Europos lyčių lygybės instituto skelbiamas lyčių lygybės indeksas rodo, kad Lietuva – vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kuri nuo 2005 m. šioje srityje nepadarė jokios pažangos. Kodėl taip yra, kokia reali padėtis ir ką turėtume nuveikti? Apie tai Lietuvos banko parengtoje tinklalaidėje kalbamės su Lietuvos banko Ekonomikos departamento vyriausiąja ekonomiste Laura Galdikiene ir ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi dr. Daliumi Misiūnu. Pokalbį veda lyčių lygybės ekspertas Donatas Paulauskas.
Jūsų patogumui pateikiame sutrumpintą pokalbį, o visas pokalbis – tinklalaidėje (vaizdo įraše).
– Rankoje laikau lietuvišką litą su Žemaite. Ji yra vienintelė moteris, kada nors buvusi pavaizduota ant mūsų banknotų nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Ką tai sako apie moterų vaidmenį mūsų ekonomikoje?
Laura Galdikienė: Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje moterys ne tik ekonomikoje, bet ir viešajame gyvenime mažiau figūravo negu vyrai. Moterys, kaip žmonos, visada buvo labiau linkusios sudaryti geresnes sąlygas vyrams reikštis ekonominiame ir politiniame gyvenime.
Kompozitoriai, rašytojai, mokslininkai dažniausiai turėdavo artimą žmogų – rūpestingą moterį, kuri rūpindavosi buitimi, vaikais. Dažnai tai būdavo gabios, turėjusios didelių ambicijų moterys. Tačiau gyvenimas priversdavo jas pasiaukoti šeimai, kad vyrai galėtų realizuoti save. Tačiau šiandien padėtis keičiasi ir tikrai nebūtų sunku rasti moterų pavaizduoti ant banknoto. Tačiau ekonomine prasme moterys ir vyrai vis dėlto dar nėra lygūs.
– Neseniai Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) paskelbtas lyčių lygybės indeksas parodė, kad moterų ekonominė galia vis dar yra labai menka. Aukščiausius postus vis dar užima vyrai. O Lietuva apskritai yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, per 12 m. (nuo tada, kai skaičiuojamas šis indeksas), nepadariusi jokios pažangos siekiant lyčių lygybės. Tad kodėl mūsų valstybėje, kurioje prezidente gali būti moteris, susiklostė tokia padėtis?
Dalius Misiūnas: Pastaruoju metu šia tema girdėti vis daugiau diskusijų, nors dar nemažai žmonių bijo pasisakyti. Jeigu pakviestum vidutinį politiką pareikšti savo nuomonę, greičiausiai reakcija būtų tokia – oi, aš bijau ką nors ne taip pasakyti. Tai rodo, kokie gajūs yra stereotipai. Tema kol kas mums yra labai sudėtinga, mes neturime atsakymų į daugelį klausimų ir todėl negalime priimti sprendimų. Mums kiša koją vienpusiška iniciatyva.
Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje moterys ne tik ekonomikoje, bet ir viešajame gyvenime mažiau figūravo negu vyrai.
– Kodėl vienapusiška?
Dalius Misiūnas: Neseniai viename iš renginių diskusijoje šia tema dalyvavo 84 moterys ir 7 vyrai. Ką tai rodo?
– Bet jei ne valstybė, gal verslas galėtų imtis iniciatyvos? Ar jis matytų prasmę? Ar vis dar reikia įrodinėti, kad tą reikia daryti?
D.Misiūnas: Iniciatyvą rodo tarptautinės Skandinavijos įmonės. Tačiau turime ir sovietmečiu dvelkiančių įmonių, kurios net nemato jokios lyčių lygybės problemos. Belieka tikėtis, kad rasis vis daugiau įmonių, vadovų, valdybų ir akcininkų, kurie norės matyti daugiau moterų aukštose pozicijose.
– Lietuvoje viena didžiausių problemų yra ta, kad moterys vidutiniškai uždirba 13 proc. mažiau negu vyrai. 7–8 metus tas atotrūkis nuolat didėjo. Nė vienoje Europos Sąjungos šalyje to nebuvo. Pasiteisinant teigiama, kad moterys pačios kaltos, nes jos prašo mažesnių atlyginimų. Ar tai yra tikroji priežastis?
Laura Galdikienė: Moterys iš tiesų turi gana didelių profesinių ambicijų. Lietuvoje aukštąjį mokslą baigia daugiau moterų negu vyrų. Tačiau apie trisdešimtuosius gyvenimo metus moterų ir vyrų karjeros ir atlyginimų trajektorijos išsiskiria. Priežastis – šeima ir vaikai.
Ekonomistai šį fenomeną įvardijo „motinystės bausme“. Moterų, susilaukusių vaikų, atlyginimas nebedidėja, o vyrų atlyginimui šeimos pagausėjimas nedaro jokios įtakos. Tokios tendencijos būdingos ir tokioms šalims kaip JAV ar net Danija. Moterys yra priverstos rinktis kiek kitą karjerą nei vyrai, dažnai rinkdamosi viešąjį sektorių.
Minėtas EIGE tyrimas rodo, kad 79 proc. moterų Lietuvoje užsiima buities darbais ir maisto gaminimu, o vyrai tą daro gerokai rečiau. Taigi moterys turi mažiau laiko rūpintis karjera. Be to, mūsų visuomenėje gajūs stereotipai, ką turėtų dirbti moterys. Kol vyrai valdo šalį, moterys dirba mokytojomis, gydytojomis, slaugytojomis.
– Ar Europos Sąjungos direktyva, kurioje nustatyta, kad tėvai irgi bent dviems mėnesiams turėtų eiti vaiko priežiūros atostogų, antraip neteks išmokos, yra tinkama priemonė spręsti buities darbų pasidalijimo klausimą? Šią direktyvą turėsime įgyvendinti po 3 metų.
Dalius Misiūnas: Iš tikrųjų bene didžiausia problema yra tai, kad įmonių ar viešojo sektoriaus hierarchijos viršūnėse moterų yra mažiau. Kažkuriuo metu jų karjera sustoja ir nebeauga iki aukščiausių postų.
– Įsišaknijęs požiūris, kad moterys pačios tos karjeros nenori, juk demokratinėje valstybėje niekas nedraudžia jos daryti.
Dalius Misiūnas: Moterys daro išlygą dėl šeimos. Gimus vaikui moteris tarsi pradeda dirbti antrą darbą.
– Antra pamaina, ar ne?
Dalius Misiūnas: Taip, ir su ja susijusi gerokai didesnė atsakomybė. Dažnai vyrai to nesupranta. Jeigu tas pagrindinis darbas namuose būtų apmokamas (kai kurios šalys tikrai tą daro) ir apmokamas adekvačiai – pagal atsakomybę ir teikiamą vertę – tai būtų užtikrintas laisvesnis pasirinkimas, o moters ekonominė galia gerokai išaugtų.
Moterų, susilaukusių vaikų, atlyginimas nebedidėja, o vyrų atlyginimui šeimos pagausėjimas nedaro jokios įtakos.
Moderniame pasaulyje samdomi vaikų priežiūros ir namų ruošos pagalbininkai – auklės, namų tvarkytojos. O ar galėtume apsieiti be jų, pasidalyti per pusę šiuos darbus šeimoje? Kitas dalykas – infrastruktūra. Vaikai turėtų būti užimti visą dieną, kad antrą valandą jų nereikėtų pasiimti ir galvoti, kaip čia iš to darbo pasprukus.
Laura Galdikienė: Dėl Europos Sąjungos direktyvos – sekama skandinavų pavyzdžiu. Islandijoje vaiko priežiūros atostogos dalijamos tarp vyro ir moters, ir jei vyras nepanaudoja tų atostogų, jos prarandamos. Švedijoje taikomas panašus modelis. Skandinavijos šalyse pastebėta, kad vyrams ilgesnį laiką leidžiant su vaikais, pasekmės yra teigiamos ir ilgalaikės. Tokios šeimos apskritai būna stipresnės ir skyrybų dalis ten mažesnė. Vyrai, net pasibaigus toms atostogoms, linkę tolygiau dalytis buities darbais su moterimis.
Pritarčiau ir Daliaus minčiai dėl infrastruktūros. Lietuvoje vienų metų vaikui rasti ugdymo įstaigą yra sudėtinga. Dauguma darželių priima vaikus tik nuo 2 metų, todėl šeimos neturi kitos išeities kaip tik tai naudotis Lietuvoje išskirtinai ilgomis vaiko priežiūros atostogomis.
Lyčių lygybė Lietuvai būtų naudinga ir demografine prasme. Šalyse, kurioms būdingas didžiausias gimstamumas Europoje (Norvegija, Švedija, Prancūzija), vyrai santykinai daugiau rūpinasi vaikais ir buitimi, palyginti su kitomis šalimis, todėl moterys yra linkusios turėti daugiau vaikų.
– Tad politinėse diskusijose dėl lyčių lygybės gimstamumo argumentas atrodytų labai pagrįstas?
Laura Galdikienė: Reikia pabrėžti, kad lyčių lygybė gali prisidėti ne tik prie didesnės moterų, bet ir vyrų gerovės. Lietuvos vyrai mūsų dienomis patiria didžiulį psichologinį spaudimą – jie turi būti sėkmingi, aprūpinti šeimą. Jei tai nepavyksta, kyla sveikatos problemų. Lietuvoje ypač didelis vyrų savižudybių skaičius. Lyčių lygybė sumažintų tą įtampą, nes moteris taip pat svariai prisidėtų prie šeimos gerovės kūrimo. Vyrai galėtų daugiau laiko praleisti su šeima, prisidėti prie vaikų auginimo.
– Norėčiau plačiau pakalbėti apie lyčių lygybės padėtį švietimo sistemoje. Daliau, kaip jums, kaip akademinės bendruomenės atstovui, atrodo – ar sprendžiant šią problemą galėtų prisidėti universitetai?
Dalius Misiūnas: Universitetams šiuo atveju yra taip pat sunku, kaip ir kitiems. Žmogus yra laisvas rinktis profesiją ir privalome tai gerbti. Svarbiausi pasirinkimai dažniausiai padaromi dar mokykloje ir jie priklauso nuo to, kas vyksta darželyje, o tai savo ruožtu priklauso nuo šeimos. Taigi vaikus koduoja tėvai, o dažniau netgi seneliai – štai, kas formuoja vaikų pasirinkimus.
Nors šiuo metu stojantieji į universi
tetus jau tampa savarankiškesni. Palengva atsikratoma stereotipų. Ir tai yra gera žinia. Manau, kad technologijų pasaulyje atsiras vis daugiau moterų, o tai ir būtų viena pirmųjų užduočių.
– Tačiau kartu reikėtų bandyti įtraukti vyrus į feminizuotus sektorius – švietimo, sveikatos ir gerovės, kuriuose tik 11 proc. dirbančiųjų yra vyrai.
Dalius Misiūnas: Mokytojų, medikų, rūpybos sektoriaus algos yra žemos ir neturi augimo potencialo. Skandinavijoje išmokos už vaiko priežiūros atostogas nėra tiek apribotos, kaip pas mus, ir atlygis ten yra labiau subalansuotas – mokytojai uždirba tokį atlyginimą, su kuriuo gali gyventi oriai ir padoriai. Jeigu Lietuvoje mokytojai uždirbtų du tris kartus daugiau nei dabar, pamatytume labai natūralius pokyčius.
– O kaip, jūsų manymu, lyčių lygybė Lietuvoje atrodys po dešimties metų?
Laura Galdikienė: Šie metai yra moterų proveržio metai. Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko, Tarptautinio valiutos fondo vadovės yra moterys. Tai džiugina. Jei žvelgiame į Europos Sąjungą kaip į siekiamybę, turėtume keisti savo mąstymą. Turėjome prezidentę moterį, bet vieno pavyzdžio negana. Daugiau moterų aukščiausiose pozicijose įkvėptų ir kitas to siekti.
Džiugu, kad šiemet antra moteris istorijoje gavo ekonomikos Nobelio premiją. Tai yra proveržis ekonomikos moksle, kuriame labai mažai moterų, todėl ir pati disciplina kenčia nuo nuomonių įvairovės trūkumo. Pasaulyje požiūris į lyčių lygybę labai greitai keičiasi.
Dalius Misiūnas: Nesitikiu didelių pokyčių, jeigu nebus priimti ekonominiai sprendimai, kurie išspręstų buitines problemas. Reikėtų sutvarkyti infrastuktūrą, subalansuoti išmokas, atlygį.
Laura Galdikienė: Reikėtų ir daugiau moterų valdžioje – įstatymų leidyboje. Natūralu, kad moterys geriau supranta tas problemas, su kuriomis jos susiduria, nei vyrai. Jeigu turėsime daugiau moterų valdžioje, tai pradėsim spręsti ir išmokų, ir tolygesnio darbo pasidalijimo klausimus.
– Ačiū Jums už pokalbį.
