„Formalaus reikalavimo tikrai nėra, bet derybų efektyvumui tai turi tiesioginį poveikį“, – BNS antradienį sakė Lietuvos nuolatinis atstovas ES.
„Yra faktas, kad derybų metu visų kalbų vartoti neįmanoma. Turi būti bendra kalba deryboms vykti. Tekstas, ties kuriuo deramasi, yra anglų kalba. Derybiniai pasiūlymai renkami anglų kalba. Pateikti kompromisinius pasiūlymus pirmininkas turi anglų kalba. Tai faktai, nors formalaus reikalavimo ir nėra. Tai klausimas dėl efektyvumo ir proceso suvaldymo“, – paaiškino diplomatas.
Anot R.Karoblio, Europos Parlamente pristatydami teisės aktus ir atsakydami į klausimus pirmininkaujančios šalies ministrai gali šnekėti gimtąja kalba, tačiau derybose su europarlamentarais vartojama darbinė anglų kalba.
„Parlamente pristatant ir atsakant į europarlamentarų klausimus galima kalbėti ir lietuviškai. Bet ten, kur derybos dėl teksto kartu su parlamento nariais, vėl vartojama darbinė kalba“, – teigė diplomatas.
Jis atkreipė dėmesį, kad 2013-ųjų antrąjį pusmetį Lietuvai teks didelis krūvis, nes iki naujų Europos Parlamento rinkimų bus likę mažiau nei metai ir artėjant prie pabaigos Europos Komisijos penkerių metų kadencijai.
„Anglų kalba labai reikalinga, ypač tų ministrų, kuriems teks suderėti sudėtingiausius teisės aktus. Mūsų situacija tokia, kad Lietuva turės didžiulį krūvį pirmininkaujant. Dauguma, jei ne visi ministrai, turės ieškoti kompromisų savo taryboje“, – sakė R.Karoblis.
Prognozuojama, kad Lietuvai teks pasirūpinti, jog visos ES šalys susitartų dėl daugiau kaip 80-ies Komisijos siūlymų ir kad jie virstų ES „įstatymais“, privalomais vykdyti kiekvienai valstybei narei.
Pastarosiomis dienomis Lietuvos žiniasklaidoje plačiai aptariamas prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas asmeniškai įsitikinti, ar kandidatai į ministrus moka anglų kalbą.
Buvęs ilgametis diplomatas Romas Švedas interviu BNS yra sakęs, kad naują Vyriausybę formuojančių politinių partijų vadovai parinkdami ministrus turėtų atsižvelgti į jų gebėjimus atstovauti visai ES kitąmet per Lietuvos pirmininkavimą, kai lietuviai vadovaus tarptautinėms deryboms ir bus tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre.
2003–2007 metais Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES dirbęs R.Švedas pabrėžė, kad 2013-ųjų antrąjį pusmetį Lietuvos ministrai bus atsakingi už ES Tarybos, į kurią renkasi visų šalių atstovai, veiklą, atstovaus šiai institucijai derybose su Europos Komisija ir Europos Parlamentu bei pristatys ES poziciją santykiuose su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis.
Kitų metų liepą ES nare tapus Kroatijai, į Tarybas priimti teisės aktus ir koordinuoti politiką rinksis 28 valstybių ministrai, o posėdžiams pirmininkaus atitinkamos srities ministras – pavyzdžiui, ES visiems Aplinkos tarybos posėdžiams pirmininkaus Lietuvos aplinkos ministras.
„Ministrai turės žinoti ES darbo tvarką, sudaryti darbotvarkes, pirmininkauti posėdžiams. Bet svarbu ne tik formali pusė – keleriopai svarbiau neformalus darbas, bendravimas koridoriuose. Į pirmininkaujančią šalį visi kreipiasi su savo problemomis, prašydami ieškoti kompromisinių sprendimų. Ministrai bendrauja tiesiogiai, todėl mūsų būsimas Ministrų kabinetas ES prasme turi būti įgalus“, – kalbėjo R.Švedas.
Formalūs ministrų susitikimai paprastai vyksta Briuselyje, neformalūs – pirmininkaujančioje šalyje, taigi kiekvienas ministras turės priimti savo kolegas Lietuvoje.
Lietuvos ministrai taip pat turės atstovauti ES Tarybai bendraujant su kitomis ES institucijomis – Europos Komisija ir Europos Parlamentu.
Nuo 2013 metų liepos iki spalio Lietuvoje planuojama 16 ministrų lygio susitikimų, o didžiausias renginys numatomas lapkričio pabaigoje, kai Vilniuje turėtų susitikti ES narių ir Rytų partnerystės šalių vadovai.
Anot Užsienio reikalų ministerijos, pirmininkavimo metu Lietuva daug dėmesio žada skirti keturiems prioritetams – kad ES labiau rūpintųsi energetiniu saugumu, kad glaudžiau bendradarbiautų su Rytų kaimynais, tokiais kaip Gruzija ar Ukraina, kad stiprintų išorinių sienų apsaugą, ir kad stiprintų visokeriopus ryšius Baltijos jūros regione.
Tačiau diplomatai pripažįsta, kad valstybių narių prioritetai sudaro tik nedidelę dalį būsimosios darbotvarkės, o svarbiausia, ko laukiama iš pirmininkaujančios šalies, – kad ji užtikrintų visiems bendrų, Komisijos suplanuotų ir pasiūlytų, teisės aktų priėmimą.
