas, ar ilgalaikiai žingsniai?
